Vasario jubiliejus ir valstybė
Linas ŠALNA
Dabar kai laisvai švenčiame Vasario 16-ąją, dažnai prisimename, kaip ta diena būdavo minima sovietinės okupacijos metais. Tada tik kai kurie išdrįsdavome tokia proga pasveikinti artimą draugą, bet tik tą, kurio neįtardavome bendradarbiaujant su KGB (kolaboruojant su svetima valdžia) ir kuris, jautėme, turi tautinį nusistatymą. Kai kas sugalvodavome tą dieną švęsti savo vardadienį kagėbistai ne visų vardadienių datas žinojo. Tačiau su didžiąja dauguma savo tautiečių negalėdavome šios datos paminėti. Negalėdavome net ir su giminėmis. Ir tai tuomet mums buvo įprasta. Kitaip ir negalėjo būti, nes seklių armija sekdavo ne tik mūsų veiksmus, mūsų žodžius, bet ir mintis (KGB agentai specialiai provokuodavo sekamus žmones, klausinėdami ką šie galvoja apie tai). Į KGB karininkų kruopščiai segamas bylas būdavo renkamos ataskaitos apie įvairias nuotaikas Vasario 16-osios išvakarėse. KGB dirbusieji tautos išdavikai bijojo visko. Bijojo taip, kad per tą baimę ir patys save sunaikino: pagal jų surinktas ataskaitas atrodė, kad už kiekvieno krūmo ar akmens taip ir tūno prakeiktas nacionalistas, kuris šmeižikiškų Vakarų radijo stočių paveiktas yra pasirengęs tuoj pat nuversti visų mylimą tarybų valdžią. Ir ne tiek mylimą, kiek amžiną, taigi, duotą jei ne jų nepripažįstamo Dievo, tai jų valdžios stiprybę palaikančio šėtono. Tačiau ta stiprybė pasirodė labai laikina. Ji gyvavo tik nuožmaus persekiojimo dėka. Neseniai per vieną televiziją kalbėjęs, Strasbūro teismui pateikęs skundą prieš Lietuvą dėl tariamo jo persekiojimo ir gerose sąlygose (ne Sibiro šalčiuose ir Stalino režimo įrengtose vienutėse) kalėjęs už dalyvavimą 1991 metų sausio agresijoje, teisme nieko nelaimėjęs, Mykolas Burokevičius, kalbėdamas apie Vasario 16-ąją, kartojo savo seną dainelę, kad ji yra buržuazinės Lietuvos nepriklausomybės diena, kurios jis, kaip proletariato atstovas, nepripažįstąs.
Gal ir neturėtume pykti ant šio seno bolševikų dogmatiko, dar tebegyvenančio pasaulinės proletariato revoliucijos vizijomis jis išsako savo sustabarėjusią, iš okupacijos laikų atėjusią nuomonę. Mums pavojingesni yra tie, kurie apsimetę persitvarkiusiais komunistais, tapo vadinamaisiais socialdemokratais ar kitokiais. Jie per savo sukurtus ir remiamus žiniasklaidos šaltinius skleidžia šmeižtą prieš nepriklausomybę bei jos kūrėjus (Opozicija, Laisvas laikraštis, Karštas komentaras) ir kalba apie būtinus naudingus ryšius su didžiąja Rusija. Savo gniaužtuose laikydami visą valdžią ir jos institucijas, vaizduodami patriotus, demokratus, jie vykdo šalies nepriklausomybei pragaištingą darbą, Lietuvos ekonomiką palaipsniui atiduodami į su Rusija susijusių koncernų rankas. Argi Lietuvos Tarybos nariai, pasirašydami Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, galvojo apie tokį nepriklausomybės išpardavimą? Tiesa, jie gyveno tų dienų realijomis, galvodami, kad į Lietuvos valdovo krėslą teks pasikviesti karalių Mindaugą II vokietį Urachą, bet vos tik atsirado kitos galimybės iškart atsisakė bet kokių ryšių su Vokietija, Rusija ir kitomis valstybėmis, ir pakvietė žmones kovoti su priešais puolusiais jaunąją valstybę. O ką daro dabartiniai valdžios veikėjai? Ar jie vykdo, pavyzdžiui, žuvusių partizanų priesakus dėl demokratijos ir patriotizmo? Tikrai ne jie juos paprasčiausiai ignoruoja.
Tenka pripažinti, kad atkurtoji nepriklausomybė susiduria ir su doroviniais sunkumais. Nors, atrodo, visa apimančios informacijos sklaidos sąlygomis visi turėtume būti ne tik sąmoningi piliečiai, bet ir sąmoningi patriotai, tačiau kiek daug žmonių pasiduoda narkotikams, alkoholizmui, ištvirkavimui, šeimos santykių griovimui?! Pasirodo, kad ne visada nepriklausomybės džiaugsmas ar išsimokslinimas dorovės neprideda, todėl didelė tautos dalis eina tais klystkeliais, kuriais juos veda nepriklausoma spauda ir literatūra. O tokių klystkelių nors šakėmis mėžk! Mikaldos pranašystės, sapnininkai, astrologų, žynių svaičiojimai, žurnaliukai apie automobilius, sportą, žūklę ir seksą (atseit, meilę) bei kita panašaus lygio lektūra dabartinių spaudos kioskų asortimentas. Aišku, šalia jų visas protų maišymo tradicijas perėmę Lietuvos rytas ir Respublika, ir dar purvinesni Karšto komentaro bei Laisvo laikraščio puslapiai. Štai kokį peną gauna nepriklausomos šalies XXI amžiaus lietuvis. Išties, spaudos draudimo laikai praėjo negrįžtamai. Tiek carinės Rusijos, tiek sovietinio internacionalizmo. Tačiau, panašu, kad Lietuvoje susikūrė kažkoks galingas sąmonės bukintojų koncernas. Gal net du ar trys koncernai. Dauguma inteligentų tai supranta, supranta ir paprastesni žmonės, bet nesant vienybės, tik himnui skambant apie vienybę, puolama prie skandalus propaguojančios spaudos, prie tuščiai skalambijančio interneto (o jis turėtų būti tik informacijos gavimo priemonė) galvojant, kad visa tai įkūnija spaudos laisvę.
Aišku, Lietuvoje daug netvarkos, kaip ir visame pasaulyje. Praėjusią savaitę Liuksemburgas įteisino eutanaziją (po Nyderlandų ir Belgijos). O Irake, kaip išsiaiškino valdžios pareigūnai, al Kaida savo tikslams pasiekti, kaip savižudžius, naudoja psichinius ligonius. Tokie paskutiniai pasaulio moraliniai nuosmukiai. Ir tai tik švelniai sakant. Mes visi turime siekti, kad mūsų žmonės būtų ne tik supratingi patriotai, bet ir savo krašto piliečiai. Ne tik valgytojai. Ir ne tik paso turėtojai. Privalome su pagarba prisiminti už nepriklausomybę savo gyvybę paaukojusius savanorius, karius-partizanus, visus Laisvės kovotojus. Privalome prisiminti, paminėti, tinkamai įvertinti mūsų kultūrai, tautinei dvasiai nusipelnusius veikėjus. Turime būti atidūs vieni kitiems. Kaip dažnai to nematome, neįvertiname, su kokiais sunkumais jie susiduria, kai nori padaryti ką nors gero mums visiems, valstybei. Jau seniai paskelbėme referendumą, kad reikalaujame iš Rusijos atlyginti Lietuvai už okupacinę žalą, bet kai kam dabar atrodo, kad taip reikalaudami mes kenčiame nuo nepilnavertiškumo komplekso. Ir toks mūsų reikalavimas esą yra isteriškas. Esą tokį reikalą sutvarkyti turėtume palikti prasikaltėliui sąžinės graužatis privers jį patį susiprasti (Viktoras Zamorskas, Delfi.lt). Bet tokia mūsų užmarštis labai tiktų buvusiems okupantams ir jų teisių perėmėjams. Jie su malonumu užmirštų mums padarytą žalą, su malonumu sutiktų, kad apie ją kuo mažiau kalbėtume. Juo labiau kai pasaulis irgi linkęs spręsti ne Lietuvos klausimus, o Irako ar Afganistano karo problemas ten daugiau naftos, ten kertasi globalūs interesai. Kitas veikėjas teigia, kad Vasario 16-osios proga per daug demonstruojame savo tautinius kostiumus tai esą grynas sovietizmas. Esą tautinis kostiumas tartum klouno uniforma, kurią užsitempi iš reikalo ir pareigos linksminti žmones. Dar keisčiau atrodo tokių klounų apsupti valstybės vadovai oficialių švenčių metu (Sigitas Babilius. Klounai tautiniais kostiumais. Delfi.lt). Pasišaipęs iš dviem numeriais per didelio tautinio kostiumo ir dirbtinių geltonų kasų, pažangietis siūlo atrasti būdus, kaip moderniai reikšti tautai svarbius istorinius simbolius, tinkančius moderniems laikams. Jis kol kas nesiūlo dainuoti mums čiastuškų (dažnučių), bet kas žino, gal kada ir pasiūlys juk ir Veronikos Povilonienės dainos jam gali pasirodyti per daug archajiškos. Taip vis ir nesusikalbame, nors daugeliu atvejų norime vieni kitiems tik gero.
Ir dar vienas nesusikalbėjimo atvejis. Ne kartą esame atkreipę skaitytojų dėmesį į gabų, visuomeniškai aktyvų kultūrologą Darių Kuolį. Cituodavome jo pasisakymus, jo mintis. Neseniai minėtas didžiojo mūsų tautos mąstytojo filosofo Antano Maceinos 100-mečio jubiliejus. Paminėjo jį (net keliuose numeriuose) ir XXI amžius. Pasirodo, kultūrologas Darius Kuolys nežino (vasario 18 d. radijo laidoje Rytai Vakarai), kad šią A. Maceinos sukaktį prisiminė ne tik jo minėtas interneto portalas, bet ir XXI amžius. Kuolys nežinojo ir apie tai, kad Prienuose šio filosofo jubiliejų paminėjo Festiva vita. Kaip tada suprasti per minėtą radijo laidą D. Kuolio pasigestą kultūros ryšį su lietuvių bendruomene? Matyt, galima prisiminti kažin kiek, užpildyti puslapius A. Maceinos filosofijos analize ar pristatyti jo kūrinius (kurie ne tik jau pamirštami, bet daugeliui lietuvių, mūsų gėdai, išvis nežinomi), tačiau kultūrologas linkęs to nepastebėti, o tada nebėra ne tik minėto ryšio, bet ir ryšio tarp kultūros ir kultūrologų. Tai vis mūsų atkurtosios nepriklausomybės defektai prarasti, susilpnėję arba visai išblėsę ryšiai tarp žmonių, tarp piliečių, tarp nepriklausomybininkų.
Išblėsusius ryšius turėtume kuo greičiau atstatyti. Kitaip mūsų kalbos liks tik kalbomis. Ir tai pastebi visa tauta... Ir tampa abejinga daugeliui mūsų kalbų.
Turime būti tvirti, turime kiekvienas sau atsakyti, kas esame ir kuo norėtume būti, nes tai, kad lietuvninkais mes esam gimę, tai dar ne viskas, iš Signatarų namų balkono kalbėjo Vasario 16-osios devyniasdešimtąjį jubiliejų minėjęs Vytautas Landsbergis. Perspėdamas apie gresiančius pavojus, žymusis Lietuvos politikas paminėjo ne tik gobšumą, pavydą ir kerštą, bet ir smagumą važinėti kuo greičiau ir užmušti kuo daugiau. Vadinasi, materialinė gerovė neprideda mums doros, meilės artimui, jautrumo. Argi mes ir toliau tęsime šitas, iš sovietinės okupacijos laikų paveldėtas, artimo nemeilės tradicijas? Juk netrukus, po dešimtmečio, minėsime mūsų valstybės šimtmetį. Tikėkimės, kad jį švęsime ir geresnėje valstybėje, ir patys tapę geresni. Tikėkimės... Juk tai bus mūsų pergalė, pasiekusi šimto metų sukaktį.
© 2008 XXI amžius
|