Vasario 16-ųjų signatarai
Auksutė RamanauskaitėSkokauskienė,
LLKS Tarybos 1949-ųjų vasario 16-osios
Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
|
Auksutė Ramanauskaitė
Skokauskienė
|
Daug žymių įvykių, brangių datų mūsų tautos ir valstybės istorijoje. Tarp jų 1918 metų vasario 16-oji Lietuvos valstybės atkūrimo diena iškilioji mūsų šventė ir 1949 metų vasario 16-oji diena, kuri taip pat mums visuomet primena per kartų kartas išpuoselėtą siekį LAISVOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS siekį.
Šiemet valstybės atkūrimo diena neeilinė 90-ąjį kartą švenčiame šią iškilią tautos ir valstybės šventę. Ne visada ją šventėme laisvai, bet širdyje tikri lietuviai ją visada turėjo. 1949 m. vasario 16-oji diena, kai LLKS Taryba pasirašė Deklaraciją okupuotos, bet nenugalėtos Lietuvos konstituciją taip pat artėja jubiliejinės datos, savo šešiasdešimtmečio link. Okupacijos metais ši data buvo visiškai nutylima, todėl ištisa karta užaugo beveik nieko nežinanti apie šį istorinį įvykį. To pasekmes jaučiame ir šiandien. Bet pamažu atsiveria ir šis mūsų tautos istorijos lapas.
Minėdami mūsų valstybės atkūrimo datą, prisimename Vasario 16-osios akto atsiradimo aplinkybes, įgyvendinimo sunkumus, įvertindami, kaip sudėtingai buvo siekiama tarptautinio pripažinimo, kartais užmirštame tuos, kurie parengė ir savo parašais įteisino Vasario 16-osios aktą. Dažniausiai juos vadiname bendru signatarų vardu.
Šiandien minėdami jubiliejinę valstybės atkūrimo datą prisiminkime tuos mūsų tautos sūnus, kurie parengė ir pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą Lietuvos Tarybą. Ji paskelbė pasauliui, kad sutraukėme vergijos grandines ir įsijungėme į laisvą visuomenę.
Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Akto tekstui, užgesinę partines ir asmenines ambicijas, pašalinę Lietuvos Tarybos skilimo grėsmę, pritarė visi Tarybos nariai. Todėl oficialus valstybės atkūrimo akto autorius yra visa Lietuvos Taryba.
Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis. Tai įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės, kuriuos siejo daug bendrų bruožų visi jie buvo XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjai.
Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame buvo atvirai svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 metais įkurtos mokslo draugijos, tapusios Mokslų Akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai, vadovai, pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, daugelis jų ėmė rengti lietuviškus vadovėlius.
Beveik visi signatarai gimė kaime, tik Mykolas Biržiška Viekšniuose, o Pranas Dovydaitis Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimo geografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po vieną iš Rokiškio, Trakų, Vilkaviškio apskričių, Kazys Bizauskas gimęs Latvijoje.
Akto pasirašymo dieną du buvo iki 30 metų; aštuoni nuo 30 iki 40 metų; šeši nuo 41 iki 50 metų; trys nuo 51 iki 60; Jonui Basanavičiui buvo 67eri metai.
Pagal tikybą: 19 katalikų, Jokūbas Šernas evangelikas reformatas.
Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Saliamonas Banaitis buvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 metais, būdamas 60 metų, įstojo į Vytauto Didžiojo Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė 1933 metais mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę penki signatarai, Maskvos keturi, technikos institutus Peterburge du, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.
Pagal profesijas daugiausia (net septyni) buvo teisininkai Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis. Keturi kunigai Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą 1926 metais tapo Telšių vyskupu ordinaru. 1918 metais važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad Popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis moderniosios Lietuvos Valstybės ambasadorius. Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje.
Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventinimus. Veliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, baigė ir agronomijos mokslus. Antanas Smetona buvo įstojęs į kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Alfonsas Petrulis sudijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo kunigu, buvo labai išsilavinęs, atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos.
Tarp signatarų buvo du agronomai Aleksandras Stulginskis ir Donatas Malinauskas. Du finansininkai Jurgis Šaulys ir Jonas Vailokaitis. Istorikas Petras Klimas. Medikas Jonas Basanavičius. Inžinierius technologas Steponas Kairys.
Pagal socialinę kilmę 16 ūkininkų vaikų ir keturi bajorų vaikai. Bajoriškos kilmės buvo Donatas Malinauskas, Stanislavas Narutavičius, Jonas Smilgevičius ir Mykolas Biržiška.
Įvairiai susiklostė Vasario 16-osios Akto signatarų likimai. Iki 1941 metų karo pradžios mirė penki Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius. Nuo gresiančio sovietų teroro šeši pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 metų, pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys pasitraukė 1944 metais.
Šeši signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas, kuriuos NKVD areštavo 1940 m. liepą. Prasidėjus Vokietijos ir sovietų karui, K. Bizauską enkavedistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė į Rusiją, už Minsko sušaudė. V. Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 metais Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 dieną su šeimomis buvo ištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, mirė nuo bado. Kiti du buvo nuo šeimų atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 metais sušaudytas Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis po lagerio ištremtas į Komiją. 1956 metais grįžo į Kauną, mirė 1969 metais. Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis dirbo ambasadoriumi Paryžiuje. 1940 metais naciai Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 metais ambasadorių naciai suėmė ir, metus išlaikę koncentracijos stovykloje, išsiuntė į Lietuvą. 1944 metais sovietų suimtas ir išvežtas į lagerį, iš kurio grįžo paliegęs ir 1968 metais mirė Kaune.
Visi Vasario 16-osios akto signatarai buvo ryškos asmenybės. Jais didžiuojamės mes, jais didžiuosis ateities kartos, jų vardai bus visada įrašyti aukso raidėmis mūsų tautos ir valstybės istorijoje.
Kita Vasario 16-oji yra 1949 metų vasario 16-oji.
Kaip žinia, Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai prasidėjo 1944 metais, sovietams okupavus Lietuvą. Pirmieji partizanų būriai susikūrė 1944 metų vasaros pabaigoje, o jau 1945aisiais jie pradėjo vienytis į stambesnius organizacinius vienetus. Partizanai stengėsi suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias partizanų karines teritorines struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už Lietuvos išsilaisvinimą bei sudaryti vieningą politinę ir karinę ginkluoto pasipriešinimo vadovybę.
Po nežmoniškų pastangų, be galo sunkių penkerių laisvės kovos metų tai pavyko padaryti 1949 metais, kuomet vyriausieji partizanų vadai, atstovaujantys visoms Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, susirinko į savo suvažiavimą Žemaitijoje ir įkūrė LLKS, sujungusį visas su okupantais kovojančias jėgas į vieningą pasipriešinimo organizaciją, sudarė vyriausiąją partizanų vadovybę LLKS Tarybos prezidiumą. 1949 m. vasario 16-ąją LLKS Taryba priėmė Deklaraciją, konstitucinio lygmens dokumentą, kuris nusakė ne tik lietuvių tautos kovos esmę, bet ir būsimos nepriklausomos, demokratinės valstybės kūrimo modelį. 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą, kuriuo suteikė šiai Deklaracijai Lietuvos valstybės teisės akto statusą, o LLKS Tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, pripažino jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą. Deklaraciją pasirašiusiųjų signatarų buvo aštuoni.
JONAS ŽEMAITIS VYTAUTAS, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininkas, sušaudytas 1954 m. vasario 24 dieną Maskvoje.
ADOLFAS RAMANAUSKAS VANAGAS, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, gynybos pajėgų vadas, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 dieną Vilniuje.
JUOZAS ŠIBAILA MERAINIS, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis. Žuvo 1953 m. vasario 11 dieną Ramygalos valsčiuje.
LEONAS GRIGONIS UŽPALIS, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas. Žuvo 1950 m. liepos 22 dieną Ariogalos apylinkėse.
ALEKSANDRAS GRYBINAS FAUSTAS, Tauro apygardos vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 28 dieną Šakių apskrityje.
VYTAUTAS GUŽAS KARDAS, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. birželio 19 dieną Eržvilko valsčiuje.
BRONIUS LIESYS NAKTIS, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 dieną Radviliškio rajone.
PETRAS BARTKUS ŽADGAILA, LLKS Prezidiumo sekretorius. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 dieną Radviliškio rajone.
Neseniai, minint Deklaracijos signataro Adolfo RamanauskoVanago sušaudymo 50ąsias metines, Europos Parlamento narys, Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. V. Landsbergis sakė: ,,Išmėginimų buvo ne tik praeityje. Išmėginimų yra ir šiandien, o ne mažesnių negu šiandien, gal panašių į tuos, kurie buvo praeityje, gali ištikti rytoj. Į anų laikų išmėginimus Lietuva atsakė nepaprastai atkakliu organizuotu pasipriešinimu. Tai lėmė dvasia ir motyvacija, sąmoningas prievartos atmetimas, pasibjaurėjimas prievartautojais ir laisvės atėmėjais. 1949 m. vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos Laisvės konstitucija, nubrėžta tam laikui, kai okupantas išeis iš Lietuvos. Gaila, kad rašydami Kovo 11-osios konstituciją neturėjome šios Konstitucijos. Ji dar buvo paslėpta neatkasta, neatrasta, nepaskelbta. Jos pagrindas buvo apsisprendimas eiti iki galo.
Iš tikrųjų galime didžiuotis Deklaraciją pasirašiusių signatarų, partizanų vadų valstybiniu brandumu, politine išmintimi, nepalaužiamu tikėjimu laisvos Lietuvos ateitimi. Ši Deklaracija sujungė 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lietuvą LAISVĖS, NEPRIKLAUSOMYBĖS, DEMOKRATIJOS siekiu.
Pranešimas, skaitytas 2008 m. vasario 17 dieną
TS Kauno centro skyriaus šventėje
© 2008 XXI amžius
|