|
Valstybė netikra ar su netikrumais?
Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru daugelis iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, netikras valstybės reikalų tvarkymas politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios.
Partijų imitavimas. Valstybė kuriama ir tvirtinama
tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos respublika 1918 metais
buvo sukurta ir 1990 metais atkurta tautiniu pagrindu. Lietuva yra
krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis krikščionybė, Bažnyčia.
Lietuvių tauta yra sėsli, gerbianti savo praeitį, iš jos stiprybę
semianti. Todėl būtų natūralu, kad Lietuvos Antroji respublika vadovautųsi
trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos
tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai
dariniai yra dirbtiniai, sukurpti ne ideologijų, o grupinių interesų
pagrindu, daugelis jų ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo,
bet jam kenkia. Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias,
dešiniąsias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę
kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę Rytams, centrą neutralumui,
tūnojimui. Kai visos partijos privalėtų laikytis vienos politinės
krypties kurti ir tvirtinti valstybę, dauguma Lietuvos politinių
darinių žvalgosi naudos, utilitarinių interesų tenkinimo.
Partijų dirbtinumą, imitavimą atspindi jau patys jų pavadinimai. Lietuva yra demokratinė respublika, todėl priedas prie partijos pavadinimo ,,demokratinė yra dirbtinumo požymis, nes demokratinėje respublikoje nėra ir negali būti nedemokratinių politinių darinių, niekas jų prievarta nekuria, prievartinės narystės nėra. Įvairūs socialdemokratai, liberaldemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai patvirtina darinių nenatūralumą, jų maskuotą veikimą prisidengus demokratijos kauke. Dirbtinumą ar iškrypimą ženklina priedai ,,nuosaikieji, ,,modernieji, ,,naujieji. Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdų (reformų). O štai Socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar Pirmosios Lietuvos respublikos socialdemokratiją. Nauja Lietuvoje yra liberalų partija. Tai destruktyvus politinis darinys jaunai, trapios demokratijos valstybei. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią, prilygstančią palaidumui laisvę.
Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paverst verslu. Šios partijos kuriasi ne kokiai valstybinei idėjai įgyvendinti, o labiausiai utilitariniams interesams tenkinti.
Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau ,,šluotos politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai randasi kitos, pažadais, pinigais ar blizgučiais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią, ,,liaudį lengva mulkinti, valdyti, turėti iš jos naudos.
Keista, tačiau tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija, patys tapo pačia tikriausia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.
Netikri vadovai. Kokia visuomenė, tokią sau valdžią
demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai
ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės
buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais
(komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova,
tautų draugystė (rusifikacija). O vadovą visuomenė nori matyti į
save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės siekis),
kad asmenybė judintų iš tūnojimo, skatintų siekti idealų, grįžti
į tikrosiomis vertybėmis grindžiamą gyvenseną.
Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V. Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės vadovu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už jį vadovo iki šiol neišvydo. Gėdingai pasielgė tautos dauguma, kai išrinko ne tikrą Lietuvos patriotą Stasį Lozoraitį, o okupacinės valdžios nomenklatūrininką Algirdą Brazauską. Panašiai nutiko su premjerais, Seimo ir savivaldybių vadovais.
Pilietinė visuomenė ar liaudis? Sovietų Sąjungoje pilietinės
visuomenės nebuvo: buvo ,,sovietskij narod sovietinė liaudis,
,,litovskij narod lietuviška liaudis. Todėl tą imperinę valstybę
sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia. Ir ta valstybė su
Kovo 11-ąja pradėjo griūti, o liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo
į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos
išsaugoti. Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, kad sovietinei liaudžiai
prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos Respublika pilietinės
visuomenės nespėjo suformuoti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam
tvanui užplūdus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, partizanų
žeminėse. Reikia pripažinti, kad pilietiškumo didžiajai tautos daliai
užteko išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės siekį, jo
užteko atgavus nepriklausomybę, kai reikėjo ginti Seimą, kitus svarbius
valstybės objektus. Neabejoju, jei būtų smurtu atimta nepriklausomybė,
pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį. Itin atsakingais
tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą parodo, gaila,
kad mūsų kasdienybėje jo pritrūksta.
Ar tikri rinkimai? Demokratinį valdymą numato demokratiški,
išreiškiantys piliečių daugumos valią rinkimai. Valia gali būti
gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus,
sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertinimu.
Jei valstybės gyventojas yra tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs
su pagrindiniu valstybės įstatymu (konstitucija), kurį labai retas
rankose laikė, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir
atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis
gali reikšti tik emocijas, o ne valią, balsuoti emocijų pagrindu.
Visokios ,,švytuoklės, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinkimuose,
ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas
yra ,,liaudės emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška.
Emocijoms sukelti, rinkėjams patraukti taikomos pilkosios bei juodosios
technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis
mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos
valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie širdies ir nors sau
prisipažįsta, kad mandatą iškaulijo sukėlęs emocijas. Kol rinkimai
vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.
Ar tikra valstybė? Jei tvirtinama, kad netikros partijos,
netikri vadovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri rinkimai ir
netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar tikra valstybė,
jei tiek esminių netikrumų? Iškart atsakysime dar netikra. Teiginiui
patvirtinti pridursime daugiau požymių.
Valstybė, užuot skyrusi lėšas ir pastangas visuomenei, kuri ir sudaro valstybę, šviesti bei ugdyti, tas lėšas skiria bilietams į valdžias išsipirkti (parama partijoms, rinkimų kampanijoms ir t. t.). Valstybė toleruoja ir skatina viešą korupciją įmonių, organizacijų ir privačių asmenų paramą kandidatams į valdžias, kad pastarieji keltų emocijas, pirktų piliečių balsus, o patekę į valdžias tarnautų ne rinkėjams, o rėmėjams.
Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva tokia priedermė suniekinta.
Valdžios vyrai ir moterys liaudies tarnai gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už šeimininkės liaudies atstovus.
Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, o valstybė, nebendradarbiaudama su Bažnyčia, leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus, tautos ir jos valstybės piliečių dorovę smukdo.
Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lietuvoje tokio ribojimo nėra, aukščiausiuose postuose daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kolaborantų.
Iš valstybės, kurioje pilietis yra visapusiškai saugus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos bėga, žudosi.
Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms išvardinti jaučio odos neužtektų, bet jų nematyti, dangstyti ar nutylėti nevalia. Ne paverkšlenimo dėlei. Įvardijus, paviešinus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. O tai pilietinės visuomenės ir ypač valdžių galioje ir valioje, jų priedermė ir pareiga.
Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Stebime ir labai geras pilietines iniciatyvas, bendruomeninę veiklą, kad netikrumų būtų mažiau. Todėl lieka džiaugtis tuo, ką turime, netikrumus šalinti ir kurti bei tvirtinti valstybę be netikrumų.
Algimantas Zolubas
© 2008 XXI amžius
|