|
Lietuvos žemės fondo reforma ir valdymas
Valensas Čeginskas,
Žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierius
Jonas Pakutinskas,
socialinių mokslų daktaras
Lietuva neturi naudingų iškasenų pramonei vystyti, todėl tik žemė su ant jos augančiais miškais ir vandens užlietais plotais čia visada buvo žmonėms darbo, pragyvenimo, pajamų ir gyvensenos įprasminimo pagrindas. Žemė yra didžiausias, niekuo nepakeičiamas gamtos ir mūsų tautos turtas. Ją privalome tausoti ir rūpintis, kad kiekvienas jos lopinėlis būtų tinkamai tvarkomas, išnaudojamas ir valstybei bei teiktų maksimalią naudą mums ir būsimoms kartoms.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje iki dabar besikeičiančios valdžios vis dar grąžina, perkeldinėja ir dalija žemę, kuri kai kur mažais ir nepatogios konfigūracijos sklypais išmėtyta tolimais atstumais, neretai prie jos nėra privažiavimo, inžinerinių komunikacijų. Tokia nekompaktiška žemėvalda dirbtinai didina žemės naudojimo, gamybos organizavimo bei gaminamos produkcijos išlaidas. Tokiai ekonomiškai nepagrįstai palaidai žemės reformai sutvarkyti Lietuvoje dar prireiks bent dviejų dešimtmečių specialistų kvalifikuoto darbo ir daug lėšų. Be valdžios reikiamo dėmesio, nepaisant ekonominių reikalavimų suformuotos žemvaldos, daug kur yra nestabilios ir todėl paliktos be tikro veiklaus šeimininko. Tokių laikinų žemėvaldų vykdoma savaiminė komisacija, žemėvaldų supirkinėjimas bei pardavimas slepia spekuliaciją. Žemės naudojimo nuolatinis pertvarkymas ekonomikai daro didžiulę žalą ir kenkia valstybingumui. Savo ruožtu piliečiai, kuriems iki šiol dar nesugrąžintos jų nuosavybės teisės į žemę, patiria materialinius nuostolius, neturi galimybės žemę naudoti, gerinti ir negauna iš to turto disponavimo pajamų nei kompensacijos.
Dar svarbesnė vilkinamos ir be kontrolės paliktos savaiminės neefektyvios žemės reformos negerovė yra ta, kad dabar, baigiantis XXI amžiaus pirmam dešimtmečiui, kai kitose ES šalyse intensyvinamos daug dešimtmečių nusistovėjusios progresuojančios žemėnaudos ir žemėvaldos, Lietuvoje gausu aplaidžiai naudojamų ir nepanaudojamų dirvonuojančių vertingos žemės plotų. Regime daug nesaikingai iškertamų miškų, neleistinai užstatant vandens apsaugines zonas, didinant vandenų taršą. Nepagrįstai ir nesaikingai plečiant miestų teritorijas netaupiai naudojamas ir taip negausus turimos žemės fondas, ištisi kaimai palikti be ūkininkų. Apskritai šalyje įsigalėjusi nevaldoma grobuoniška savivalė daugelyje vietovių iš pagrindų keičia krašto landšaftą ir racionalią žemėnaudą iš esmės nutolina nuo kitų pažangių valstybių žemės naudojimo ir tvarkymo gyvenimo išbandytų elementariausių principų. Visa tai rodo, kad žemė, kaip gamybos ir darbo objektas, dabar pas mus Lietuvoje yra nuvertinta, ir valstybė iš jos nesiekia gauti reikiamą naudą. Tai turtas, bet jam skiriamas mažas dėmesys.
Siekiant, kad žemė, kaip brangus kapitalas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, būtina, kad Lietuvos žmonių renkama valdžia žemės klausimams nuolat skirtų dėmesį. Šiuo tikslu reikėtų atkurti centralizuotą valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi valstybinės žemėtvarkos klausimais, kaip visumos žemės išteklių apsaugos bei naudojimo tobulinimo priemonių įgyvendinimu ir tokių darbų kontrole. Tokia tarnyba prieškario Lietuvoje sėkmingai, sparčiai, su vienkartiniais geodeziniais matavimais atliko dvarų parceliavimą bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą; žemės savininkams parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus.
Dabar, atkūrus nepriklausomybę, žemės grąžinimo ir žemės reformos darbai yra decentralizuoti, be atsakomybės pavesti atskiriems vykdytojams ir palikti be valdžios dėmesio. Ne paslaptis, kad tokiomis sąlygomis valdžia nedisponuoja informacija apie žemės reformos būklę, nežino šių darbų rezultatų. Tai parodo vyriausybės reformos darbų užbaigimui nustatomi terminai, o procesas vis tęsiasi ir tęsiasi. Nežinoma net kiek šiems darbams jau išleista biudžeto lėšų. Praktiškai nėra respublikoje šių darbų ryšio ir veiksmų koordinavimo tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir kitų žemės fondo institucijų, naudojimo bei tvarkymo tarnybų, esančių Aplinkos apsaugos ir Teisingumo ministerijose, Apskričių žemėtvarkos departamentų, savivaldybių žemėtvarkos įstaigų, privačių žemėtvarkininkų, matininkų ir t. t. Dėl tokių darbų decentralizavimo iki dabar respublikoje neatriboti išimtine Valstybės teise valdytini neprivatizuotini plotai (valstybiniai miškai, gamtos, archeologijos, istorijos paveldo ir kt.) ir neįregistruoti Valstybiniame registre. Nežinoma, kokį plotą tokie objektai užima, kokia jų sudėtis ir kas atsakingi už jų apsaugą ir priežiūrą. Nėra informacijos, kiek dar respublikoje valstybės žinioje vis dar yra nacionalizuotos ne valstybinės žemės (piliečių, bažnyčių, vienuolynų, kitų juridinių asmenų), kiek yra išpirktos valstybinės žemės, kurią tikslinga privatizuoti, kokia jos kiekybinė bei kokybinė sudėtis.
Kad padėtis pagerėtų, reikia sukonkretinti ir patikslinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip šalies žemės fondo valstybinės žemėtvarkos sprendimų tarnybos, paskirtį ir atliekamas funkcijas, padaryti ją atsakinga už respublikos žemės fondo naudojimą centrine įstaiga. Šiuo atveju būtų nereikalingas apskričių žemėtvarkos departamentuose tokių darbų organizavimo ir vykdymo dubliavimas. Su žemėtvarkos darbais administraciniuose miestuose bei rajonuose visiškai susidorotų tų savivaldybių žemėtvarkos skyriai, kurių vadovai turėtų būti vyriausiais žemės fondo panaudojimo, tvarkymo ir apsaugos valstybiniais inspektoriais. Jų darbą tiesiogiai turėtų reglamentuoti ir tikrinti respublikinė valstybinė žemės tvarkymo institucija.
Atliekant žemės reformos ir kitus žemės fondo naudojimo pertvarkymo darbus nedelsiant reikia atsisakyti preliminarinių apytikslių žemės valdų ribų matavimų (dvimetriais ar kitais netiksliais matavimais) gautų duomenų įregistravimo VĮ Registrų centre, kuris yra Teisingumo ministerijos sudėtyje. Kai tokie duomenys įregistruojami VĮ Registro centre, pagal juos pagaminami ir išduodami piliečiams bei juridiniams asmenims žemės valdų nuosavybės dokumentai. Tačiau šiuose dokumentuose pateikti netikslūs (preliminariniai) žemės sklypų ribų duomenys, kurie rengiant teritorinio išplanavimo, įvairių inžinerinių statybų, žemės paėmimo bei kitus projektus, netenkina dėl savo netikslumo. Pagal šių matavimų rezultatus rajonuose ir apskrityje pakartotinai tenka rengti naujus žemės nuosavybės dokumentus, permatavimo duomenis vėl įregistruoti VĮ Registrų centre ir piliečiams bei juridiniams asmenims išduoti naujus žemės valdų nuosavybės dokumentus. Tokie permatavimai valstybei ir piliečiams brangiai kainuoja, tam pakartotinai tenka važinėti tolimus atstumus į tuos pačius objektus. Be to, permatavimai tarp gretimų žemės naudotojų žemės sklypų ribų ir matmenų keitimas sukelia daug ginčų, pykčių ir nesutarimų. Įsimintina, kad dar prieškarinėje Lietuvoje, atliekant dvarų parceliaciją bei žemės reformos darbus, buvo atliekami vienkartiniai geodeziniai žemės valdų ribų matavimai.
Lietuvoje žemės denacionalizavimo procesas, skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, užsitęsė pernelyg ilgai. Šiuos darbus dabartinė vyriausybė planuoja užbaigti dar po trejų metų. Tačiau specialistams dirbant tik prie šių darbų, Respublikos žemės fondo tvarkymo ir naudojimo srityje susikaupė daug skubiai kitų spręstinų klausimų. Tarp jų visiškai apleista respublikos žemės fondo faktiško naudojimo inventorizacija ir žemės naudmenų kiekybinė bei kokybinė apskaita; nesprendžiamas žemės naudojimo intensyvumo didinimas, sukuriant naujas palankaus ūkininkavimo sąlygas ir darbo vietas, kad Lietuvos jaunimas neemigruotų į užsienį. Tad žemės reformos darbų spartesnio užbaigimo reikmė bei respublikos žemės fondo, kaip tautos svarbaus kapitalo, tinkamo naudojimo ir tvarkymo poreikis verčia neatidėliojant centralizuoti Valstybinės žemėtvarkos darbus, kad jais atsakingai rūpintųsi viena žinyba, bet ne devynios auklės.
© 2008 XXI amžius
|