| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvos mokytojas turi tik vieną teisę būti apspjaudytas Gintaras VISOCKAS
Iki kovo 3-osios ranka paduoti. O tada jau tikrai bus aišku, ar Lietuvoje kils masiniai, neterminuoti mokytojų streikai. Šios dienos duomenimis, streikai turėtų apimti maždaug 25 savivaldybes. Streikuoti pasiryžo apie 300 mokyklų. Kai kurie mokytojai, sakykim, Zarasų rajone, skelbs net bado akcijas. Ir badaus jie ne keletą dienų, o mažų mažiausiai nuo vasario pabaigos iki kovo 11-osios. Pagrindinis mokytojų reikalavimas realus atlyginimų padidinimas ne kada nors ateityje, ne po metų ar dvejų, bet būtent šiandien ir čia. Mat tie 300 litų, kuriais Gedimino Kirkilo Vyriausybė neva pamalonino mūsų pedagogus, tėra lėšos, kurios padengia infliacijos kaštus. Mūsų pedagogai mano, kad realus infliacijos dydis Lietuvoje nūnai siekia 26,7 procentus. Be to, nereikia pamiršti, jog mokytojų uždarbis daug metų nebuvo keliamas. Tad iš dabartinio padidinimo, įskaičius infliacijos rodiklius, belieka grašiai. Logiškai mąstant, Vyriausybė atlyginimų nepakėlė, tik neutralizavo infliacijos padarytą žalą. Beje, labai pavėluotai tai reikėjo padaryti maždaug prieš šešetą metų. O jei šiandien ketinama bent kiek pagerinti varganą mokytojų buitį, tai padidinimas privalėtų būti žymiai didesnis. Neišmatuosi jokiais pinigais Kai kurie mokytojai žada streikuoti bei badauti dar ir dėl to, kad mūsų Vyriausybė masiškai uždaro neva nerentabilias kaimo mokyklėles. Gal jų iš pirmo žvilgsnio finansiškai ir neapsimoka išlaikyti, bet juk esama dalykų, kurių neišmatuosi jokiais pinigais. Elementariausių dalykų mokykloje neišmokęs, neišsilavinęs, prie nuolat besikeičiančių ekonominių pokyčių prisitaikyti nesugebantis jaunuolis ar jaunuolė valstybei vėliau kaštuos žymiai daugiau, nei realus tos kaimo mokyklos išlaikymas. Juk mokslininkai seniai įrodė, kad neišsilavinę jauni žmonės dažniau nusikalsta, o jų atžalos irgi ne visuomet linkusios eiti doros keliais. Nemato kitos išeities Ar tikrai mokytojų streikai šiandien neišvengiami? Ar tikrai tokia prasta mūsų mokytojų finansinė padėtis? Praėjusią savaitę šių eilučių autoriui teko svečiuotis Alekso Bružo vadovaujamoje Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos būstinėje Vilniuje, kur buvo suvažiavę mokytojai iš visos Lietuvos. Susirinkę buvo būtent tie mokytojai, kurie šiandien pasiruošę streikuoti, kurie įsitikinę, jog streikas dabar vienintelė reali išeitis iš susidariusios keblios padėties. Pokalbyje dalyvavo Lilija Paradnikienė iš Kelmės, Nijolė Dargužienė iš Klaipėdos, Zofija Jesinienė iš Telšių, Andrius Navickas iš Zarasų ir Judita Čejauskienė iš Mažeikių. Pokalbio būta atviro, konkretaus. XXI amžiaus pašnekovai prisipažino, kad į streikus jie visiškai nesiveržia, nes puikiai supranta, kad tai pati drastiškiausia protesto forma. Tačiau į Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos koordinavimo tarybos posėdį aptarti savo tolimesnių veiksmų susirinkę mokytojai prisipažino nematą kitos išeities. Iš pradžių pedagogai Vyriausybei pateikė tik savo reikalavimus, kiek, jų manymu, turėtų būti realiai padidinti atlyginimai ir kaip pagerintos darbo sąlygos. Vyriausybė nereagavo į daug sykių civilizuotomis priemonėmis išsakytus mokytojų prašymus, pageidavimus, pasiūlymus. Tada buvo surengti trumpalaikiai įspėjamieji streikai. Kai Vyriausybė į šiuos pedagogų veiksmus vėl nereagavo, jų tarsi neišgirdo, pedagogai surengė terminuotą trijų dienų streiką. Premjeras vėl apsimetė nieko neišgirdęs, nieko nesupratęs. Taigi dabar mokytojams belikusi vienintelė išeitis surengti neterminuotą streiką. Šį kartą streikai bus gausesni Jei įspėjamųjų bei trijų dienų streikai buvo pavieniai, tai dabar, pasak mokytojo iš Zarasų Andriaus Navicko, jie turėtų būti žymiai masiškesni, gausesni. Paskutinieji duomenys byloja, jog streikams paraiškas padavę ir leidimus gavę apie 30 rajonų pedagogai. Streikai bus gausūs jau vien todėl, kad nuo pirmųjų dialogo su valdžia akimirkų Vyriausybė taip ir nerado reikalo bei noro derėtis būtent su tais pedagogais, kurie pasiruošę streikuoti. Vyriausybė sudarė specialią darbo grupę, kuri neva analizuoja mokytojų padėtį ir teikia neva optimaliausius variantus, kaip išbristi iš konfliktinės padėties. Tačiau tos darbo grupės, kaip tvirtino A. Bružo profsąjungai priklausantys mokytojai, niekas neįgaliojo kalbėti streikuoti pasiryžusių mokytojų vardu. Iš tos darbo grupės pasitraukė ne tik A. Bružo profsąjungos, bet ir kitų profsąjungų atstovai. Mat joje pirmuoju smuiku griežia nežinia kieno interesus atstovaujanti Rūta Osipavičiūtė, save išdidžiai vadinanti mokytojų interesus ginančia profsąjungos lydere. Pasak mokytojos iš Mažeikių Juditos Čejauskienės, net moralinės teisės R. Osipavičiūtė save laikyti pedagogų interesus ginančia profsąjungos vadove neturi. Jos niekas neįgaliojo kalbėti streikuojančių mokytojų vardu. XXI amžiaus kalbinti mokytojai teigė, kad Vyriausybė, supratusi, jog nepriteklių, alinančio kūrybinio darbo, psichologinės įtampos išvarginti bei išsekinti mokytojai šį kartą pasiruošę eiti iki pergalingos pabaigos, intrigomis bando suskaldyti A. Bružo vadovaujamus mokytojus. Streikuoti pasiruošę mokytojai mano, kad R. Osipavičiūtės komanda susibūrė neatsitiktinai. Kad ji įkurta ne šiaip sau, o siekiant suskaldyti savo interesus ginti pasiryžusius mokytojus, išduoda tokie požymiai. G. Kirkilo Vyriausybė kur kas dažniau tariasi su R. Osipavičiūte, nei su A. Bružu. Žiniasklaida, ypač toji, kurioje itin daug užsakomųjų straipsnių, liaupsinančių tiek Vyriausybę, tiek Švietimo ir mokslo ministeriją, tiek R. Osipavičiūtės vadovaujamą profsąjungą (esą tik šios institucijos realiai rūpinasi pedagogų reikalais), ignoruoja A. Bružą ir jo bendraminčius. O štai R. Osipavičiūtę arba jos šalininkus noriai kviečiasi į disputus, ginčus. Kas tai atsitiktinumas? Kodėl R. Osipavičiūtės grupė susibūrė tik dabar, kai prasidėjo streikai? Kodėl ji nepalaiko streikuojančių? Subtilus ignoravimas Beje, žiniasklaida A. Bružo profsąjungos reikalavimus ignoruoja itin subtiliai. Subtiliai, bet veiksmingai. Pavyzdžiui, kalbasi su švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovu ištisą pusvalandį, tačiau laikraštyje ar televizijos laidoje pateikia tik vieną jo sakinį. Ir parenka ne patį svarbiausią, reikšmingiausią. Atsidūrusi tarp kitų žymiai objektyviau ir išsamiau atspindėtų oponentų pasisakymų A. Bružo mintis netenka prasmės, o kartais turi net atvirkščią rezultatą. Tokių keistų nutikimų per pastaruosius kelis mėnesius būta itin daug. Iš rajoninių leidinių redakcijų, teigė XXI amžiaus pašnekovai, jų niekas nekalbina, nesiteirauja jų nuomonės. Akivaizdu tai, kad R. Osipavičiūtės komandai žymiai lengviau patekti ir į rajoninę spaudą. Pasak mokytojos J. Čejauskienės, kai kurie žurnalistai prisipažino: Mes parašytume apie jus, jūsų keliamos problemos išties svarbios, tačiau mums neleidžia rašyti redaktorius, gaunantis užsakomųjų pinigėlių iš valdžios institucijų. Pasiūlė nešdintis į Airiją Taigi mokytojai streikuoti nenori imtis šių priemonių verčia jų teisėtų reikalavimų nepaisanti valdžia. Pasak mokytojos L. Paradnikienės, ši Vyriausybė akivaizdžiai nevertina mokytojų: Mus žemina ne tik vargani atlyginimai, už kuriuos mokytojui nepavyksta išmaitinti savo vaikų. Mus žemina ir tai, kad Vyriausybės atstovai su mumis net neina į derybas. Gal jie mano, kad mes, skirtingai nei žemdirbiai, neturime traktorių, neturime sunkvežimių, tad esame nepavojingi, negalėsime užtverti kelių ar apsupti vyriausybės pastato? Mokytoja N. Dargužienė prisiminė atvejį, kai Seimo narė, beje, socialdemokratų atstovė, viešai pareiškė, esą mokytojai, nepatenkinti savo finansine padėtimi, gali važiuoti dirbti į Airiją. Prisimintas ir premjero G. Kirkilo atsainus pareiškimas, girdi, mokytojai, jei nori streikuoti, tegul streikuoja esą jiems tokią galimybę suteikia Lietuvos Konstitucija. Labiau apsimoka tapti bedarbe Mokytoja Z. Jesinienė tvirtino, jog mokytojai, mokykloje patirdami milžinišką psichologinę įtampą, gauna vos ne pačius mažiausius atlyginimus. Ypač jų atlyginimai varganai atrodo, kai uždarbį lygini su notarų ar teisėjų atlyginimais. Remiantis galiojančiomis Europos Sąjungos direktyvomis, Lietuvos mokytojai tikrai skriaudžiami. Jiems nemokama net to, kas akivaizdžiai priklauso. Paklausti mokytojai, kiek jie, jų pačių žodžiais tariant, turėtų uždirbti, atsakė, kad jų atlyginimas į rankas per mėnesį turėtų viršyti tris tūkstančius litų. O realybė kur kas niūresnė jie šiandien vidutiniškai per mėnesį uždirba tik pusę tos sumos. Štai mokytoja J. Čejauskienė, turinti metodininko kategoriją ir triūsdama dviem krūviais, namo parneša vos 1600 litų, kai minimalus atlyginimas šiandien jau 800 litų. Mokytojos J. Čejauskienės teigimu, jai šiandien labiau apsimoka būti bedarbe ir gauti pašalpą iš valstybės bent jau stresų mažiau patirtų. Mat mokytojai, lyginant su moksleiviais, beveik beteisiai. Pareigų daug, atsakomybė milžiniška, o teisių beveik jokių. Tad ruošdamiesi streikams mokytojai omenyje turi ir šį nesubalansuotų pareigų, teisių ir atsakomybės klausimą. Ryžtingai nusiteikusi savo teises ginti pedagogė J. Čejauskienė pabrėžė, kad šioji Vyriausybė, stengdamasi neutralizuoti jų nepasitenkinimą, ėmėsi klastingos taktikos. Tą taktiką galima būtų šitaip apibūdinti: streikuoja Jonas, o deramasi su Petru, kuris ir sukalbamesnis, ir su visomis nuolaidomis sutinka. Derybų farsas ir imitacija Su Švietimo ir mokslo ministerija, vadovaujama Romos Žakaitienės, streikuoti pasiruošę mokytojai irgi bandė derėtis, bet nieko doro nepasiekė. Ministrė pareiškė, esą ji mokytojų reikalavimų patenkinti negali. Ji tik pažadėjo, jog su A. Bružo profsąjungai priklausančiais mokytojais susitiks pats premjeras. Pažadėjo patiešijo. Pažadai taip ir liko pažadais. Vienas pirmųjų susitikimų su ŠMM vadove R. Žakaitiene įvyko dar praėjusių metų lapkričio pabaigoje, tuoj po įspėjamųjų streikų. Šiandien jau vasario pabaiga. Išskyrus gražias lenteles, gražius planus, kaip sparčiai kils mokytojų atlyginimai, nesulaukta nė vieno konkretaus susitarimo. Pinigų rezerve esama, tačiau trūksta politinės valios ištraukti mokytojus iš finansinių nepriteklių. Tiesa, šių metų vasario 25 dieną buvo numatytas streikuotojų vizitas pas premjerą G. Kirkilą, bet švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderis A. Bružas neatmeta galimybės, jog premjeras ir vėl tik apsimes norintis nuoširdžiai derėtis (apie šį ir kitus naujausius įvykius informuosime artimiausiuose XXI amžiaus numeriuose). Grubus kontrpuolimas, grubios intrigos Kad nei Vyriausybė, nei ŠMM nesirengia didinti mokytojams algų, galima spėti ir iš kai kurių valdžios grubių kontrpuolimų. Iš ŠMM deleguoti revizoriai puolė tikrinti būtent tas mokyklas, kurios aktyviai remia streikuojančiųjų poziciją: tikrina dokumentus, žurnalus ir akivaizdžiai ieško bent menkiausios klaidelės. Sakykim, gal ne itin tiksliai, ne pagal visus reikalavimus bus surašytas prašymas mokytoją išleisti į profesinės sąjungos koordinacinės tarybos posėdį. Tikrinami žurnalai, dokumentai, buhalterinės bylos. Neduok Dieve, kur nors bus bent menkiausias darbo kodekso pažeidimas. O štai mokyklų, kurios paskutiniuoju metu atsisakė rengti streikus, mokytojai susilaukė didelių premijų jiems įteiktos maždaug pusantro tūkstančio litų premijos už puikius darbo rezultatus. Taip atsitiko, pavyzdžiui, vienoje Mažeikių mokykloje, kuri tiesiogiai pavaldi ŠMM ir ruošiasi sulaukti viešosios įstaigos statuso. Visiems Mažeikiams aišku, kodėl toji mokykla atsisakė streikuoti įbaugino, papirko. Iš Mažeikių į sostinę atvykusi mokytoja J. Čejauskienė tvirtina, jog pusantro tūkstančio litų dydžio premijos nėra sulaukusi nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11-ąją. Kiti XXI amžiaus pašnekovai taip pat tvirtino, jog jie jau užmiršę, kas yra premijos. Štai mokytojas iš Zarasų A. Navickas prisipažino, jog sulaukęs perspėjimų, girdi, dabar jo pamokos bus labai atidžiai tikrinamos, į jas bus žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą. Pedagogas iš Zarasų tikrinimų nebijo, jis nesijaučia, kad ką nors blogo darytų. Planų streikuoti bei skelbti bado akciją jis atsisakysiąs tik tuo atveju jei Vyriausybė atsižvelgs į jo ir jo kolegų reikalavimus. Pasakoja tik apie kitose šalyse streikuojančius Į klausimą, kada paskutinį sykį streikams pasiruošę mokytojai buvo pakviesti bent jau į valstybinę, iš visų Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės išlaikomą televiziją, atsakė retoriškai. Mūsų televizijos labai smulkiai, su didžiausiu pasimėgavimu pasakoja, kaip streikuojama kur nors Bulgarijoje ar Danijos Karalystėje, o štai savo streikuotojų žurnalistai tarsi nemato. Mūsų žurnalistai labiau jaudinasi dėl alkstančių Afrikos vaikų, kažkodėl užmiršdami savus, lietuvius, ironizavo mokytoja J. Čejauskienė. Ją papildę mokytojai teigė, esą kitai, Vyriausybės interesus palaikančiai profsąjungai bent jau šiuo metu durys į televizijas atveriamos ir noriau, ir dažniau. Kiekvienas logiškai mąstantis pilietis pasakys, jog valstybė, kurioje mokytojai priversti streikuoti bei skelbti bado akcijas, nėra sveika, padori, sąžininga, perspektyvi valstybė. Jei Lietuvoje bloga gyventi mokytojams, vadinasi, bloga gyventi ir moksleiviams. Vadinasi, Lietuvos mokyklose mūsų jaunoji karta negauna to itin svarbaus moralinio, tautiško užkrato, kuris jiems bus reikalingas ateityje, ieškant darbo, kuriant privačias firmas, auginant vaikus. Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovas A. Bružas pažadėjo nuolat informuoti XXI amžių apie pasirengimą streikams bei galimas Vyriausybės provokacijas.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |