Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

UŽMIRŠTA ISTORIJA

Lietuvos nepriklausomybės 90-mečiui

Sigitas BIRGELIS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 13, 15)

Kazimieras Mielkus ir Antanas Senda Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse

Lietuvos savanoriai Seinuose 1919 m.

Prie Lenkijos Lietuvos sienos demarkacinės sienos (Seinijos ruože)

Petras Pacenka – lietuviško Punsko valsčiaus viršaitis

Punsko aikštė, kur vyko mitingas

Vartydamas kito „Lietuvos“ numerio puslapius valsčiaus sekretorius Lapinskas randa straipsnį, kuriame rašoma apie Lietuvos ministro pirmininko M. Sleževičiaus apsilankymą Seinuose: „Privažiavęs prie vartų, automobilis sustojo, ir praėjęs pro mūsų karžygius kareivius gerbiamas svečias drauge su visa minia pėsčias ėjo per visą aikštę tarybos namų link, kur iškilminga ir karšta prakalba pasveikino susirinkusius, o tūkstančiai žmonių atsidėkojo jam galingu „valio“. Neapsakomas džiaugsmas pripildė visų širdis. Tiek jaunų, tiek senų akyse byrėjo ašaros. Viena apie 80 metų senutė, nubraukusi ašaras, prabilo: „Taip džiaugiuosi, kad ir man Dzievulis davė pamatyti savo šalies karalių“. Ir pasipylė iš visų mūsų apskrities kraštų, miestų, miestelių, kaimų, mokslo įstaigų, įvairių organizacijų ir draugijų atstovai – ne tik lietuviai, bet ir žydai. Ir dėjo prašymus, kad neatskirtų Seinų miesto ir apskrities nuo tėvynės Lietuvos, kad neduotų šalies pavergti lenkams (...). Gerbiamas svečias kiekvieno atstovo protestą ir pasisakymą sveikino prakalba. O kokie tvirti ir galingi yra protestai, kai matai, kad tai yra tikras žmonių balsas, tos šalies gyventojų, tos Šventos Žemės, kurią nuo amžių jų tėvai savo prakaitu ir krauju laistė. (...) Triukšmingu savo „valio“ minia sveikino atsilankiusį gerbiamą svečią ministrą pirmininką, Lietuvos valstybės prezidentą ir visą mūsų valdžią, mūsų narsiąją kariuomenę, kuri taip drąsiai gina mūsų motiną, tėvą (...). Vakare Seinų miesto ir apskrities įvairių draugijų pirmininkai ir valdininkai buvo pakviesti kartu su ministru pirmininku į vietos komendantūrą, kur komendantas ir apskrities viršininkas iškėlė iškilmingą vakarą“.

Pacenka pasiteirauja, ar apie Punską nieko nerašo ir išgirdęs neigiamą atsakymą sako: „Girdėjau, kad anglų valdžia yra dėl Seinų ir Punsko nusistačiusi Lietuvos naudai. Prancūzų misijos vadas Rebou po aštraus pokalbio sutikęs ir prižadėjęs tuojau pranešti savo valdžiai, kad dabartinė demarkacijos linija lietuviams reikalaujant bus atkelta ant Augustavo kanalo, ir taip pasibaigs vargai“.

Tarptautinė Tautų Sąjungos komisija, kuriai pirmininkavo anglų lordas Kerzonas, nutiesia tarp Lietuvos ir Lenkijos vadinamąją Kerzono liniją, pagal kurią Suvalkų kraštas paliekamas Lietuvai. Lenkai, nepatenkinti tokia padėtimi, reikalauja kitos komisijos. Antrajai komisijai vadovauja Prancūzijos generolas Fošas. Komisijos sudėtyje yra Italijos delegatas, Lietuvos delegatas bei lenkų pulkininkas Mackievičius. (Jo tėvas turėjo nusipirkęs Ožkinių kaime iš Oržakausko ir Šimanskio nedidelį, apie 300 margų, dvarelį. Visi trys jo sūnūs buvo aukšti lenkų valstybės valdininkai. Vyriausias sūnus buvęs šalies veterinarijos gydytojas, vidurinis – minėtas lenkų kariuomenės generolas, o jauniausias – šalies ežerų ir žuvų prižiūrėtojas. Kai Punskas pasiskelbė priklausąs Lietuvai, Mackievičiaus sūnūs Ožiniuose nebepasirodė. Dvarelyje gyveno tik jų sesuo Manė, nes tėvas jau buvo miręs.) Fošas buvo palankus lenkams. 1919 m. liepos 27 dieną siena nustatoma ten, kur pageidauja lenkų pulkininkas Mackievičius – už 3-4 km nuo Punsko. Ji eina per grynai lietuviškus kaimus – Valinčius, Burokus, Alksnėnus, Giluišius ir kitus. Ne vienam ūkininkui kerta kiemą. Vieni trobesiai pasilieka Lietuvoje, kiti Lenkijoje.

1919 m. rugsėjo 7 dieną Petras Pacenka dalyvauja Seinų apskrities įgaliotinių suvažiavime Lazdijuose. Visi delegatai, atvykę iš užimtų ir neužimtų kraštų, yra nepaprastai susijaudinę. Vakar „pietų fronte“ buvo nutiesta demarkacijos linija, kuri nuo Lietuvos atplėšė Suvalkijos lietuviškus kaimus, o šiandien 6 valandą ryto lenkų kariuomenės vyriausiojo karo vado įsakymu kraštas užimtas lenkų. Lietuvos kariuomenė pasitraukė be mūšio.

Į susirinkusiuosius kreipiasi suvažiavimo pirmininkas S. Tijūnaitis: „Seinai yra Dzūkijos kultūros ir ekonomikos centras, atsigavimo židinys, be kurio Lietuva negali gyventi. Seinų apylinkės yra grynai lietuvių gyvenamos, kur retas ir lenkų kalbą moka. Ir jie, to krašto gyventojai, yra griežtai nusiteikę prieš lenkus, kurie be smarkių represijų, žudynių, trėmimų ir persekiojimų nieku būdu negalės šio krašto valdyti. Seinuose lenkai uždarė berniukų ir merginų gimnazijas, kuriose mokėsi 223 moksleiviai, išvaikė našlaičių prieglaudą, atėmė ir sunaikino jos turtą. Kunigų seminariją, kurioje visad maža lenkų dalelė būdavo (paskutiniais metais vos vienas lenkas tebuvo), taip pat norės uždaryti. Nustos veikusios lietuvių pradžios mokyklos Seinuose, Žagariuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Klevuose, Ramoniškėje, Dusnyčioje, Burbiškiuose, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Giluišiuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, Senuosiuose Ramonuose ir kitose vietovėse“.

Po jo balso prašo Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka. Jis graudžiais žodžiais išsako punskiečių nusiminimą dėl grynai lietuviško valsčiaus praradimo, išreiškia didelį gyventojų pasiryžimą nepasiduoti, apgailestauja, kad Lietuvos valdžia į Punsko apsaugos reikalą žiūri pro pirštus.

Seimelis, apsvarstęs demarkacinės linijos pasekmes, priima rezoliuciją, kurioje reiškiamas protestas Lietuvos valdžiai, kad ji be kovos atidavė lenkams pusę dabartinės Seinų apskrities su Seinais ir Punsku. Reikalaujama, kol nebus atgautas kraštas, sudaryti taikos sutartį su bolševikais ir visas pajėgas permesti į „lenkų frontą“ bei nedelsiant visoje Lietuvoje paskelbti visuotinę mobilizaciją.

* * *

Lenkai, norėdami užvaldyti lietuvių gyvenamus kraštus, imasi represijų prieš veiklesnius lietuvius, grasina bausmėmis. Lietuvių inteligentai, prigrasinti lenkų partizanų sušaudyti, 1919 m. rugpjūčio pradžioje pasitraukia į Lietuvą. Šiek tiek vėliau demarkacijos liniją pereina ir Punsko valsčiaus administracija. Ji įsikuria valdiškame Radiškės geležinkelio stoties pastate. Po trejų metų viršaičio rūpesčiu valsčiaus įstaigai pastatomas namas Sangrūdoje. (Petras Pacenka viršaičio pareigas Sangrūdoje eis dar trejus metus, ištikimai gins žmonių reikalus, rašys peticijas Lietuvos valdžiai, kad nepaliktų Punsko krašto. Punsko valsčius su centru Sangrūdoje išsilaikys iki Antrojo pasaulinio karo.)

1919 m. lapkričio 14 dieną į Seinų apskrities įgaliotinių suvažiavimą atvyksta trys Punsko valsčiaus atstovai: Pacenka, Tadaravičius ir Markevičius. Jonas Tadaravičius ir S. Tijūnaitis pasakoja apie savo apsilankymą pas anglų misijos vadą Vardą, kuris pasižadėjo atsiųsti Seinijos klausimu mišrią komisiją, susidedančią iš prancūzų, anglų, lietuvių ir lenkų atstovų. Seimelis priima sprendimą vėl siųsti delegaciją pas Lietuvos vyriausybę bei į anglų ir prancūzų misijas, o reikalui esant ir į Paryžiaus Taikos konferenciją. Pusiau slaptu balsavimu tos delegacijos nariais išrenkami: S. Tijūnaitis, P. Pacenka, L. Leipuneris ir J. Vailionis. Punsko viršaitis Petras Pacenka, vienintelis iš visų valsčių atstovų, į posėdį atveža žmonių, gyvenančių šiapus ir anapus demarkacinės linijos, mokesčius.

„Punskiečiai kiek galėdami stengiasi nenutraukti ryšių su kitoje sienos pusėje gyvenančiais lietuviais, – tikina Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka. – Gyventojai moka Lietuvai mokesčius, nors lenkams turi mokėti antrą kartą, priverstinai.“

1920 metais bolševikams veržiantis į Varšuvą lenkai pasitraukdami nusiaubia gyventojus. Valsčiaus viršaitis surašinėja žmonių patirtus nuostolius. „1920 m. liepos 18 dieną lenkų 10-ojo pulko pasienio sargybos kareiviai paėmė:

1. Vincui Adomui Valinčiui iš Valinčių 10 metų gniedą kumelę, 3 metų kumelę kaštanukę, vežimą su pakinkymais. Paimtų daiktų vertė 14500. Liudininkai: Juozas Kraužlys ir Antanas Aleksa.

2. Jonui Simonui Pauliukoniui iš Vaičiuliškių – 12000 vertės arklį. Liudininkai: Petras Kupčinskas, Vincas Žilinskas.

3. Dominykui Valinčiui iš Kalinavo – vežimą su naujais pakinkymais, kurių vertė 4000. Liudininkai: Dominykas Slovikas ir Adomas Nevulis.

4. Juozui Steponauskui iš Kalinavo – 2 metų darašavotą kumelę, kurios vertė 5600. Liudininkai: Dominykas Novikas ir Adomas Nevulis.

5. Jonui Novikui – 4 metų sartą eržilą, kurio vertė 6000. Liudininkai: Dominykas Slovikas ir Adomas Nevulis.

6. Karoliui Niečmanui – 4 metų geltonos šersties kumelę, kurios vertė 7000. Liudininkai: Gerškė Kušelis, Steikertas Karalius.

7. Gerškei Aberšmitui iš Punsko – 5 metų arklį (kaštaną), kurio vertė 5000. Liudininkai: Arikas Likšteinas ir Mauša Levitanas.

8. Juozui Marcinkevičiui iš Paliūnų – 4 metų kumelę (kaštaną), 3 metų kaštaną eržilą, 3 mėnesių kumelaitę bei vežimą su pakinkymais. Paimtų daiktų vertė 17400. Liudininkai: Vincas Pečiulis, Baltramiejus Češkevičius.

9. Jonui Žiedaičiui iš Paliūnų – 16 metų juodą kumelę bei vežimą su pakinkymais. Vertė 11000. Liudininkai: Vincas Pečiulis ir Kazys Ališauskas.

10. Juozui Baltramiejui Marcinkevičiui iš Paliūnų – 9 metų juodą kumelę, kurios vertė 6000. Liudininkai: Vincas Pečiulis ir Kazys Ališauskas.

11. Kaziui Kavaliauskui iš Ožkinių – 2 metų bėrą eržilą, dvi eiles žieminių baltinių, kurių vertė 6400. Liudininkai: Juozas Staskevičius ir Kazys Budzeika.

Sąrašą pasirašo Punsko valsčiaus viršaitis Pacenka. 1920 m. rugpjūčio 12 diena.“

© 2008 „XXI amžius“