| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vandalai Algimantas Černiauskas
2008 metų pradžioje Merkinėje nežinomi vandalai, perėmę stribukų tradicijas, suniokojo holokausto atminimo ženklus. Sudaužė marmurinį trikampį obeliską ir atminimo lentą ant paminklo žydams, nužudytiems fašistinės okupacijos metais, kapavietės. Policija pradėjo tyrimą. Merkinės istorijoje žydai minimi nuo XV amžiaus, tačiau tik nuo 1616 metų jie čia apsigyveno nuolatinai. Leidimą žydams gyventi Merkinės mieste, be kunigaikščio ir Seimo sutikimo, davė Merkinės seniūnas Jonas Vaina, už ką buvo Seimo ir karaliaus Vladislovo Vazos išbartas. Tačiau seniūnas karaliaus įsakų nepaklausė ir savo leidimo žydams gyventi Merkinėje neatšaukė. Nežiūrint Seimo prieštaravimų ir karaliaus bandymų apriboti žydų įsitvirtinimą Merkinėje, 1698 metais Merkinėje jau buvo įsikūrusi žydų bendruomenė. Profesorius Antanas Miškinis teigia, kad dar XVII a. pradžioje Merkinėje stovėjo sinagoga. Suprantama, žydų bendruomenė, gyvavusi Merkinėje daugiau kaip 300 metų, turėjo čia ir savo kapines, kurios yra vienos iš didžiausių Lietuvoje (3, 2 ha). Apie žydų gyvenimą Merkinėje galima sužinoti interneto tinklalapiuose, kur yra paskelbtas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantės Auksės Tamulevičiūtės 2004 metais atliktas tiriamasis darbas apie Merkinės žydus. Senųjų Merkinės gyventojų ir istorikų liudijimu prieškaryje tarp lietuvių ir žydų Merkinėje susiklostė gana geri santykiai. Viską sugriovė okupacijos, atnešusios į mūsų kraštą išdavystes ir kraują. Nėra Varėnos rajone kito tokio miestelio, kuriame būtų tiek kapinių, susijusių su pralietu krauju. Pirmąjį pasaulinį karą mena dvejos vokiečių karių kapinės, Antrąjį pasaulinį karą sovietinių karių kapai. Genocidą prieš lietuvių tautą Kryžių kalnelis, o nusikaltimą prieš žydus dvi betoninės plokštės ant kalno, šalia civilinių žydų kapinių. Sovietmečiu žydų civilinės kapinės buvo apleistos ir neprižiūrimos. Kartas nuo karto užklystantys vandalai daužė antkapius, rideno nuo kalno akmenis, daužė ohelus (mūrinis mažo namelio formos antkapinis statinys), ieškojo aukso. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę valstybės lėšomis kapinės pradėtos nuosekliai tvarkyti: buvo iškirsti nepraeinami šabakštynai, pakelti nuvirtę antkapiai. Tiesa, holokausto aukų kapavietės dar sovietiniais laikais buvo uždengtos betono monolitu su obeliskais ir atminimo plokštėmis. Viena iš jų išliko nuo sovietinių laikų ir skelbia: Rajono darbo žmonės niekad nepamirš vokiškųjų okupantų piktadarybių! Čia palaidota 1600 taikių tarybinių piliečių, kritusių nuo vokiškųjų fašistų ir lietuviškųjų nacionalistų rankos. Nepriklausomybės laikais plokštė ant vieno iš obeliskų buvo pakeista ir joje atsirado šiuolaikinis užrašas: Šioje vietoje 1941 metais hitleriniai žmogžudžiai ir jų vietiniai pagalbininkai nužudė 1400 žydų vyrų. Jei šioje masinėje kapavietėje palaidotos žydų tautybės genocido aukos, tai kas palaidota pirmojoje kapavietėje? Sovietiniais laikais pritvirtinta atminimo lenta liudija, kad čia ilsisi kažkokie mistiniai tarybiniai piliečiai, o ne žydai. Tvarkant suniokotus atminimo ženklus galbūt reikėtų pakeisti šią lentą su klaidinančia informacija, primenančia sovietinės propogandos laikus ir niekinančia žydų tautą, įvardijant ją tarybiniais piliečiais, arba ją palikus kaip istorijos ir propagandos ženklą, šalia kapavietės pastatyti dar vieną lentą su patikslinta informacija, nes neaiškus nužudytų žmonių skaičius. Pagal ant naujosios lentos parašytą skaičių 1400 ir ant sovietinius laikus menančios lentos parašytus 1600, išeitų, kad ant šio smėlio kalnelio sušaudyta 3000 žydų. Bet Auksė Tamulevičiūtė, tyrinėjusi žydų gyvenimo Merkinėje istoriją, rašo: 1941 m. rugsėjo 10 dieną Merkinėje nužudyti 854 žydų tautybės žmonės: 223 vyrai, 355 moterys ir 276 vaikai. Sovietinė propaganda, pralenkusi Gebelso sugebėjimus ir galimybes, paliko mums daugybę melagingos informacijos, kurią mes iki šiol priimam ir pateikiam kaip istorinius faktus. Tačiau prieš restauruojant ir tvirtinant naujas atminimo lentas derėtų pasikonsultuoti su istorikais ir ant jų parašyti tikrus skaičius. Nuo sumažėjusių skaičių tragedijos mastas nesumažės. Kitas dalykas, kad kai kurie perėmė stribukų tradicijas. Jei prieškaryje žmogus eidamas pro kapines persižegnodavo, o prieš kryžių ir kepurę nukeldavo, tai pokario stribukai, tarnaudami sovietiniam okupaciniam režimui, ne tik žudė nekaltus žmones, bet ir smagiai šaudė į kryžius, kunigų portretus. Gal jau metas būtų atsikvošėti, atsisakyti stribiškų tradicijų ir palikti kapus, paminklus, istorinio atminimo ženklus ramybėje. Merkinė, Varėnos rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |