Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Gyvenimas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Sveikata

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Homoseksualizmo politika

Zenonas BUSLIUS

Iki XIX a. antros pusės homoseksualizmas nebuvo paplitęs, todėl atvirų diskusijų ši tema nekėlė. Reti jo pasireiškimai laikyti lytinio elgesio anomalija, iškrypimu, ekscentrišku, rafinuotu ištvirkavimu, „lengva liga“ ar net psichikos sutrikimu. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didėjanti tolerancija daugeliui dalykų sudarė progą homoseksualizmui sudaryti pasaulinio judėjimo įvaizdį.

Savo ruožtu homoseksualizmo vėliavnešiai, agitatoriai (kas galėtų paneigti, jog be materialinės naudos sau), slapti „draugai“, įsiskverbę į svarbius postus, užėmę įtakingas pareigas (gal ir nepraktikuojantys homoseksualai), finansuoja ir prisideda prie homoseksualaus gyvenimo bei lytinio elgesio propagavimo, skatindami bei remdami jų nepagrįstas pretenzijas ir absurdiškus reikalavimus. Be abejo, tuo siekia gausinti savo gretas bei žmogaus šeimyninį, ypač seksualinį gyvenimą, paversti jiems parankiu chaosu su psichozės užuomazgomis, tikintis, jog homoseksualų skaičiui tapus pakankamai dideliu, jų jau niekas negalės diskriminuoti, netoleruoti ir atskirti. Visuomenė „pripras“ (tiksliau – bus priversta), o homoseksualizmas taps kasdieniniu, „normaliu“ reiškiniu. Pagaliau Lietuva nebebus homofobiškas kraštas ir suklestės visuotinas gėris.

Antra vertus, į šį kamerinį, bet solidarų ansamblį įsiliejo ir kai kurie visuomenės veikėjai, politikai ir kiti, apsimetę humanistais (deja, tik homoseksualizmo atžvilgiu), kurie, siekdami populiarumo bei karjeros, demonstruoja savo pozityvų požiūrį bei palankumą homoseksualamas. Europarlamentarai A. Degutis, J. Dičkutė, E. Gentvilas, O. Juknevičienė, J. V. Paleckis, A. Pavilionis (jau miręs), A. Sakalas, M. Starkevičiūtė – meilikaudami ar norėdami įsiteikti – balsavo už homoseksualų teisių užtikrinimą ir homofobijos panaikinimą. Savo ruožtu LR Seimo narė A. M. Pavilionienė diletantiškai tvirtina, jog homoseksualizmas esąs „prigimtinis“. Savijuokai būtų galima pretenduoti į Nobelio premiją, beliktų tik tą įrodyti. Su tokiu pat pasisekimu galima pakoreguoti ir Biblijos mitą, jog Adomui, be pirmos moters Ievos, buvo sukurtas ir antras vyras, ir tuo reabilituoti biseksualus.

Lygių galimybių kontrolierė A. Burneikienė suabejojo, kad apskritai meno kūriniai homoseksualia tematika negali būti naudojami propagandai bei reklamai ir atleido iš pareigų muziejaus darbuotoją. Gaila, bet neturi savo nuomonės ir klausimu – ar homoseksualizmas yra „normalu“ ar „nenormalu“, tačiau ypač stengiasi „...nežagsėdama vykdyti (ES) įpareigojimus...“ („Kauno diena“, 2006 04 19)

Tarptautinės konferencijos „Apie lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų (LGBT) problemas“ entuziastinga ir jiems simpatizuojanti organizatorė doc. J. Reigardienė vėliau spaudoje („Kauno diena“, 2007 02 30) veidmainiškai teigia: „...kad nėra nieko svarbiau už šeimą...“ (?!). Sociologijos doc. A. Zdanavičius, besiskundžiantis gėjų diskriminavimu, pats sau prieštarauja, – jam juk suteiktas docento (!) vardas, o kad ieškodamas partnerių buvo sumuštas, – tai jau asmeninė kriminalinė kronika, bet ne tariamos homofobijos pasireiškimas. Apskritai, kyla klausimas ar LGBT asmenys pagrįstai virkauja, jog diskriminuojami, netoleruojami, jei jiems oficialiai skiriamos lėšos, jie turi savo klubus, kavines, specialius leidinius, televiziją, spaudoje jiems dega „žalia šviesa“!

Suprantama, yra rašančių medicininius, objektyvius, bešališkus straipsnius apie LGBT žmones. Paradoksalu, bet deja, nėra spausdinančių. Svarbesni dienraščiai atsisakydami publikuoti teisinasi, jog tai ne jų „formatas“, arba už kvadratinį centimetrą teksto reikės sumokėti. Tačiau informaciniai, pagiriamieji straipsniai apie homoseksualus, jų „santuokas“, paradus ir kt. – mielai spausdinami. Galbūt redakcijos baiminasi, todėl spausdina tik panegirikas homoseksualams. Galima pagalvoti, jog kai kuriuose leidiniuose esama homoseksualų kuopelių (analogiškų buvusioms komjaunimo), kurios cenzūruoja ir sprendžia, ką spausdinti. Argi tai ne smūgis demokratinėms laisvėms? Kam pasiskųsti? Lygių galimybių kontrolieriams?

Suprantami ir kai kurių žurnalistų, pramogų verslo atstovų mėginimai eksploatuoti lyg ir neišsenkančią sekso temą, nes tai sritis, kurioje ir neturint specialių žinių, talentų ar išminties galima lengvai pasipelnyti ar išgarsėti. Tuo tikslu pasinaudojama sena metafizine psichoanalitikų panseksualizmo teorija, kuri gerai dera ir su homoseksualų „filosofija“. Pagal ją – visos žmogaus emocinės reakcijos, būtis ir gyvenimas, mokslas, menas, kultūra, bet kokio elgesio motyvai – yra tik lytinių potraukių transformavimas (sublimacija) ir legalus jų realizavimas. Spekuliacijų šia tema girdime televizijoje – kalbama apie „seksualias“ blakstienas, seksualius senus „Fiat“ automobilių modelius, voratinkliais apaugusius vibratorius, tarsi privaloma pokalbyje pasakyti žodį „gėjus“, paklausti vaikino, ar jis bučiavosi su vyru, o merginos – ar glamonėjosi su mergina, ir būtinai išgirsti teigiamą atsakymą. Taip mėginama padėti nors menkus homoseksualizmo pamatus, žinant, kad jo priežastys psichologinės, o ne genetinės kilmės. Be to, jeigu visuomenė toleruoja kurį nors reiškinį, pvz., homoseksualizmą, girtavimą, kyšininkavimą, įvairias valdininkų aferas, nesąžiningumą, – tai jis dar labiau plis ir dauginsis. Todėl neatsitiktinai visuomenei peršama homoseksualizmui pravarti pasaulėžiūra – propaguoti sekso kultą, demonstruoti „drąsą“, „novatoriškumą“ ir akcentuoti, jog ne protas turi nulemti mūsų poelgius, bet trumpalaikės užgaidos. Visa tai pila vandenį ant homoseksualizmo malūno, kuris suka nudilusią, kaip grindinio akmenys, vinilinę plokštelę apie homofobiją, LGPT asmenų diskriminavimą ir t.t.

Homoseksualai suvokia savo nepilnavertiškumo kompleksą, bet užsimaukšlinę „prigimtinumo“, „kitoniškumo“ bei „pranašumo“ kaukę, praradę savikritiškumą, stokojantys objektyvumo, nebejaučia savo nelaimės pančių. Įsikalę į galvą mintį apie tos pačios lyties žmonių „tobulesnę“, „gilesnę“meilę, su liguistu atkaklumu stengiasi ją išlaikyti bei įpiršti kitiems, nepriimdami kitokio lytinio elgesio vertinimo. Todėl organizuoja vadinamas „konferencijas“, sambūrius, klajojančius agitbrigadinius automobilius, simuliuojančius „džiaugsmą“ paradus, kuriuos saugo policija. Būdami egocentriški (besigėrintys savimi), kerštingi bei įtarūs, bet kokias, nors ir ne jų adresu pasakytas, frazes priskiria sau. Italų veikėjas R. Butiljonė, pasisakęs už tradicinę šeimą, prarado numatytą postą. Lietuvos radijo žurnalistas Ž. dėl abejotinos replikos buvo mandagiai pašalintas. Kitaip tariant, homoseksualai, sukūrę jiems naudingą scenarijų apie homofobiją, patys juo įtikėjo ir sėkmingai naudojasi. Ir taip, gyvendami paranojiškoje atmosferoje, net ir lietsargį palaiko kardu. Be to, savo susikurtus keblumus dramatizuoja bei kaltina kitus. Laikydami save skriaudžiamaisiais (mazochistinis homoseksualizmo elementas), reikalauja ir laukia, kad tie „kiti“ prisitaikytų prie homoseksualų ir jų lytinio elgesio stiliaus. Galbūt ateityje mėgins įtikinti, jog normalūs žmonės yra „nenormalūs“, o iš tikro „normalūs“ yra tik lesbietės, gėjai, biseksualai ir transeksualai ! Beje, jie pastoviai teigia, jog homoseksualizmas, palyginus su kitas lytiniais iškrypimais, mažiausiai skiriasi nuo heteroseksualizmo, nes emocijos ir lytiniai santykiai beveik panašūs, skiriasi tik lytinio potraukio kryptimi (orientacija), negalėjimu apvaisinti ir pastoti. Liguistų psichikos sutrikimų kaip ir nėra, o lytinis elgesys – diskutuotinas. Atkakliai reikalaudami pasiekė, kad homoseksualizmas būtų išbrauktas iš visų ligų sąrašo, iškrypimą traktuojant kaip lytinio elgesio „variantą“.

Tokiu būdu nevaisingumas buvo įspraustas į „sveikatos“ kategoriją. Toks „sveikatos“ vertinimas izoliuojamas nuo biologinių-fiziologinių kriterijų. Vadovaujantis panašia logika tektų pripažinti, jog asmuo, kuris girdi Žemės ašies girgždėjimą, yra „sveikas“, tik su ypač gera klausa. Galėtume tikėtis ir dar didesnio absurdo – jog ateityje heteroseksualūs santykiai bus laikomi „sutrikimu“, niekinami ir draudžiami. Įdomu, kas tuomet gimdys gėjus ir lesbietes?

Galimas dalykas, kad neįžeistų homoseksualų, netraumuotų ir tausotų jų psichinę būseną, homoseksuali orientacija išbraukta iš psichikos ir elgesio sutrikimų sąrašo, pagal Poncijų Pilotą, „nusiplaunant rankas“. Visiems žinoma, jog daugelis dalykų yra ir susitarimo reikalas. Beje, patys homoseksualai ir jų „advokatai“ negali argumentuotai paaiškinti, kodėl jų gyvenimas bei lytinė „meilė“ yra pranašesnė, tobulesnė (kuria reikėtų sekti ar pamėgdžioti), vedanti visuomenę prie aukštesnio vystymosi ir brandumo.

Tačiau akivaizdu, kad homoseksualizmas visa esme, visuotina veikla bei lytiniu repertuaru yra destruktyvus, nieko pozityvaus nekuriantis, net dezorganizuojantis visuomenę reiškinys, besidangstantis miglotu „kitoniškumu“ ir net įžūliu XXI amžiaus „ypatingumu“, „epochos ženklu“ ir pan. Be to, netgi isteriškai geidžiantis bet kokiais būdais atkreipti dėmesį. MTV vadovo Mariaus Veselio būsimos laidos iliuziniame „įsitikinime“, jog „pusė visuomenės yra homoseksuali“, o projekto vedėjas ponaitis Vipas (19 metų), kaip patyręs gėjus, kalbina homoseksualias įžymybes („Panorama“, 2007 09 25)

Būtų idealu, kad inteligentai, žurnalistai, šoumenai, intelektualai imtųsi jiems priklausančios misijos – pakylėtų visuomenę, ugdytų tikras vertybes, pažangius, konstruktyvius dalykus, o ne formuotų degeneratyvų, ribotą, infantilišką požiūrį į gyvenimą ir reklamuotų homoseksualizmą. Tenka tik apgailestauti, jog ne vien protas nulemia mūsų poelgius, nes kartais juo kvailiau – tuo geriau.

Paprastai kalbant, homoseksualizmas yra skonio (blogio) ir psichiatrijos dalykas. Biseksualizmas primena Buridano asilą tarp dviejų šieno kupetų, tik šiuo atveju nedvesiama iš bado. Tačiau didžiausias biseksualų nusikaltimas yra vedybos su priešingos lyties asmeniu. Tenka tik apgailestauti, jog kai kurių žmonių gyvenimas „išteka“ per homoseksualizmo kloaką. Taip pat nusikaltimas vaidinti, jog nieko blogo nevyksta.

© 2008 „XXI amžius“