Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Čečėnų Prometėjas

Antrajam Čečėnijos prezidentui Zelimchanui Jandarbijevui (1952-2004) atminti

Denis MUCHAMADAS

(Tesinys. Pradžia Nr. 10, 12)

1991 metų kovą Gruzijos Aukščiausioji Taryba patvirtino Zviadą Gamsachurdiją prezidentu

Ir čia įvyko kažkas nesuvokiamo – Robinzonas skėlė skardų antausį tam pačiam gruzinui, kuris vakar jam trenkė per galvą durklu. Visi apstulbo, o Robinzonas, pasinaudojęs visuotiniu sąmyšiu, šmurkštelėjo į sraigtasparnį, teisingai manydamas, jog ten skriaudikas tikriausiai negalės jo pasiekti. Atsitokėję visi, kurie matė šį reginį, pradėjo garsiai kvatoti. Juoko banga ritosi iš vieno didelės minios galo į kitą. Šis neplanuotas atsitikimas sumažino situacijos įtampą. Įžeistas antikvarinio ginklo savininkas įniršęs bejėgiškai siuntė prakeiksmus nepasiekiamam Robinzonui, o tai dar labiau linksmino aplinkinius.

Tuo tarpu karo lakūno V. Eidukaičio valdomas sraigtasparnis šovė aukštyn, pakilo į reikiamą aukštį ir paėmė kursą kalnuotosios Svanetijos link, pamažu pranykdamas už artimiausio kalnagūbrio. V. Eidukaitis pilotavo sraigtasparnį žaisdamas. Helikopteris, regis, atgijo ir su kažkuo nematomu žaidė slėpynes, atrodė, mašina nepriklauso nuo žmogaus, o vadovaujasi savo protu – tai staiga pakilęs į dar vieno kalvagūbrio viršūnę apsidairo aplink, apsisukdamas aplink savo ašį, tai netikėtai kažkaip šonu sminga žemyn į tarpeklį ir beveik pačiu jo dugnu galvotrūkčiais lekia į priešingą pusę. Paskui viskas kartojasi.

Pakeliui pasitaikančias aukštumas ir kalnų viršūnes sraigtasparnis aplenkdavo sėlindamas, bet kartu ir greitai, kad niekas, tykojantis pasaloje, nespėtų susikoncentruoti ir prisitaikyti. Toks pavojus buvo visiškai realus – niekieno neįspėti gruzinai kalniečiai galėjo numušti sraigtasparnį. O šaudo jie puikiai, ir šaudyti turi kuo. Mašina elgėsi kaip protingas padaras, tarsi ji visai nepriklausytų nuo piloto valios, sustodama ir laikydamasi pakibus ten, kur tai būtina, arba staiga įgarmėdama į bedugnę, kad sustotų per kokius 50-60 cm nuo aštrių granito uolų ar per kokį metrą nuo kitos kalnų viršūnės. Oro keleiviai buvo labai įsitempę, bet suprato, kad šiuos rizikingus triukus pilotas daro būtinybės verčiamas, taip pat ir dėl jų intereso.

Pagaliau sraigtasparnis, tarp Svanetijos granito uolų perskridęs dar vieną plyšį, netikėtai pasuko į kairę, atsidūrė virš palyginti plačios nuožulniomis atšakomis tarpukalnės. „Tai – kalniečių svanų lopšys, – tarė Robinzonas, – mums reikia pakilti ten.“ Jis pirštu parodė vienkiemį prie paties tolimiausio tarpukalnės galo atšlaitės. Tuojau sraigtasparnis nusileido į ganėtinai lygią aikštelę, netoli didelio dviaukščio namo su gražiu mediniu balkonu, kabančiu virš aukštos pakriūtės. Ją iš trijų pusių supo akmeniniai ir mediniai ūkiniai pastatai. Toliau šlaite, truputį nuošaliau ir žemiau, buvo gyvulių aptvarai. Veikiai pradėjo rinktis žmonės, o ant pačios kalvagūbrio keteros, už vienkiemio, lyg burtininko lazdele mostelėjus, pasirodė ginkluoti žmonės. Jie saugojo žuvusio savo šalies prezidento, kurio likimas iki šiol liko neaiškus, ramybę. Kai veikiančio sraigtasparnio garsas visai nutilo, į susirinkusius kalniečius kreipėsi Čečėnijos Respublikos viceprezidentas Zelimchanas Jandarbijevas.

Jis per vertėją perdavė čečėnų tautos ir Čečėnijos prezidento D. Dudajevo sveikinimą. Jis pasakė, kad čečėnų tauta daug girdėjusi apie tradicinį vaišingumą ir nepaprastą narsą, būdingus tik vietiniams kalnų gyventojams svanams. Apie ypatingą, riterišką vietinių kalnėnų charakterį, apie pasiryžimą ateiti į pagalbą, apie jų įgimtą drąsą ir švelnumą, atlaidumą nugalėtam priešui.

Šios ir kitos čečėnų tautos įgalioto atstovo toli gražu ne iki galo išsakytos savybės iš tiesų artina mus. Po šios įspūdingos kalbos sutinkantieji, kaip jiems būdinga, trumpai ir santūriai padėkojo svečiams ir visai nepriklausomos Čečėnijos tautai už gerus jausmus ir gerus linkėjimus jų adresu ir pakvietė mus po kelionės pasivaišinti tuo, ką Dievas davė. Zelimchanas, išstatęs aplink sraigtasparnį sargybą, drauge su kitais patraukė prie anksčiau aprašyto namo. Namas tvirtas – pirmasis aukštas sumūrytas iš granito ir, matyt, čia buvo sandėlis, kuriame buvo laikomos maisto atsargos, tarp jų – įvairiausi gėrimai: gruziniškas vynas, konjakas, čiačia, visokie sūriai, džiovintos ir rūkytos skerdienos. Visi šie produktai šiose vietose esti labai gardūs ir įprastai aukštos kokybės. Be to, ten buvo laikoma daug modernių ginklų ir šaudmenų, patekusių į gyventojų rankas žlugus Sovietų Sąjungai. O ką daryti? Juk vietos gyventojams reikėjo kaip nors gintis nuo daugybės neteisėtų ginkluotų būrių, kurie nežinia ko klausė ir buvo itin žiaurūs, nesibjaurintys jokių priemonių. Šiuo laikotarpiu Gruzijos vyriausybė negalėjo apginti periferinių šalies rajonų, civilių gyventojų nuo plėšikaujančių gaujų savavaliavimo. Po pietų Z. Jandarbijevas šeimininkams labai paprastai ir suprantamai paaiškino, kad Z. Gamsachurdijos kūną išsiveža ne visam laikui, o todėl, jog dabar gruzinų tauta dėl susidariusios sunkios padėties negali deramai palaidoti savo pirmojo prezidento, garbingiausio Gruzijos Respublikos sūnaus, ir juolab negali tinkamai prižiūrėti jo kapo. O Čečėnijoje jis bus pagerbtas, kaip ir turi būti pagerbtas tokią aukštą padėtį užėmęs valstybės vadovas. Viskas bus padaryta krikščionių tradicijomis. Grozne yra kelios krikščionių bažnyčios, tarp jų ir didelė stačiatikių bažnyčia, ir visuose šiuose kulto statiniuose niekas netrukdo rengti religinių iškilmių. Be kita ko, pirmasis Gruzijos prezidentas bus palaidotas, kaip aš jau sakiau, laikinai. Ir kai mūsų valstybėje politinė padėtis bus santykinai stabili, atsižvelgiant į jūsų norus, prezidento palaikai bus perduoti visiškai jūsų dispozicijai.

Atidžiai jį išklausę, tarpukalnės šeimininkai, tai yra keleto aplinkinių gyvenviečių gyventojai, atsakė, jog visada čečėnus laikė teisingais ir gerais kaimynais, nes nuo senovės laikų mes visuomet sunkiu metu padėdavome vieni kitiems atremti daugybės Kaukazo vidaus priešų agresiją (Čečėnai, ingušai ir gruzinai kilę iš Gruzijos iberų ir yra giminingos tautos, todėl vieningai kovojo su bendru priešu. Nereikia pamiršti, kad baltoji europiečių rasė dar vadinama Kaukazo iberų rase.). Dabar mes jus laikysime kaimynais, gimininga mums nacija, kuri šiuo labai sunkiu ir sudėtingu laiku atėjo mums padėti.

Pavalgę santūriai padėkojome namo šeimininkams ir nuėjome pažiūrėti ten, kur brezentu dengtame kukurūzų sandėlyje laikinai buvo palaidotas prezidentas Z. Gamsachurdija. Kai mes keliese kartu su namo šeimininkais įėjome į sandėlį, dauguma žmonių liko lauke. O žmonių buvo daug, ir jie vis atvykdavo, ir visi buvo ginkluoti.

Mes visą laiką turėjome būti budrūs, laikyti ginklą paruoštą, bet jei kas nors įvyktų, mums, žinoma, joks ginklas nepadėtų, jeigu ne šeimininkų lojalumas. Namo šeimininkas pernešė keletą dešimčių kukurūzų ryšulių į tolimąjį sandėlio kampą ir ėmė laisvoje vietoje kasti. Maždaug 40-50 cm gylyje kastuvas atsitrenkė į kažką kietą, ir netrukus buvo ištrauktas didelis karstas. Cituoju A. Patacką: „Karstas buvo brangus, ąžuolinis, gerai padarytas. Jį atvožė, ir aš įsitikinau, kad jame iš tikrųjų gulėjo puikiu kostiumu aprengtas Z. Gamsachurdija. Jo veidas buvo apaugęs pilkais pelėsiais, primenančiais barzdą. Tokios barzdos jis niekada nenešiojo, bet vis dėlto tai buvo Gruzijos prezidentas Z. Gamsachurdija. Jo galva buvo peršauta stambaus kalibro pistoleto kulka (tikriausiai Stečkino), iš dešinės į kairę – kiaurymė. Partizanaudamas Vakarų Gruzijos kalnuose, Z. Gamsachurdija įkrito į labai šaltą kalnų upelį, smarkiai peršalo ir susirgo cukriniu diabetu, ir dėl to, kad jį dėl karinės būtinybės tekdavo dažnai pernešinėti, būrys prarado judrumą. Z. Gamsachurdija buvo augalotas, dėl ligos dar priaugo svorio, jį buvo labai sunku nešti. Žmonės turėjo dažnai keistis, ir tik šalia jo privalėjo būti ne mažiau kaip trisdešimt žmonių. Dėl to būriui grėsė sunaikinimas. Viską apgalvojęs, Z. Gamsachurdija priėjo prie išvados, kad visų labui turi nusišauti. Tai jis savo ranka ir padarė“. Šią versiją, atsidūręs Lietuvoje, išgirdau tik iš A. Patacko. Visi kiti abiejose Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio pusėse, tai yra Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje, kalbėjo, kad pirmasis teisėtai išrinktas Gruzijos Respublikos prezidentas Z. Gamsachurdija buvo klastingai nužudytas tiesioginiu Baltojo lapino (Baltasis lapinas – antrojo Gruzijos Respublikos prezidento Eduardo Ševardnadzės pravardė) įsakymu.

Vėliau Z. Gamsachurdijos našlė Manana Gamsachurdija, įtari ir žiauri moteris, apkaltino A. Patacką tuo, kad jis padėjo tiesioginiam jos vyro žudikui, buvusiam Gruzijos premjerui, per Lietuvos Respublikos teritoriją išvažiuoti į Vakarus ir išgelbėjo jį nuo pelnyto atpildo. Kad karste guli pirmojo Gruzijos prezidento Z. Gamsachurdijos kūnas, po A. Patacko patvirtino ir Čečėnijos Respublikos viceprezidentas Z. Jandarbijevas ir kiti dalyviai. Tai buvo surašyta specialiame akte, kurį visi ten dalyvavę pasirašė. Paskui kūną išėmė iš karsto ir paguldė į metalinę cinkuotą dėžę, kurią užlitavo. Cinkuotas karstas buvo didelis, platus, bet jį pakėlus sulinko ir pasidarė labai nepatogus nešti. Todėl kūnas vėl buvo paguldytas į medinį karstą.

Tą pačią dieną sraigtasparnis su velionio Gruzijos prezidento kūnu ir keleiviais grįžo į Zugdidį. Čečėnų misija, siųsta Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Dž. Dudajevo, kartu su Z. Gamsachurdijos kūnu išskrido namo.

Lėktuvas sėkmingai pakilo į orą, nes niekas daugiau nebandė trukdyti mūsų garbingai misijai. Visi susirinkusieji stovėjo liūdni ir tylūs, nusiėmę kepures, kol mes kildami ir didindami greitį dingome už Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio ties Gruzijos ir Kabardos – Balkarijos siena.

Milžiniškas šiuolaikinis keleivinis laineris stačiai pakibo virš aukščiausio Europos kalno Elbruso (Šat-lam – taip vadinamas senasis Elbruso pavadinimas čečėniškai, reiškia Ledo kalnas) viršūnės. Keleiviams atrodė, kad laineris tarsi nejudėdamas kabo vienoje vietoje.

Neilgai trukus lėktuvas nutūpė Džochargalos miesto oro uoste. Pasitinkančių buvo nedaug, nes saugumo sumetimais apie sėkmingą misijos užbaigimą nebuvo plačiai pranešta. Kai visi persėdo į didelį autobusą ir keletą lengvųjų automobilių, priešais gedulingą koloną skersai kelio išniro karinis džipas, iš kurio iššoko aukštas, lieknas jaunuolis. Jis vos nepateko po priekyje važiuojančios mašinos ratais. Jaunuolis, beveik berniukas, buvo lyg nesavas. „Tėvas, kur mano tėvas?!“ – šaukė jis. Jo veidas buvo persikreipęs iš pykčio. Pasirodo, tai buvo Z. Gamsachurdijos sūnus. Rankose jis gniaužė nedidelį automatą, naudojamą durtynėse. Ir be prievartos su juo nieko negalima buvo padaryti. Jokie protingi argumentai įaudrintos jo sąmonės nepasiekdavo. Teko atidengti karstą. Kai jam parodė kūną, berniukas įsiraudojo. „O, mano vargšas tėve, aš žiauriai atkeršysiu tavo žudikams“, – ir jokio suprantamesnio paaiškinimo nenorėjo iš nieko girdėti.

Nuo rytojaus didžiausioje Džochargalos krikščionių bažnyčioje tris dienas vyko gedulingos pamaldos. Įvairiausių tautybių ir tikybų žmonės tyliu srautu plaukė atsisveikinti su atvirame karste gulinčiu Z. Gamsachurdija. Grimuotojai puikiai nugrimavo velionį, atrodė – jis paprasčiausiai miega. Daug gera apie velionį pasakė ir nuoširdžią užuojautą jo artimiesiems išreiškė daug žmonių. Zviadas buvo palaidotas Čečėnų – ingušų kalbos mokslinio tyrimo instituto laikinajame kiemo rūsyje. Pirmojo teisėtai išrinkto Gruzijos Respublikos prezidento žemės kelionė baigėsi.

Baigiamasis žodis

Bemaž keturiolika metų praėjo nuo to laiko. Prasidėjo ir baigėsi pirmasis 1994-1996 metų Čečėnijos ir Rusijos karas, įkandin (1999 metais) prasidėjo antrasis Čečėnijos karas, kuris praktiškai nesibaigia iki šios dienos. Daug prisikentėjo čečėnų tauta. Plėšimai, nesankcionuoti suėmimai ir žudymai tapo Rusijos okupacinės kariuomenės elgesio norma. Per du karus žuvo 300 tūkstančių čečėnų, iš jų – 42 tūkstančiai dvylikos – penkiolikos metų vaikų.

Kai prasidėjus antrajam Čečėnijos karui Rusijos kariuomenė kaudamasi užėmė Džochargalą ir atrakino rūsį, kuriame buvo laikinai palaidotas Gruzijos prezidentas Z. Gamsachurdija, jis buvo tuščias – kažkas spėjo jį paslėpti kitur. Neseniai pasklido kalbos, kad karstas su Z. Gamsachurdijos kūnu rastas, ir tai buvo tiesa. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis parodė gerą Gruzijos vyriausybės valią, ir 2007 metų kovo pabaigoje žymių žmonių amžinojo poilsio vietoje (panteone, kuriame palaidotas ir jo tėvas) daug kentėjusio pirmojo nepriklausomos Gruzijos Respublikos prezidento Z. Gamsachurdijos palaikai pagaliau surado amžiną poilsį.

© 2008 „XXI amžius“