Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kovo 11-osios kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Birutės Kairaitytės nuotrauka

Minime Kovo 11-ąją – Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ši šventė tampa vis prasmingesnė, vis giliau suvokiame jos reikšmę. 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimų jėgų panaikintas Lietuvos Respublikos suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarybos nariai.

Nuo to momento jau praėjo 18 metų. Ne 5, ne 10, o 18. Kai žmogui sueina 18 metų, jis tampa pilnateisiu piliečiu, atsakingu už savo pareigas ir turinčiu teises. Valstybė, praėjusi 18 metų savarankiško gyvenimo kelią, turi įgauti brandą, tapti savarankiška teisine valstybe – tokia, kurioje gera gyventi jos piliečiams.

Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – abi šios šventės yra greta, tiek laiko, tiek simboline prasme. Nors kelias nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios buvo ilgas – su duobėmis ir kryžkelėmis. Prieškario Respublikoje, gyvavusioje nuo 1919 iki 1940 metų, būta įvairių periodų. Kaip ir kitose to meto Europos valstybėse, dažnai vyko radikalios politinės permainos, įvairios krizės, netikėtumai. Savarankiškoje Lietuvos valstybėje daugelis žmonių pasijuto savo likimo šeimininkais, po 1922-1925 metų žemės reformos žemdirbiai gavo žemės. A. Smetonos režimo tema dažnai pernelyg spekuliuojama. Kartais šis režimas netgi vadinamas diktatūra arba fašistiniu režimu. Bet tai tik dalinė tiesa. Taip, tai buvo nedemokratinė valdžia, ji vykdė ir represijas prieš jai oponuojančius asmenis, Lenkijos, Latvijos, Vengrijos valdančiuosius režimus. Tuometinėje Europoje buvo likę tik kelios demokratinės šalys – Prancūzija, Didžioji Britanija, Švedija, Šveicarija, gal dar pora valstybių. Vis dėlto per porą nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmečių Lietuva sustiprėjo ekonomine ir kultūrine prasme, buvo daug nuveikta mokslo srityje, plėtojamos kultūrinės, meninės tradicijos.

Okupuotoje Lietuvoje visą laiką buvo gaji laisvės viltis. 1944-1953 metais vykusi kova už laisvę pasireiškė aktyviu partizaniniu judėjimu. Miškuose ir kaimuose jau 1944-1945 metais susiformavo partizanų būriai. Partizanų vadai A. Ramanauskas-Vanagas, J. Lukša-Daumantas, J. Žemaitis-Vytautas, J. Šibaila-Merainis, P. Bartkus-Žadgaila – visi jie žuvo nelygioje kovoje. Iš viso kovoje už Tėvynės laisvę galvas paguldė apie 30 tūkstančių partizanų. Nauja laisvės siekių banga kilo po 1970 metų. 1972 metų gegužę Kaune, protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, susidegino Romas Kalanta. Per jo laidotuves kilo masinės demonstracijos, dalyvavo tūkstančiai žmonių. Tais pačiais metais pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 1976 metais įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Šios grupės tikslas – stebėti, kaip SSRS laikosi Helsinkio pasitarimo akto įgyvendinimo. Buvęs politinis kalinys A. Terleckas kartu su savo bendražygiais įkūrė pogrindinę Lietuvos Laisvės lygą, ėmė leisti laikraštį ,,Laisvės šauklys“. Sovietinė valdžia – kompartijos struktūros ir KGB ėmėsi represijų prieš disidentus. 1979-1983 metais daug jų buvo suimta, teisiama ir įkalinta. 1988 metų gegužės – birželio mėnesiais įsikūręs Lietuvos Sąjūdis pasireiškė kaip galingas atgimimo judėjimas. Jau 1988 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais įvyko daugybė mitingų, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Nuo 1988 metų birželio mėnesio imtas leisti ,,Sąjūdžio žinių“ laikraštis (redaktorius A. Skučas), rugsėjo mėnesį – ,,Atgimimas“ (redaktorius R. Ozolas). Sąjūdžio banga ir įgalino sulaukti lemtingo Kovo 11-osios akto.

Po Kovo 11-osios daug kas pasikeitė. Džiugu, kad mūsų krašte yra žodžio laisvė, išleidžiama daug įvairiausių knygų, kad galima organizuoti kultūrinius renginius. Lietuvos piliečiai dabar turi galimybę keliauti po užsienio kraštus. Bet kodėl daugelis Lietuvos žmonių nepatenkinti dabartine Lietuvos situacija, tuo, kas vyksta Lietuvos politiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime? Jau daug metų Lietuvos politinė padangė aidi nuo įvairiausių skandalų ir skandaliukų, klesti intrigos, melas, apgavystės. Šalyje įsigalėjo politinė ir ekonominė stagnacija. Per paskutinius aštuonerius metus lemtingus Lietuvai sprendimus priima ribotas politikų ratas, jų sprendimai dažnai abejotini, o kartais ir nusikalstami. Įsigalinti korupcija ir biurokratija trukdo normaliai valstybės raidai, stabdo pažangą ekonominiam ir kultūriniam vystymuisi. Reikia pažvelgti tiesai į akis – dar nesukūrėme tikros demokratinės valstybės. Įsigalėjo oligarchija su visais jai būdingais bruožais – oligarchine ,,laisve“, stagnacija, piliečių teisių nepaisymu. Tai ryškiai parodo ir dabar vykstantys mokytojų streikai – net į kai kurių valdžios atstovų pateiktus pasiūlymus atsisakyti prabangių stadionų statybos ir tuos pinigus panaudoti mokytojų algoms pakelti, Vyriausybės galvos numoja ranka.

Gaila, bet dažnai paminamos tikrosios vertybės ir viešajame gyvenime daug melo bei klastos. Kai kuriems patriotams jau nepriklausomoje Lietuvoje teko patirti politinių kalinių dalią. Gabus žurnalistas, ,,Lietuvos aido“ redaktorius Saulius Stoma LDDP valdžios buvo persekiojamas už publikacijas prieš nomenklatūros veikėjus, už straipsnių ciklą ,,Voratinklis“, kuriame buvo atskleistos KGB paslaptys. 1994 metais S. Stoma, patekęs į paspęstus spąstus, buvo suimtas ir įkalintas, nuteistas pagal sufabrikuotus kaltinimus. Persekiojimus patyrė ir Algirdas Petrusevičius, 2006 metų pradžioje areštuotas tiriant neva ginklų prekybos bylą. Iš tikrųjų šis buvęs disidentas ir Seimo narys buvo pasirinktas kaip taikinys propagandiniame kare prieš konservatorių partiją. Už tiesos siekimą, už principingą poziciją nemažai žmonių patyrė represijas, o kai kurie buvo nužudyti. Vitas Lingys, Gintautas Sereika, Juozas Paliakas, Vytautas Pociūnas... Sąrašą būtų galima tęsti. Vytauto Pociūno pavyzdys – chrestomatinis. Aktyvus sąjūdininkas dar Nepriklausomybės pradžioje įsidarbino saugumo struktūrose. Dirbo profesionaliai, pasižymėjo kaip gabus pareigūnas, jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Tyrė ekonomines bylas, korumpuotų politikų ir priešiškų spec. tarnybų veiklą. Pociūno veikla ne kartą sutrukdė įgyvendinti Lietuvai žalingus korumpuotų politikų kėslus, padėjo apginti valstybės nacionalinius interesus. Jo veikla buvo nepatenkinti oligarchai, KGB generolai, populistų lyderiai. Galiausiai V. Pociūnas nušalinamas iš pareigų, ištremiamas į Baltarusiją ir klastingai nužudomas. Gal ateis laikas, kai sužinosime daugiau detalių, kaip buvo susidorota su šiuo patriotu. Kol kas aišku viena – Vytautas Pociūnas nužudytas kagėbistinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu.

Svarbu žvelgti į įvykius, jų raidą iš įvairių pusių. Gaila, kad kol kas Lietuvoje didelę įtaką turi šleževičių, bosų ir borisovų tipo veikėjai – nuvorišai, iškilę iš sovietinės nomenklatūros gretų, nuo seno susiję su KGB ir GRU. Bet tikros daugelio Lietuvos žmonių pagarbos nusipelno tie, kurie jau daugelį metų darbuojasi Tėvynės labui, gina žmonių teises, nacionalinius interesus, nuosekliai pasisako už laisvą žiniasklaidą, kuria, puoselėja kultūrines tradicijas, vertybes.

Iškyla vertybių klausimas, nes jei bet kurioje valstybėje ir visuomenėje trūksta tikrųjų vertybių ir tarpsta pseudovertybės, vartotojiška kultūra, ,,mirties kultūros“ srovės, tai tokią valstybę ir visuomenę apima krizė. Krikščioniškos vertybės yra alternatyva susvetimėjimui, netikrumui, nuosmukiui. Jos suteikia stabilumą, santarvę, suburia bendruomenes. Vienas žinomas istorikas, kalbėdamas apie vertybes, pasakė: ,,Nedažnai einu į bažnyčią, nežinau visų krikščioniškų apeigų, bet pripažįstu Dievą, krikščioniškas vertybes. Dar daugiau, galiu pasakyti, kad krikščioniškos vertybės stabilizuoja visuomenę, tai yra tikrosios bendražmogiško sugyvenimo normos. Be jų viskas yra... ir tas irimas apima žmonių santykius, politiką, kultūra. Per amžius tikėjimo vertybės buvo tikroji, pagrindinė žmonių atrama“.

Švęsdami Kovo 11-ąją, prisiminkime tikrąsias vertybes – laisvę, tikėjimą, tiesą, bendrystę, Tėvynės meilę. Lietuva, Tėvynė – ne tušti žodžiai... Poetas Jonas Aistis savo eilėraštyje „Tu esi“ rašė: „Tu esi ta bekraštė mėlynė, pražydus šventam ilgesy, ir širdy išnešiota Tėvynė, ir džiaugsmas, ir laimė esi“. Šiomis dienomis labai prasmingai skamba prieš keletą metų parašytas V. Landsbergio eilėraštis. Jis vadinasi ,,Nežinomas Maironio eilėraštis“: ,,Kada nors Lietuva bus ne ta, jau kita – pasiryš, atsigaus iš po blūdo. Tautos pasakys – vėl pabudo. Prisimins Lietuva, kaip tai buvo, kada jai padorumas pritiko. Lauką žalią vagos, mažą vaiką užstos ir Kudirkos medaliais nepuoš išdavikų“.

© 2008 „XXI amžius“