|
Mums niekas kitas nepadės
Stasys GENTVILAS,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
Neseniai atšventėme Nepriklausomos valstybės 90-ąsias metines. Matėme, kaip Lietuvos žmonės, ypač mūsų sostinė Vilnius, gražiai paminėjo šią šventę. Buvo prisiminta, kokie sunkūs buvo po ilgos carinės priespaudos atgimusiai karo nualintai, neturtingai valstybei pirmieji jos nepriklausomybės metai. Sugriautas ir apiplėštas krašto ūkis iš gyventojų pareikalavo ne tik didelių dvasinių ir fizinių pastangų jį atstatant, bet ir didžiulės meilės savo šaliai. Tada žmonės laisvę ir nepriklausomybę vertino labiau už sunkumus, nes tai, kas kraujo ir net gyvybės kaina iškovota, buvo visiems šventa ir brangu. Mes taip pat suprantame, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios Valstybės atkūrimo šventės.
Praėjus 18 metų po Kovo 11-osios jau galime paanalizuoti nuveiktus darbus kuriant demokratinę valstybę.
Kai 1990 metais buvo skelbiamas Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atkūrimo aktas, ne tik deputatai, bet ir daugelis Lietuvos gyventojų nuoširdžiai tam pritarė. Tą vėlyvą vakarą sėdėdami prie televizorių ir matydami, kaip vieningai deputatai balsuoja, daugelis verkė džiaugsmo ašaromis.
Lietuvos žmonės vieningi išliko ir siaubingomis 1991 metų sausio dienomis, kai sovietų specialūs kariniai daliniai grasino pasmaugti mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Vėliau, įveikus sovietinę ekonominę blokadą, lietuviai referendume vieningai pasisakė už greitesnį okupacinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos.
Tačiau praėjus pavojams, kai jau daugelis šalių pripažino Lietuvos valstybę, mūsų žmonių elgesys pasikeitė. Atsirado nemaža nepatenkintų nepriklausomos Lietuvos valdžia, plintančiomis negerovėmis. Ypač didelis nusivylimas buvo tada, kai nedidelė dalis mūsų tautiečių, pasisavinę visuomenei priklausiusį turtą, sparčiai turtėjo. Tuo metu šalyje suklestėjo nedarbas, gausėjo vagysčių ir kitų nusikaltimų, radosi daug vargšų. Miesteliuose kūrėsi aludės, atsirado stiprus pigus alus. Ta aplinka ir neteisybės skatino žmonių girtavimą. Pamažu išblėso tautos vienybė. Žmonės ėmė nepasitikėti savo valdžia, ypač Seimu. Pasirodė, kad valdininkai, Seimo nariai, rūpinasi tik savimi: tik sau didina atlyginimus, skiria tūkstantines sumas kanceliarinėms, transporto išlaidoms, išvykoms į šiltus kraštus.
Žinoma, ne viskas blogai: mus globoja NATO, įstojome į Europos Sąjungą. Iš jos labai didelę paramą gauna persitvarkantis Lietuvos žemės ūkis, perkama naši, patikima žemės dirbimo technika, kyla karvidės su labai gera karvių melžimo įranga. Kai dirbau Radviliškio rajono zootechniku, Draugo kolūkis labai sunkiai primelždavo iš karvės vidutiniškai po 5000 kg pieno. O dabar iš 1000 karvių šioje bandoje jau primelžiama net po 7300 kg. Pavieniai ūkininkai pasiekė dar geresnių rodiklių. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, pernai žemės ūkio produktų gamyba padidėjo 11 proc., nors visa tai sukuria tik 11 proc. šalies dirbančiųjų.
Labai nesmagiai nuteikė per televiziją rodoma mokytoja, kuri pamokas veda surištomis rankomis. Nelabai supratau, ką ji tuo norėjo pasakyti. Ar tai ne pasityčiojimas iš demokratijos? Prisiminkim, kai sovietiniais laikais mokytojai tikrai ne tiek uždirbdavo, bet net ir užsiminti apie atlyginimus bijojo, nes tada tikrai buvo beteisiai. Dabar dalis mokytojų, reikalaudami gerovės tik sau, skelbia neribotą streiką, nemoko vaikų, tie patenkinti bastosi nežinia kur, o mokytojai plepėdami vienas su kitu gauna algas.
Nors ekonominiai Lietuvos rodikliai geresni, pilnos parduotuvės
įvairiausių prekių, bet tautos dvasinis ir moralinis būvis, man
atrodo, blogėja. Neseniai apie tai labai vaizdžiai kalbėjo kardinolas
Audrys Juozas Bačkis. Jis sakė: Tikrai išgyvename dvasinę krizę.
Kaimo žmonės netekę vilties, kad gyvenimas gali pagerėti. Jie jaučiasi
nuskriausti, užmiršti, todėl nuo gyvenimo stengiasi pabėgti žudydamiesi
ar gerdami. Žmogus, neturintis tikrųjų vertybių, kurias gali suteikti
Bažnyčia, visiškai atsipalaiduoja ir nebemato gyvenimo prasmės,
nebeturi jėgų kovoti su blogiu. Mano nuomone, tai lemia materializmas,
gyvenimas, kuriame visos viltys sudėtos į materialius dalykus. Šiandien
žmonės nori daugiau turtų, gerai mokamų darbų rūpinasi žemiškais
dalykais ir nuošalyje palieka dvasinius. Tai tikėjimo ir vilties
krizė, nes gyvenama taip, tarsi Dievo nebūtų.
Čia mums niekas iš kitur atėjęs nepadės. Turime patys šeimose ugdyti savo vaikus mylėti kitus, dorai gyventi, nemeluoti, kaip mus moko nesenstantis Dekalogas. Mokykla taip pat daug kuo gali prisidėti prie doro, darbštaus piliečiopatrioto ugdymo.
Valstybė tai mes patys. Neturime teisės reikalauti iš jos daugiau, negu patys jai padarome ar duodame. O valdžią renkame patys, tad mūsų valdžia yra mūsų pačių atspindys.
Baisogala,
Radviliškio rajonas
© 2008 XXI amžius
|