Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tarptautinės korupcijos pavyzdys

Antra Vincė Karosienė

Lietuvos dailės muziejuje saugomas XVI amžiaus italų dailininko Antonio Kampi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, įvertintas 370 tūkst. eurų. Šį paveikslą sovietiniai okupantai 1951 metais konfiskavo iš Valstybės teatro aktoriaus Vinco Steponavičiaus, politinio kalinio

Vasario 27 dieną Vilniaus apygardos teisme Vokietija toliau sieks Lietuvos dailės muziejuje saugomo XVI amžiaus italų dailininko Antonio Kampi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, įvertinto 370 tūkst. eurų. Šį paveikslą sovietiniai okupantai 1951 metais konfiskavo iš mano tėvo Vinco Steponavičiaus, politinio kalinio, kurį (po mirties) patys reabilitavo, atstatydami visas jo teises. Mano 1989-2005 metų pastangos atgauti jį kartu su visa konfiskuota 27 paveikslų kolekcija parodė, kad okupantų kalinti asmenys – iki šiol beteisiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (tuo metu civilinių bylų skyriui vadovavo Č. Jokūbauskas) nepareikalavo paveikslų kolekciją man, paveldėtojai, grąžinti arba už ją teisingai atlyginti. Patyriau, kad nors Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnis deklaruoja žmogaus nuosavybės teisių neliečiamumą ar „teisingą atlyginimą“ (jei nuosavybė atimama visuomenės poreikiams), jo nepaisoma. 2002 m. kovo 19 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) trijų teisėjų komitetas, kurio sudėtyje buvo Pranas Kūris, mano pateiktos medžiagos pagrindu nenustatė „kokių nors Konvencijoje ar jos protokoluose garantuojamų teisių ar laisvių pažeidimo“. (Pranas Kūris, dabartinio KT pirmininko Egidijaus Kūrio tėvas, sovietų okupacijos laikais buvo LTSR teisingumo ministru, LTSR ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir net LKP CK nariu. Dabar P. Kūris yra Europos Teisingumo teismo teisėjas.) Veltui 2005 06 26 ir 2005 09 12 viešais skundais šią civilinę bylą priminiau Lietuvos Prezidentui ir LR Seimui, skųsdama ne tik teismų darbą.

Įsiminė Lietuvai griežti EŽTT sprendimai, kai ją apskundžia ne nukentėjusieji nuo sovietų okupacijos, o buvę kagėbistai ar nuteistieji. Laimėjo bylą prieš Lietuvą ir transseksualas („Lietuvos žinios“, 2007 09 12): jam valstybė turi sumokėti 5 tūkstančius eurų ir dar buvo papildomai įpareigota per tris mėnesius priimti lyties keitimo operacijas įteisinantį įstatymą, o nepriėmus tokio, sumokėti „nuskriaustajam“ dar 40 tūkstančių eurų. EŽTT konstatavo, kad 2001 metais Lietuvoje įsigaliojęs Civilinis kodeksas (CK) suteikė tam asmeniui pagrįstus lūkesčius chirurgiškai pakeisti savo lytį, tačiau Lietuva, iki šiol nepriėmusi Lyties keitimo įstatymo, nesukūrė teisinių mechanizmų juos įgyvendinti ir tuo būdu pažeidė žmogaus teises.

Pastarąjį atvejį palyginkime su manuoju. Lietuvos Konstitucijos, įsigaliojusios 1992 metais, t.y. prieš 15 metų (!), 23-čias straipsnis bei CK suteikė man pagrįstus lūkesčius, kad tėvo kolekciją atgausiu arba už ją man bus „teisingai atlyginta“. Tačiau EŽTT nekonstatavo, kad šie mano lūkesčiai buvo pagrįsti ir kad tokiu būdu mano teisės buvo pažeistos. EŽTT nepareikalavo, kad Lietuva priimtų Kilnojamojo turto grąžinimo įstatymą arba kad Lietuvos teismas tiesiogiai remtųsi Konstitucijos 23-čiu straipsniu, arba kad Lietuva keistų Konstitucijai prieštaraujantį Muziejų įstatymą. EŽTT nekonstatavo nei to, kad mano teisė į nuosavybę yra pažeista, nei to, kad esu diskriminuojama dėl mano nuosavybės rūšies (kilnojamojo turto): nekilnojamasis turtas Lietuvoje jau seniai grąžinamas. EŽTT sprendimus, manau, lemia tai, kad „komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą“, ginama ir remiama globalistų. Pvz., Jungtinių Tautų Organizacija ir Europos Sąjunga (ES) niekada pavergtų tautų negynė ir nenuteisė komunistų už jų baisius nusikaltimus, o su jais kartu krikščionišką šeimą siekia sugriauti.

Bet grįžkime prie A. Kampi paveikslo. Lietuvos pareigūnai tikisi, kad neteisėtai (be atlygio) nusavinę paveikslą jo dabartiniai valdytojai jį su Vokietija išmainys arba gaus kompensaciją. Atrodo, jie nežino, kas pagal LR Konstitucijos 23 straipsnį ir pagal CK 4.100 straipsnį šiuo metu yra teisėtas paveikslo savininkas, t.y. žmogus, kuris turi teisę jį mainyti ar gauti už jį kompensaciją. ES departamento direktorius Vidmantas Purlys („Lietuvos žinios“, 2007 08 21, D. Jakubėnienės straipsnis „Paveikslas tapo sąžinės lakmuso popierėliu“) dėstė: „Jei paaiškėtų, kad Lietuva paveikslus privalėtų grąžinti, tada turėtume mąstyti, kaip tai padaryti, ar galėtume gauti ką nors mainais“. 2007 m. rugpjūčio 20 dieną per LNK televiziją Dailės muziejaus direktorius R. Budrys pareiškė, kad „derėtųsi dėl kompensacijos“, pabrėžęs ypatingą šio paveikslo vertę. 2000 m. kovo 3 dieną R. Budrio pasirašytas man adresuotas raštas (jame duoto man pažado R. Budrys iki šiol neištesėjo) liudija apie iš Vokietijos gautą 1995 05 12 laišką dėl A. Kampi paveikslo, prieš karą tariamai priklausiusio Berlyno–Brandenburgo Prūsijos rūmų ir sodų fondui.

Tačiau internetinis portalas DELFI.lt kažkodėl klaidina: „Manoma, kad vokiečiai apie jo priklausymą Lietuvai sužinojo prieš trejus metus, kai jis buvo eksponuojamas Suomijoje“. Čia cituojama Dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja L. M. Meškelevičienė, negalėjusi nežinoti ne tik apie paveikslo eksponavimą, bet ir apie 1995 metais gautą laišką iš Vokietijos. Kodėl tai, kas Dailės muziejui gerai žinoma, pateikiama klaidingai, t.y. nurodoma ne 12 metų, o treji. Gal todėl, kad nekiltų klausimų, kodėl tik po 12 metų Vokietija pareiškė ieškinį teismui? Gal Vokietija kantriai laukė, kol pralaimėsiu teismuose ir, be to, kol prarasiu galimybę atnaujinti procesą, tikėdamasi su neteisėta savininke (Lietuvos valstybe) dėl paveikslo nesunkiai susitarti?

Tokius įtarimus sustiprina ir proceso šalių atstovų parinkimas. Teisme Vokietijai kažkodėl atstovauja Lietuvos kultūros ministerija, kuri yra Dailės muziejaus steigėja. Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vyriausybės, o konkrečiai – Dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojos L. M. Meškelevičienės. Trečiasis asmuo byloje – taip pat Dailės muziejus. L. M. Meškelevičienė (atstovavusi Dailės muziejui nagrinėjant mano ieškinį teisme) dabar pareiškė: „Mes turime įrodymų, kad paveikslus įsigijome legaliai“. Įdomu. Kai tik sąžiningo pareigūno dėka teisme galiausiai atsirado 7-riems metams dingusi tarnybinė byla dėl grąžintino man turto (pradėta netrukus po tėvo reabilitacijos 1989 metais), L. M. Meškelevičienė nė viename teismo posėdyje daugiau nebepasirodė – taip Dailės muziejus apsidraudė nuo keblių klausimų. Pvz., kodėl Dailės muziejaus direktorius R. Budrys nevykdė dar LTSR Prokuratūros nurodytos procedūros dėl turto grąžinimo? Ar ne keista, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę vis tas pats Muziejaus direktorius drįsta viešai piktintis politinio kalinio palikuone (R. Budrys. Ji užsimanė staiga praturtėti. „Ekstra“, 1999 m. Nr. 27). Dailės muziejus tik Stalinui turi būti dėkingas už jam perduotus tėvo kolekcijos 27 paveikslus, o Vokietija – tik mano tėvui, kad A. Kampi paveikslas ne Rusijoj (jei jis yra karo trofėjus) ir kad jį 1951 metais konfiskuojant jo būklė buvo gera, kaip rodo dokumentai. Be A. Kampi paveikslo, Prūsijos rūmų ir sodų fondas po pralaimėto karo neteko apie tris tūkstančių eksponatų, kurių dauguma yra Rusijoje. Vokietijos džiaugsmą, suradus A. Kampi paveikslą Lietuvoje, kažin ar temdo jos pačios sąžinė dėl pradėto Antrojo pasaulinio karo, kurį pralaimėjusi paveikslą prarado, ir dėl jos pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto, nulėmusio karinę sovietų intervenciją ne tik į Lietuvą (o mano tėvui nulėmusio ne tik paveikslų kolekcijos praradimą, bet ir sovietų represijas ir ankstyvą mirtį). Be to, naujasis Šrioderio-Putino dujotiekio „paktas“, nukreiptas vėl prieš tas pačias Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Ir vis tiek Lietuva labiau „myli“ Vokietiją nei sovietų represuotus ar apiplėštus tautiečius.

Pvz., apie 2007 metų vasarą įvykusį teismo posėdį dėl tėvui priklausiusio paveikslo niekas man nepranešė – sužinojau tik iš laikraščių. Manęs šioje byloje, pasirodo, nereikia. Gruodžio 5 dienos teismo posėdyje nesėkmingai bandžiau tapti byloje trečiuoju asmeniu. Tų, kuriems Lietuvoje arba Europoje nuoširdžiai rūpi žmogus ir jo teisė į nuosavybę, paklausčiau: grąžinant paveikslą Vokietijai, kam turėtų priklausyti kompensacija? Kodėl Lietuvos teisme vyksta teisminio ginčo imitacija – ieškovės Vokietijos interesams atstovauja Lietuvos kultūros ministerija, o atsakovės Lietuvos valstybės interesams – šios ministerijos įsteigto muziejaus direktoriaus pavaduotoja? Kuo remiantis ieškovė Vokietija rodo beribį pasitikėjimą teisme Vokietijai atstovausiančia Lietuvos pareigūne Ina Sokolska? (Lyg būtų kažkaip užsitikrinusi šios Lietuvos pilietės lojalumą Vokietijai.)

Jei Vokietija ką nors žinojo apie mano pastangas atgauti A. Kampi paveikslą (kartu su kolekcija), bet manęs neieško, kyla rimtų įtarimų, kad ir šiam beribiam pasitikėjimui, ir deryboms dėl kompensacijos turi įtakos tarptautinė korupcija, t. y. teismo proceso šalių, jų atstovų ir trečiojo asmens byloje suokalbis apeiti savininkę. Aštuoniolika Lietuvos nepriklausomybės metų galutinai įtikino, kad nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos pareigūnams nerūpi, kada neva „išsilaisvinusi nuo komunistų“ Lietuva pagaliau grąžins arba teisingai atlygins sovietų represuotiems asmenims už neteisėtai (net sovietų vertinimu!) iš jų atimtas muziejines vertybes, kurios, priėmus 1995 metų LR Muziejų įstatymą, antrą kartą buvo nusavintos, „užmiršus“ už jas atlyginti. Komunizmo nualintoje mano tėvynėje ir, kaip atrodo, globalizuojamoje Europoje, kol kas įsitvirtinusi kvazisovietinė teisinė sistema su stalinine „kadrų politika“, nukreipta prieš sovietinių represijų aukų teisę į nuosavybę.

Nepriklausomos Lietuvos laikais mano Tėvas Vincas Steponavičius, kuriam teko kalėti sovietinėje Rusijoje ir Lenino, ir Stalino laikais, buvo Valstybės teatro aukščiausios kategorijos dramos aktorius, nors visada įvairiais būdais siekė, kad teatras būtų nevalstybinis. Gedimino kalno pilyje, akmens plokštėje, greta kitų Lietuvos savanorių, įrašyta ir jo pavardė, kadangi 1919 m. sausio 1 dieną, jie visi kartu pirmą kartą pilies bokšte iškėlė trispalvę. Mirė nesulaukęs 60 metų, o šių metų kovo 1 dieną sukanka lygiai 50 metų nuo jo mirties.

© 2008 „XXI amžius“