Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kur uždegti atminimo žiburėlį?

Vydūno ir Adomo Brako bičiulystė

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vydūnas-Vilius Storasta (1868-1953)

Adomas Brakas (1886–1952)

Prieš dvejus metus paminėjome Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines. Šiemet kovo 22 dieną minėjome Vydūno 140-ąjį gimtadienį. Judviejų gyvenimas ir visuomeninė veikla skirta lietuviškumo išsaugojimui Mažojoje Lietuvoje. Glaudūs bičiulystės ryšiai siejo šiuos du Mažosios Lietuvos ąžuolus.

Jausdamas kartų kaitos reikšmę Vydūnas puikiai suvokė, jog kiekviena žmonių karta turi ne tik dvasinius vadovus, bet ir atliktų darbų bei tradicijų tęsėjus. Neoficialiai perėmęs iš Jurgio Zauerveino–Girėno tautos švietėjo darbą, Vydūnas stropiai ieškojo ir savo įpėdinio. Tai truko neilgai. XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje toks žmogus, tarsi meteoras, pasirodė Tilžėje. Tai buvo nuo Klaipėdos kilęs Adomas Brakas (1886–1952), už Vydūną jaunesnis 18 metų. Jis domėjosi tautiniu atgimimu, bendravo su poetu Fridrichu Bajoraičiu–Paukšteliu (1883–1909), dažnai lankydavosi Tilžės lietuvių giedotojų draugijos renginiuose, o gimnazijoje sėmėsi mokslo žinių. Ir kai iš gyvenimo išėjo didžioji Vydūno viltis – poetas Fridrichas Bajoraitis, tautos žadintojo žvilgsnis jau nebenukrypo nuo Adomo Brako. Nuo tada Vydūnas savo bei Jurgio Zauerveino–Girėno tautos žadinimo darbo tęsėju pasirinko Adomą Braką.

Panašią asmenybę į Adomą Braką Vydūnas vylėsi sutikti kiek anksčiau. Dar 1895 metais įkūręs Tilžės lietuvių giedotojų draugiją tikėjo, jog panaši veikla bus pradėta ir Klaipėdoje. Deja, taip neįvyko. Mieste prie Baltijos jūros neatsirado žmogaus, kuris žadintų tautoje lietuviškumą. Teko laukti. Laukimas buvo ne tautos naudai. Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo, grįžus iš Makedonijos karo felčeriui Adomui Brakui, reikalai Klaipėdoje pradėjo krypti į gerąją pusę. Dvasine Vydūno ugnimi degantis Adomas Brakas Tilžės lietuvių giedotojų draugijos pavyzdžiu 1919 metais Klaipėdoje organizavo giedotojų draugiją „Aida“. Į uostamiestį iš Tilžės perkėlė „Prūsų–lietuvių susivienijimą“, kuris ir toliau savo leidžiamu laikraščiu „Prūsų lietuvių balsas“ žadino tautiečius. Taip po Tilžės Klaipėda tapo antruoju lietuviškumo centru Mažojoje Lietuvoje. Visus šiuos pasikeitimus lėmė pats laikmetis – brendo Europos žemėlapio pakoregavimas. Iš Tilžės į Klaipėdą gyventi kėlėsi šviesuoliai lietuviai: Simonaičiai, Stiklioriai. Kiek anksčiau persikėlę buvo ir Bajorai. O kaip pasielgti Vydūnui?

Po Pirmojo pasaulinio karo persiorganizavus „Santarai“, jos centras kuriasi jau ne Tilžėje, bet Klaipėdoje. Organizacijos vairą iš Vydūno perima Adomas Brakas. Vyksta savaiminis kultūrinio darbo pereinamumas. XIX a. pabaigoje pradėtą kultūrinį darbą Vydūnas perduoda į patikimas rankas, o pats lieka tautos dvasingumo saugotoju, kurį nusakė tokiais žodžiais: „…labai noriu būti buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška“. Ir Klaipėdos kraštą prisijungus prie Lietuvos, Vydūnas nei į Šilutę, nei į Klaipėdą gyventi nesikelia. Jis lieka Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje „generaliniu ambasadoriumi“.

Tapęs tautos dvasingumo saugotoju Vydūnas Tilžėje kuria grožinius ir istorinius kūrinius. Pasauliui atskleidžia, kas Mažajai Lietuvai buvo kryžiuočių ordinas ir jo palikuonys. 1927 metais tapęs Mažosios Lietuvos dainų šventės Klaipėdoje organizacinio komiteto garbės pirmininku, stovėdamas greta šventės organizatoriaus ir savo darbų tęsėjo Adomo Brako, jis pasakė tokią kalbą: „Kur Mažojoje Lietuvoje per paskutiniuosius 20 metų buvo dirbamas lietuviškumo išlaikymo darbas, ten visados buvo ir Adomas Brakas. Būdamas šios Mažosios Lietuvos lietuvių šventės pirmininku, dirba su užsidegimu, kad šventė pavyktų. Jau tūlus metus jis gyvena Klaipėdoje. Čia turi baldų fabriką. Netoli nuo Klaipėdos ir jo gimtinė. Gimė jis 1886 m. balandžio 5 dieną ūkininkų šeimoje. Baigęs liaudies mokyklą mokėsi privačiai, kad galėtų tęsti mokslą Tilžės gimnazijoje. Iš pat mažų dienų mėgo piešti. Ir gimnazijoje šioje srityje lavinosi. Grįžęs į namus dirbo ūkyje ir piešė. Stengėsi ir lietuviškąjį jaunimą žadinti, nes Tilžėje buvo šventos ugnies pakylėtas. Lietuvių jaunimo judėjime jis atkakliai stovėjo pirmoje eilėje. Ir atitarnavęs vokiečių kariuomenėje išliko tiesus – toks, koks buvo. Neprarado numanymo, kad žmogus turi likti doras, šviesus, kilnus, pasilikdamas ištikimas savo įsitikinimams. Vėliau Adomas Brakas išvyko į Paryžių, kur jį kvietė Juozas Gabrys. Ten mokėsi piešti pas garsų prancūzų knygų iliustratorių Levi. Grįžęs iš Paryžiaus tęsė savo mėgiamą darbą. Savo piešiniais puošė Vydūno raštus. Ir tik įsigijęs baldų fabriką privalėjo jam vadovauti, tam skirdamas nemažai jėgų. Bet menininko ir lietuvio vardo neprarado. Rūpinosi lietuvių kultūra. Ir tik karas jį išplėšė iš namų. Jame dalyvavo gydytojo pagalbininku. Grįžęs vėl tvarkė savo fabriką ir rūpinosi lietuvių tautos likimu. Įgijęs žmonių tarpe pasitikėjimą, privalėjo atlikti nemažai visuomeninių darbų. Buvo bandoma jį net ir į politiką įtraukti. Tik jis to kratėsi. Įsteigęs „Aida“ draugiją jai vadovavo, o ir vaidykloje pasidarbuoti teko. Statė veikalus, piešė dekoracijas. Ir visus šiuos darbus dirbo su užsidegimu. O išrinktas „Santaros“ pirmininku jaunimui jis buvo nepakartojamas pavyzdys. Tiesa, kartais vienas kitas juo skųsdavosi, bet Adomas Brakas visados buvo pasiryžęs tarnauti tik tautiniams ir geriems darbams. Tiesa, gal tik jam buvo per daug tų darbų užkraunama. Belieka jam linkėti rinktis tik pačius svarbiausius darbus dirbti, pagal savo pašaukimą ir savo supratimą apie žmogaus gyvenimo uždavinį“.

Tokie filosofo Vydūno žodžiai apie Adomą Braką ne tik atskleidė jo pasišventimą dirbti tautai, jais Vydūnas Adomą Braką pastatė greta savęs.

Vienodas likimas šiuos du ąžuolus sujungė bendram darbui, kuris buvo paremtas ištikima bičiulyste: ranka – rankon, širdis – širdin. Ir ši ištikima judviejų bičiulystė tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo. Vydūnas kartu su Adomu Braku lankydavosi dailininko žmonos tėviškėje Labrenciškiuose, viešėjo Žardėje pas Buntinus, kur buvo nutekėjusi Adomo Brako sesuo.

Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choristė Lidija Bajoraitė (1890–1990) šių eilučių autoriui 1980 metais yra sakiusi, jog Vydūnas atvykęs į Klaipėdą apsistodavo ne pas savo brolius, kurių uostamiestyje turėjo net du, bet Brakų namuose. O jeigu į Klaipėdą Vydūnas vykdavo kartu su Marta Raišukyte, tai ši nakvynei eidavo pas Bajorus. Vydūnas su Adomu Braku likę dviese ilgai aptarinėdavo pačius opiausius Mažosios Lietuvos gyvenimo klausimus. Kartu džiaugdavosi pasiektais laimėjimais, kartu išgyvendavo nesėkmes. Šie du vyrai save vadino mažlietuviais (Vydūnas žodžio „lietuvininkas“ nepripažino), o platesniąja prasme – lietuviais, nes jiems labiausiai rūpėjo savojo krašto – Mažosios Lietuvos likimas. Tik tas likimas klostėsi ne jų – mažlietuvių naudai. 1939 metais, fašistinei Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, Vydūnas buvo įkalintas ir kentėjo Tilžėje, o Adomas Brakas su šeima emigravo į Kauną. Bet ir toliau šių Mažosios Lietuvos ąžuolų likimas klostėsi panašiai. Adomas Brakas 1941 metais buvo ištremtas į Sibirą, o Vydūnas karo pabaigoje (1944) priverstas palikti Tilžę. Taip du mažlietuviai–tremtiniai išsiskyrė: vienas – Rytuose, kitas – Vakaruose. Tik, jeigu Vydūnas baigęs žemiškąją kelionę atgulė Vokietijoje, o vėliau sugrįžo į Lietuvą, tai Adomo Brako kauleliai dar ir šiandien dūla Sibiro toliuose – nėra kur uždegti atminimo žiburėlį šiam iškiliam lietuviui.

Netrukus (2011) minėsime Adomo Brako gimimo 125-ąjį gimtadienį. Dar yra šiek tiek laiko. Mažosios Lietuvos taryba prie LR Seimo turėtų pasirūpinti, kad iki to laiko dailininko Adomo Brako palaikai būtų pargabenti į Lietuvą. O jeigu nebūtų surasta jo palaikų, tai bent iš tos Sibiro vietos į Lietuvą reikėtų atgabenti saują žemės ir išberti prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse. O prie Adomo Brako pamėgtojo Rambyno galėtų atsirasti imituotas dailininko kapas – kenotafas. Tada tauta turėtų vietą, kur galėtų uždegti žvakelę ne tik Adomo Brako, bet ir kitų Sibiro platybėse nukankintų mažlietuvių atminimui.

© 2008 „XXI amžius“