|
Atsitiktinių
pareiškimų valdžia nebijo
Gintaras VISOCKAS
Įsivaizduokime oratorių, vienui vieną kalbantį
kambaryje, kurio langai ir durys aklinai uždarytos. Jo žodžiai visuomenei
svarbūs, įtaigūs, reikalingi, bet jo niekas negirdi. Arba pabandykime
mintyse įsivaizduoti kalbėtojui palankesnę situaciją tą patį oratorių,
savo įžvalgomis besidalijantį su keliais kambaryje esančiais bendražygiais.
Šį kartą pasakotojas taria žodžius ne sienoms. Tačiau ir dabar jo
pastangos nueis per nieką. Mat klausosi jo tik bendraminčiai, kurių
įtikinėti ir įkalbinėti nereikia. Tų, kuriems skiriami priekaištai
ir pasiūlymai, kambaryje nėra. Sutikite, tokia veikla beprasmis
jėgų ir laiko švaistymas. Ką turiu omenyje, pateikdamas šiuos du
epizodus? Ogi mus visus, puoselėjančius padorumo, tautiškumo, valstybiškumo,
blaivybės idėjas.
|