|
Žmogus, nurašęs save
Darius Vilimas
...Į politinio gyvenimo užribį. Nespėliokite kalbame apie mums gerai pažįstamą vienos rytinio Baltijos jūros pakraščio respublikos vadovą.
Ir tai ne garbaus pareigūno įžeidinėjimas, o tik akivaizdaus fakto konstatavimas. Turbūt net japonų samurajus nebūtų sugalvojęs subtilesnio savižudybės būdo, kaip sugalvojo mūsų Prezidentas. Politinė savižudybė atlikta grakščiai, beveik žaismingai vienu plunksnos brūkštelėjimu.
Gyvenime nedažnai būna proga iškilti arba nuskęsti vienu rankos mostu. Netgi politikoje tokie rubikonai, kuriuos peržengus pereinama į kitą, geresnę ar blogesnę kokybę, būna labai retai. V. Adamkus vienu savo autografu dėl naujosios AE statybos prilygino save tą projektą gynusiam Premjerui. Taip kadaise garsus išeivijos atstovas atsistojo į vieną gretą su aukštosios partinės mokyklos auklėtiniu.
Paradoksas? Ir taip, ir ne. Prezidentas galėjo daug įtarimų ir garsių protestų sulaukusį projektą vetuoti, galėjo jį grąžinti tobulinti taip jis būtų nors išsaugojęs savo gerą vardą. Suprantama, kad milijardinį projektą, kur kvepia milijoniniais otkatais, valdančioji dauguma vis tiek būtų priėmusi net ir po prezidentinio veto. Tačiau šiuo atveju V. Adamkus būtų galėjęs pasiteisinti nors gerais ketinimais. Bet to neįvyko. Šiek tiek pasimuistęs ir išlaukęs, Prezidentas pasirašė šį ekonominį planą, kai kurių ekonomistų jau suspėtą pavadinti didžiausia XXI amžiaus Lietuvos afera. Verksmingoje kalboje šalies vadovas pamėgino sušvelninti šoką, kurį gavo visa visuomenė po šio akibrokšto. Kalbėta graudžiai, tačiau neįtikinamai atiduoti didžiausią ir svarbiausią kelių ateinančių dešimtmečių Lietuvos ekonomikos projektą į plėšrių privatininkų rankas yra daugiau negu trumparegiška.
Kas nulėmė tokį keistą šalies vadovo sprendimą? Tą mes vargu ar kada sužinosime. Galime tik spėlioti, ar spaudimui panaudoti seni, ar nauji svertai. Pagaliau tai jau ir nesvarbu. Istorijoje šis asmuo liks ne kaip artimas vilties prezidento S. Lozoraičio bendražygis, o kaip kagėbistinių rezervistų globėjas ir maksiminių oligarchų marionetė. Tai žmogus, numojęs ranka į didžiulį paprastų žmonių pasipiktinimą, į piketuotojus ir tuos daugiau nei 30 tūkstančių žmonių, pasirašiusių prieš šio įstatymo priėmimą internete. Net nejauku buvo žiūrėti ir į buvusį pirmosios kadencijos prezidento patarėją, atėjusį prašyti nepasirašyti to įstatymo. Prezidentas liko kurčias. Kurčias prieš tuos, kurie skaudžiausiai pajus naujosios elektrinės statybos privalumus. O jie pasijus labai greitai. Tai beveik triskart (ar tik triskart?) pabrangusi elektra ir to nulemtas visų prekių ir paslaugų pabrangimas. Juk niekam nėra paslaptis, kad mūsų oligarchai sieks kaip galima greičiau atsiimti investuotas lėšas, neužmiršdami ir pelno. Tai, kad bus siekiama kuo greičiau atsiimti įdėtus pinigus, TV ekrane pripažino ir pats odiozinis p. Marcinkevičius.
Kaip šaiposi cinikai, diskusijos baigtos. O už elektrą, kad ir kiek ji kainuotų, prašome susimokėti laiku. Tuos, kurie priešinosi projekto prastūmimui, norėjo išaiškinti net speciali Seimo komisija. Bet po Prezidento sutikimo ji tikriausiai bus tyliai numarinta.
Šiandien atrodo, kad Leo lt projektui uždegta žalia šviesa. Tai nedovanotinas naivumas. Projektą iš paskutiniųjų stūmę politikai ir jų biznio užsakovai nesuvokia, kad jų ramus miegas gali pasibaigti dar šį rudenį, po Seimo rinkimų. Visose nuomonių apklausose pirmauja tie, kurie priešinosi tokiam naujosios AE projektui, koks buvo priimtas. Neabejotina, kad projekto pataisymo šūkis bus įdėtas į daugelio šiemet rinkimuose dalyvausiančių politikų lūpas. Naujosios kadencijos Seimas tuoj ims taisyti ką tik priimtą įstatymą, sukeldamas maksiminių biznierių įniršį.
Kuri politinė jėga galėtų laimėti šioje situacijoje? Žiūrint į balsavimo rezultatus Seime, atrodo, kad didžiausius dividendus gaus konservatoriai ir tvarka-teisingumiečiai, balsavę prieš. Visgi pirmųjų sėkmę gali nubraukti rentų įstatymo balsavimas (pirmąkart pernai birželį už jį balsavo nemažai ir konservatorių) ir keistasis jau pasibaigęs 2K projektas stabilumo vardan, taip pavadintas Kirkilo ir Kubiliaus garbei. Neva norėta neleisti į valdžią populistų. Ir kas iš to? Tada jie nepraėjo, bet dabar jie gali ateiti į valdžią ilgam.
Konservatorių vadovas jau teisinasi, kad tai buvo klaida. Betgi už klaidas dažniausiai tenka mokėti labai brangiai. Ar pasiruošę konservatoriai būti opozicija dar ketverius metus?
Liūdniausia turėtų būti mūsų Prezidentui. Toks jo nuolankumas mūsų oligarchams nepateisinamas jokiu, netgi išoriškai įtikinamu atsikalbinėjimu. Juk jei viskas baigsis taip, kaip planuoja Maximos vadovai, paprasti Lietuvos žmonės, mokėdami milžiniškus mokesčius už elektrą, dar ilgai keiksnos gerąjį dėdę prezidentą. Rūpinosi jis mumis, taip sakant
Kartu šiuo veiksmu užbraukta visa Prezidento, kaip politinio simbolio ar politinės srovės, biografija. O tokių pastangų būta, ir nemažai. Prisiminkime liberalaus arba centristinio bloko lipdymą 2000 metais iš margaspalvių partijų fragmentų arba Prezidento kaip moralinio autoriteto likimą. Vargu ar koks net didžiausias ateinančių laikų populistas išdrįs girtis, kad jo ar jo partijos ištakos ar moralinis autoritetas yra liūtinio prezidento nuopelnas.
© 2008 XXI amžius
|