|
Etinis reliatyvizmas, reliatyvizmo diktatūra ir praktiškasis ateizmas pasaulietinėse mokyklose
Česlovas RINKEVIČIUS,
Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos narys
Etinį reliatyvizmą įvardijo ir jo pasekmes atskleidė popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Veritatis splendor (1993 m.). Popiežius atkreipė dėmesį į laisvę, kaip į moralinį klausimą, ir pabrėžė, kad nėra moralės be laisvės. Tačiau kokios laisvės? Mūsų visuomenė taip pat siekia laisvės, vertina ją, tačiau dažnai klaidingai supranta, tarsi ji būtų leidimas daryti bet ką, kas teikia džiaugsmo, netgi piktus darbus. Tikroji laisvė yra įstabus Dievo atvaizdo žmoguje ženklas, kad jis, niekieno neverčiamas, ieškotų savo Kūrėjo ir, laisvai Jam atsiduodamas, pasiektų visišką ir laimingą tobulumą. Jei egzistuoja teisė ieškoti tiesos savo kelyje, tai dar pirmiau egzistuoja svarbi moralinė pareiga ieškoti tiesos ir ją pažinus laikytis jos, teigia Jonas Paulius II.
Tačiau Popiežius pažymi, kad šiuolaikinis žmogus mėgina sukurti savo žmogišką moralę, kurioje remiasi vien savo protu. Tokia subjektyvi, realistinė utilitaristinė moralė yra laikoma etinio reliatyvizmo siela. Jonas Paulius II įspėja, kad etinis reliatyvizmas kelia didelį pavojų visai Vakarų civilizacijai.
Popiežius Benediktas XVI pabrėžė reliatyvizmo diktatūrą. Pasauliečiams reliatyvizmas tampa tarsi oru, kuriuo kvėpuojama. Pasaulietinėje filosofijoje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog nėra objektyvios tiesos, moralinių principų, kurie galiotų visiems. Atseit tu turi savo tiesą, aš savo. Kuo labiau žmogus persiima šiuo mąstymu, tuo sunkiau jam patikėti, kad Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Pasaulis sako: ne! Jėzus negali būti vienintelė tiesa. Sandoros normas žmogus keičia į sandėlio normas. Pasaulis prieštarauja, kad Evangelija yra tiesa. Vadinasi, neturime evangelizuoti žmonių! Tačiau visų pasaulio žmonių evangelizacija yra pagrindinė Bažnyčios misija.
Taip visuomenėje įsigali reliatyvinė diktatūra ir praktiškasis ateizmas. Kai neigiama religija, dingsta klusnumas Dievui, griūva dorovinis pamatas.
Vienas iš pagrindinių dorovinės pedagogikos principų dvasinei brandai ugdyti švietimo sistemoje yra plačiosios pasaulėžiūros įdiegimo būtinybė. Tačiau šis principas švietimo strategų yra apleistas. Dažnai konferencijose skamba nuoširdūs dorovės ugdymo principai, tačiau, kai Švietimo ministerija yra laisvamaniška, neutrali religijos požiūriu, etinis reliatyvizmas auga, o dorovinis ugdymas prastėja. Laisvamanybė, eilinis reliatyvizmas tai tuštuma, kurios vietą užima negatyvusis egoizmas. Kai paneigiama krikščioniškoji etika, atplaukia iš gatvės utilitarizmo, hedonizmo, narkomanijos, gyvenimo be atsakomybės reiškiniai, net satanistinis gyvenimo būdas.
Moralėje yra konstantos, kurios palaiko žmonių kultūrą, civilizaciją tai Dekalogas, Evangelija. Jei žmogus ignoruoja šias tiesas, sukuria kančią ir susinaikinimą. Todėl didėja savižudžių, smurtautojų, narkomanų, alkoholikų skaičius, irsta šeimos. Švietimo sistema, pasaulietinė mokykla turi taisyti šią klaidą. Švietimo sistemoje deklaruojamas modernumas atitolina švietimo sistemos darbą nuo plačiapasaulėžiūrinio ugdymo. Tokia moderni mokykla kelia pavojų patiems mokytojams, jų vaikams ir vaikaičiams, o kartu ir Lietuvos demokratinei santvarkai. Juk tai akivaizdu kur nuėjo Vakarų šalys, jų pasaulietinės mokyklos?
Prof. S. Šalkauskis rašė, kad demokratija viena be mokyklos negali tinkamai išlavinti ir išauklėti piliečių. Šis ugdymas turi apimti visas prigimties, proto, sielos, dvasios ugdymo sritis. Religinis katalikiškas ugdymas turi būti ne šalia, o pagrindinis, nes jis yra auklėjimo ašis. Pedagogas turi būti ne tik mokslo žinių skleidėjas, bet ir sielovados žmogus. Reikia, kad per pokalbius, per integruotą mokymą, per plačiąją pasaulėžiūrą mokiniai pajustų, jog pedagogas veda evangelizacijos keliu. Taip reikia sustabdyti dvasinę jaunimo degradaciją. Tačiau jei pedagogas yra ateistas, šios užduoties jis nevykdys, ir jei švietimo sistema toleruos mokytojų praktiškų ateistų darbą, išugdysime negatyviojo ego trečio ir ketvirto laipsnio žmones. Šitokie žmonės yra mirties kultūros žmonės.
Taigi praktiškasis ateizmas yra daug pavojingesnis už marksistinį, nes kapitalistinėje sistemoje žmonių veikla pagrįsta ego dimensija, kuri išauga į etinio reliatyvizmo diktatūrą. Taip įstatymine tvarka tiesiamas kelias mirties kultūrai. Tai eutanazija, eugenika, homoseksualių žmonių vedybos ir kt.
Materialistinis pasaulis atspindi didžiulį atitrūkimą nuo būties esmės, vadinasi, žmogus susitapatina su kūniškuoju, negatyviuoju ego ir siekia hilotropinės patirties. Hilotropinė patirtis pasireiškia per hedonistinio pasaulio žmogų, kuris per atvertos sąmonės būseną susilpnina sąmonės ir tamsiosios pasąmonės užtvarą su tikslu pereiti į dionizinę ekstazę. Šiuo metu dalis jaunimo pamėgo orgiškus šokius, svaiginimąsi alkoholiu, narkotikais, garsią, triukšmingą ritminę muziką, poproko koncertus, kad sukeltų ekstazinę būseną. Šioje būsenoje pasireiškia labai stiprūs neapykantos, griovimo impulsai, galingi lytinio instinkto prasiveržimai, nevaldomas, pašėlęs, be atsakomybės veiklumas, laukinis jausmingumas. Tai naikinanti, griaunanti veikla, išaugusi praktiškojo ateizmo sąmonės būsenoje.
Praktiškas ateizmas sutapatinamas su negatyvaus ego3, ego4 laipsnių atsiradimu. Tai didžiulis dvasinės degradacijos procesas. Tai pats didžiausias žmogaus dvasinis skurdas, įsišaknijęs dėl etinio reliatyvizmo įtakos. Turime suprasti, kad mokykla turi gelbėtis iš negatyvaus egoistinio, etinio reliatyvizmo gyvenimo būdo, nes šis kelias yra tik susinaikinimo kelias. Skandinavijos terapeutas Skardemodas parašė knygą Nerimas, kurioje aprašo šiame straipsnyje aptariamus etinio reliatyvizmo žmones, gyvenančius Honkonge, Niujorke. Jis charakterizuoja kapitalizmo viršūnę ir primena mums, kur link mes einame. Joje aprašomas materialistinis pasaulis, be dvasinės pažangos, susigyvenantis su negatyviuoju ego. Ten gyvenantys žmonės patiria nerimą, susvetimėjimą, fizines ir dvasines ligas tai gyvenimo kryptis, kurią pasirinko žmonės, atsisakę krikščioniškos etikos ir Kristaus mokslo.
Kad nepakliūtume į betikslį gyvenimą, reikia kurti visuotinį gėrį dvasinę visų dorų žmonių, tautų bendriją, tą gėrį, kuris savo esme rodytų gyvenimo tikslą ir kelią, kuriuo privalo eiti žmonija. Visuotinį gėrį visų žmonių dvasinių ir materialinių gėrybių veiklos sritį. Visuotinį gėrį, susidedantį iš dvasiškai brandžių žmonių, sugebančių altruistiškai vadovauti tautai, teisingumu kurti dorovę ir taiką, palaimingą žemišką gyvenimą. Blaiviai mąstantys žmonės jau seniai suprato šio dvasinio žmonijos alkio būtinumą, kurį reikia įvykdyti per švietimo sistemą, per Bažnyčios bendruomenę, per šeimas, nes, kitu atveju, laukia kančia, didžiulės neigiamos emocijos, nerimas, negatyviojo ego išplitimas, susinaikinimas. Taigi krikščioniškos švietimo sistemos pedagogų, kaip sielovados žmonių, pasipriešinimas reliatyvizmui ir jo diktatūrai turėtų būti moralinės, dorovinės būsenos atstatymas mūsų šalyje.
© 2008 XXI amžius
|