Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

UŽMIRŠTA ISTORIJA Lietuvos nepriklausomybės 90-mečiui

Sigitas BIRGELIS

Punsko krašto chorvedys Kostas Cibulskas

Punsko klebonas dekanas kun. Motiejus Simonaitis

Kazimieras Mielkus apie 1918 metus

Lietuviško Punsko parapijos choro dalyviai 1917 metais. Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Kazimieras Mielkus. Ketvirtoje eilėje kairėje Kostas Cibulskas

Žvarbus ir šaltas ankstyvas 1918-ųjų lapkričio 15-osios rytas. Prieš porą dienų kaimuose pasklido žinia, kad Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Punsko bažnyčios aikštėje lūkuriuoja minia žmonių. Yra daug atvykusių iš Punsko, Vaičiuliškių, Ramonų, Kreivėnų, Trakiškių, Ožkinių, Vaitakiemio, Valinčių, Pristavonių, Šlynakiemio ir kitų kaimų. Naujai grįstoje Punsko bažnyčios aikštėje stoviniuoja ir jauni, ir pagyvenę, ir vyrai, ir moterys. Visi susijaudinę, spiečiasi prie kun. Simono Norkaus statyto mūrinio namo, garsiai šnekučiuojasi. Minioje girdėti 22 metų Trakiškių kaimo jaunuolio, būsimo chorvedžio Kosto Cibulsko balsas: „Kažkas ankstų rytų pasibeldė man in langų. Aš priainu prie jo, o ty Bansevičių Jonas iš Valinčių. „Nebijokit, – sako. – Graitai kelkis ir aik an susrinkimo Punckan. Kursim atgimusių Lietuvų“. Jonas aidamas in miestelį neaplankė nei vienos sodybos neužėjis. Visus budzino, siuntė ant susrinkimo. Nieko nelaukis apsirangiau ir aš, ir atėjau“. –„Kap atėjau Punckan, – įsiterpia kitas, – švito. Žmonių buvo nemažai prisrinkį. Apie pora šimtų. Vokiečių žandarai mus girdėjo, bet kol neprasišvietė, nesirodė, o mes bijojom jų budzyc. Laukėm, ar jie gražiuoju kalbės, ar bizūnų parodzis. Prašvitus išėjo visi trys. Visi su šautuvais ant pecų! „Ko susirinkot?“ – paklausė. Visi choru atsakėm: „Norim išsirinkc lietuvių komitetų“. Jiej sugrįžo in kambarį, pasitarė ir sugrįžį pasakė: „Galėsit išsirinkt“. Žmonės labai apsidzaugė, kad tokias svarbus dalykas ir tep langvai įvyko“.

Balsams nutilus į minią kreipėsi žemo ūgio, gražaus veido, sutana vilkintis visų gerbiamas Suvalkų apskrities 12 parapijų dekanas, Punsko klebonas kun. Motiejus Simonaitis. Dekano žodis svarus. Jis yra Lietuvių konferencijos, išrinkusios Lietuvos Tarybą, organizacinio komiteto narys. Kartu su kun. J. Katiliumi dalyvavo Konferencijos darbuose.

Ši bažnyčios aikštė, prieš porą metų dar buvusi lyg klampi bala, dabar dekano rūpesčiu gražiai išgrįsta akmenimis ir apsodinta medžiais. Kairėje jos pusėje boluoja kun. Kazimiero Jonkaičio pradėta ir kun. Simono Norkaus baigta statyti Punsko šventovė, kurioje dekanas, Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, pastatė naują ąžuolinį gotikos stiliaus altorių. Žmonės gerai prisimena dekano pastangas Punsko parapiją padaryti lietuvišką. Lygiai prieš dešimtmetį jis atskyrė sulenkėjusius pakraščius ir jiems įkūrė Beceilų parapiją. Po to Punsko bažnyčioje buvo sakomi tik lietuviški pamokslai ir tik lietuviškai giedama. Šiek tiek anksčiau, 1906 m. gruodžio 16 dieną, dekanas Punske įsteigė „Žiburio“ draugijos, kuriai ilgus metus pirmininkavo, filialą. Jam rūpėjo, kad lietuviai būtų tautiškai susipratę, brangintų gimtąją kalbą, tradicijas, būtų geri žmonės ir dori katalikai. Kun. M. Simonaičio vadovaujama Draugija steigė lietuviškas mokyklas, knygynus, vakarinius kursus suaugusiems, organizavo prekybos kursus, rengė paskaitas, kaimiečius mokė ūkininkauti, šelpė talentus ir nepasiturinčias šeimas. 1907 metais kunigų M. Simonaičio, S. Garmaus ir J. Vyšniausko pastangomis įkurta vartotojų bendrovė „Dzūkas“. Punske būta daug žydų parduotuvių, todėl „Dzūkui“ buvo sunku išsilaikyti. Žydai sąmoningai agitavo kaimiečius, kad šie ten nepirktų, gąsdino, kad dings jų indėliai, o jie nepaskolinsią pinigų. Tik bendromis lietuvių pastangomis „Dzūkas“ išsilaikė ir didino apyvartą. 1909 m. spalio 17 dieną Punske buvo įkurta Blaivybės draugija, į kurią iš karto įsirašė per 100 narių (vėliau jų buvę per 300). 1911 m. antrąją Velykų dieną kun. M. Simonaitis ir Petras Pacenka suorganizavo blaivininkų susirinkimą, kuriame, be parapijos kunigų, dalyvavo kun. V. Kudirka bei „Šaltinio“ redaktorius kun. A. Civinskas. Neseniai sugrįžęs iš visuotinio blaivininkų suvažiavimo Punsko vikaras kun. J. Vyšniauskas pasakojo žmonėms apie blaivybės judėjimą Lietuvoje. Punsko kaimo veikėjas, Blaivybės draugijos pirmininkas Petras Pacenka skaitė paskaitą apie alkoholinių gėrimų žalingumą žmonių sveikatai. 1911 metais „Dzūko“ patalpose atidaryta Blaivybės draugijos arbatinė, kurioje buvo galima ne tik išgerti karštos arbatos, užkąsti ir sušilti, bet ir nusipirkti šviežios duonos bei pyrago.

1917 m. lapkritį Punske įsteigta Lietuvių krikščionių demokratų (KrD) partija. Tuomet valsčiuje, kuriame gyveno per 7000 žmonių, veikė 30 Krikščionių demokratų partijos kuopų, kurioms priklausė 1800-2000 narių. Didelė dauguma šio krašto gyventojų pritarė KrD skleistoms krikščioniškoms ir tautinėms idėjoms.

Po kunigo M. Simonaičio į minią prabyla kitas Lietuvių konferencijos dalyvis, Vaitakiemio kaimo seniūnas Kazimieras Mielkus: „Mieli tautiečiai, brangūs žmonės. Kas neprisimena rusų kazokų, žandarų, urėdninkų, stražninkų nagaikų? Rusai laikė ne tik mūsų kūną kiečiausioj vergovėj, bet ir mūsų dvasią, drausdami mums spaudą, norėdami mus paversti į gyvulius, į amžinus savo vergus. Kas nežino lenkų dvarininkų baudžiavos laikų? Jie ir dabar stengsis mus pavergt ir savo baudžiauninkais turėti“.

Mielkų čia visi gerai pažįsta. Jo giminė kilusi iš Senųjų Alksnėnų. Kazimiero senelis Antanas 1843 metais atėjo į Vaitakiemio kaimą pas Itatus į žentus. 1847 metais Kristina ir Antanas Mielkai susilaukė vienturčio sūnaus Adomo. Pastarasis 1877 metais vedė Marijoną Zuikytę iš Zovados ir susilaukė šešeto vaikų. Trys vaikai mirė maži, kiti užaugo. Kazimiero tėvas mirė jaunas – 1890 metais, paliko 35 metų žmoną, 5 metų Onutę ir 3 metukų Kaziuką. Kazys mokėsi pas Vaitakiemio kaimo ūkininką Joną Valinčių, o 1898 metais Punsko pradžios mokykloje, kurioje mokytojavo Baltrukonis. Mokslas vyko rusų kalba, dvi valandas buvo lenkų kalba, o lietuviškai – tik tikyba. Po dviejų skyrių patėvis pareikalavo grįžti namo. Kazys veržėsi į mokslą, bet įvairios kliūtys pastodavo jam kelią. Jis mokėsi savarankiškai, lankė kun. M. Simonaičio organizuotus kursus, skaitė laikraščius ir knygas. 1907 metais pradėjo giedoti Punsko bažnytiniame chore. 1911 metais, dekano paragintas, išvažiavo į Pščelino žemės ūkio mokyklą šalia Varšuvos. Deja, po metų sunkiai susirgo ir turėjo grįžti namo. Penkerius metus mokė kaimiečių vaikus daraktorių mokykloje, kelerius metus dirbo Punsko pradžios mokykloje. Pirmasis pasaulinis karas jį užklupo namuose.

1916 metais vaitakiemiečiai išrinko Kazimierą kaimo seniūnu. Šios pareigos buvusios be galo sunkios, nes jei būsi geras kaimynui, okupantas kars, jei okupantui tarnausi, būsi priešas savo kaimynams. Po metų Kazimieras vedė Giluišių kaimo knygnešio Vinco Markevičiaus dukrą Juliją. Šeimyninės aplinkybės vertė jį likti žemdirbiu savo gimtinėje. Nors tam užsiėmimui žinių turėjo pakankamai, bet ūkininkauti nebuvo polinkio. Jautė pašaukimą aukštesniems, kilnesniems dalykams, bet per mažas išsilavinimas neleido pasireikšti svarbesniuose visuomenei darbuose. 1917 metais buvo išrinktas Suvalkų apskrities delegatu į Vilniaus lietuvių konferenciją, kuri vyko tų metų rugsėjo 18–22 dienomis. K. Mielkus dalyvavo Konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Kazimieras su kitais šio krašto šviesuoliais organizavo kaimuose susirinkimus, ragino jaunuolius stoti į Lietuvos savanorius ir Lietuvos šaulių organizaciją. Pats buvo aktyvus Šaulių organizacijos narys. Neseniai jam buvo pavesta organizuoti kaimo seniūnus ir vietos lietuvių miliciją.

– Valanda, kurios laukėme, išaušo, – praneša Kazimieras Mielkus. – Visi lig vieno, Punsko krašto sūnūs ir dukros: „Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva!“

– Tegyvuoja! Valio! Valio! Valio! – skanduoja minia.

Priebutyje jau stovi vienas aktyviausių Punsko krašto visuomenės veikėjų ir vienas šio mitingo organizatorių Petras Pacenka.

Petras gimė 1885 metais 12 ha žemės turinčių ūkininkų Rožės ir Jono Pacenkų šeimoje. Jo motina buvo Punsko bažnyčios tvarkos prižiūrėtojų, pamaldžios Tumelių šeimos duktė. Petras nuo pat mažens buvo pamaldus ir doras. Gyveno netoli Punsko miestelio, kur buvę nemažai ištvirkusio jaunimo. Pacenka prie jų neprisidėdavo, o kartais ne vieną iš jaunuolių patraukdavo geron pusėn. Nuo mažens skaitė Seinų „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamus ir kitus lietuviškus laikraščius ir knygas. Buvo nepaprastai sumanus ir protingas žmogus. Mokėjo visokių amatų: iš skardos dirbdavo kibirus, indus, dėžes, įrišinėjo knygas. 1910 metais kun. M. Simonaičio paragintas įsidarbino „Žiburio“ knygyne, kur būta per 1000 įvairių knygų. Jas reikėjo sutvarkyti, įrišti, ieškoti naujų. Kiek pasimokęs pas Punsko knygų įrišėją Slabašauską, perėmė iš jo dirbtuvę ir darbo įrankius. Beveik visos knygos buvo Petro sutvarkytos ir naujai įrištos. Knygininku išbuvo keletą metų, kol iš Amerikos sugrįžo Povilas Kupstas.

Kaip Blaivybės draugijos skyriaus pirmininkas, rengė susirinkimus, sakė aistringas kalbas, ragino jaunimą negerti, mokė patriotizmo, meilės gimtajai kalbai, tėvynei. P. Pacenka giedojo Punsko parapijos chore. Nors ir neturėjo gero balso, bet chorui buvo reikalingas kaip sumanus organizatorius. Vėliau dirbo „Dzūko“ kooperatyvo buhalteriu, organizavo šios įmonės veiklą, tvarkė sąskaitas ir dokumentaciją. Jam padėdavo Jonas Slovikas iš Kalinavo bei Juozas Tumelis, buvusio bažnytinės tarybos pirmininko sūnus, šviesus ir sumanus ūkininkas iš Punsko kaimo.

– Noriu visiems pranešti, – į minią kreipiasi laikinosios Punsko valsčiaus tarybos pirmininkas Petras Pacenka, – kad visi, kartoju, visi be išimties 49 Punsko parapijos kaimai per savo seniūnus pasisakė už lietuvišką valsčių Lietuvos sudėtyje.

Jis aiškina susirinkusiesiems, kaip rinkti vykdomuosius organus: viršaičius, padėjėjus, sekretorius, kaip apskritis dalyti į valsčius ir kt. Pažymi, kad „lenkiškos piliečių tarybos“ yra skiriamos valdžios organizacijų, o lietuviškų apskričių ir savivaldybių tarybas renka visuomenė. Kyla aistros, kai reikia apsispręsti dėl valdybos pavadinimo. Vieni siūlo vadinti „komitetu“, kiti „taryba“, pagaliau visi balsuoja už „Punsko valsčiaus valdybą“.

Valsčiaus viršaičiu Petras Pacenka išrenkamas minios balsų dauguma. Po to renkama valsčiaus valdyba. Sekretoriumi išrinktas Vitlipaitis iš Kampuočių kaimo. Po valdybos rinkimų sudaroma lietuvių milicija. Milicijos viršininku patvirtinamas Paulauskas. Jam talkinti siūlosi Antanas ir Vincas Sadauskai iš Kampuočių, Juozas Butkus iš Zovados kaimo ir kiti. Valsčiaus taryba renkama iš 12 asmenų. Vienus žmonės išrenka, kiti į tarybos sudėtį įeina kaip savanoriai. Naujai išrinktoje taryboje keli ūkininkai, keli milicininkai, vienas žydas. Žmonių nuotaika dar labiau pakyla. Aplink daug pragiedrėjusių veidų. Nuo šios akimirkos Punsko lietuviškas valsčius pradeda darbą. Visi Punsko apylinkės gyventojai lietuviai džiaugiasi išvydę Lietuvos Vytį, kurio anksčiau niekas Punske kabant nebuvo matęs.

– Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva! – skanduoja minia Punsko aikštėje.

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“