|
Tautos žadintojas
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Šiais metais sueina 140 metų, kai gimė Vydūnas (Vilius Storasta) švietėjas, rašytojas, filosofas. Jį greta A. Maceinos ir S. Šalkauskio galime įvardinti kaip vieną ryškiausių Lietuvos filosofų.
Vilius Storasta gimė 1868 metų kovo 22 dieną Jonaičių kaime, Šilutės rajone, tuometinėje Vokietijos teritorijoje. Jo tėvas Ansas Storasta buvo pradinės mokyklos mokytojas, išsilavinęs, plataus akiračio žmogus. Dar vaikystėje būsimasis filosofas skaitė knygas iš tėvo bibliotekos. Mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, ją baigęs nuo 1888 metų dirbo Kintų pradinėje mokykloje mokytoju. 1892 metais Vydūnas persikėlė į Tilžę, čia tapo naujai atsidariusios berniukų mokyklos mokytoju. Domėjosi filosofija, meno istorija ir įvairiais kitais mokslais, jautė poreikį toliau mokytis ir tobulėti. Studijavo Greifsvaldo (1896-1898), Halės (1899), Leipcigo (1900-1902) universitetuose filosofiją, sociologiją, literatūros, meno, religijos istoriją.
Vydūno filosofijoje nagrinėjami egzistenciniai klausimai. Jis buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo, tad polinkis į dvasinius dalykus, tikėjimo tiesas kilo iš filosofo gyvenimo kasdienybės. Beje, laikui bėgant filosofas savo tvirta tikybine nuostata bei praktikuodamas įvairias mankštas ir pratimus, vaikščiodamas gamtoje, žymiai sustiprino savo sveikatą. Vydūnas siejo žmogaus gyvenimo prasmę, gyvenimo kokybę su vertybių pasauliu ir teigė, kad konkretaus žmogaus ir žmonių grupių bei tautų gyvenimas priklauso nuo vertybinės orientacijos nuo to, kokiomis vertybėmis gyvena žmogus ar visa tauta. Vydūnas nagrinėjo Antikos, ypač Platono, filosofiją, žavėjosi ir neoplatonizmu, tyrinėjo krikščioniškąją filosofiją bei įvairias Rytų filosofijos kryptis.
Nagrinėdamas tikėjimo klausimus, Vydūnas svarstė apie tikėjimo prigimtį: ,,Gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje. Svarbus sąmonės nusistatymas į gyvenimo gelmę, kurs vadinamas tikėjimu, ir pasistengimas numanyti Dievo apsireiškimą. Tas apsireiškimas yra Kristus. Kai žmoguje švinta gyva tikyba, jis vis kyląs į aukštesnį savo esmės atskleidimo laipsnį. Tikyba yra tokiu būdu atsivėrimas Kūrėjo galioms. Svarstydamas apie tautos vieningumą ir tvirtybę, Vydūnas teigė: ,,Tikyba yra vyriausias tautos būvio tvirtinimas. Ji tautos vieningumą kuria ir jį tvirtina. Svarbu, kad tikyba tautos vaikų sielose būtų gyva. Tuomet tautos vieningumas bus geriausiai pasiektas.
Aktualios ir įdomios filosofo mintys apie tautos laisvę, valdžios atstovų ir kitų valstybės piliečių santykį. Vydūnas teigė: ,,Daug apie laisvę rašyta. Tačiau vis lyg nesuprasta, kas ji. Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu. Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Bet mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Dabar, būdami nepriklausomi, turėtume kuo daugiau pamąstyti, ką tai reiškia. Mes turime savo tautai įgyti tikrąją žmogiškumo prasmę. (Šiuos žodžius Vydūnas parašė 1925 metais.) Pratęsdamas mintį apie tautos laisvę, filosofas svarsto apie tautos ir valstybės valdymą: ,,Visiškai turėtų išnykti priešingumas tarp valdomųjų ir valdančiųjų. Žiūrint į atskirus tautą sudarančius žmones, būtina juos visokiais būdais mokyti, auginti ir pratinti bendruosius dalykus gerbti ir daugiau vertinti negu savuosius. Žmonių valdymas yra tiek lengvesnis, kiek valdžios žmonės yra kilnesni. Mums, mažai tautai, daugiau kaip kitoms yra palankus dalykas, kad kiekvienas žmogus pasistengtų gyventi kaip reikalauja kilnaus žmogaus gyvybės dėsniai.
Įdomios filosofo mintys apie tikėjimo ir mokslo santykį, mokslo raidą. Vydūnas iškelia klausimą ar visada mokslas reiškia pažangą ir šviesą: Mokslas yra nauda, galia, šviesa. Tačiau mokslas gali būti ir pavojus. Šventi dalykai piktiems tikslams irgi gali būti naudojami. Mokslo turėti ir išmintingu būti yra skirtingi dalykai.
Nesuprasti doros mokslai yra didis pavojus. Visoj Europoj pagarsėjo vokietis filosofas Nyčė. Daug apie jo raštus kalbama. Kai kuriems Nyčės mokslas tapo tikru pavojumi. Rykaujama, kad nors kartą žymus mokslininkas taria drąsų žodį ir teikia žmonėms liuosybę nuo varžančių doros įstatymų. Nyčės raštuose vartoti žodžiai ir teigimai apie Didžiažmogį, apie laisvę anapus gero ir blogo gali ir labai pavojingi būti.
Vydūnas svarstė ir kitas aktualias vertybių temas, nagrinėjo vilties temą: Amžinai supasi žmonės tarp vilties ir apsivylimo, tarp viltingumo ir nusiminimo. Viltingumas yra žmogaus gyvenimui reikalingiausia būsena. Ji sutelkia visas žmogaus jėgas. Viltingu tapti yra kiekvienam siekinys. Pesimistų artybė tamsi, šalta, viltingųjų aplinkuma yra saulėta, gaivi. Viltingumas yra tikras palaiminimas. Jis yra ta būsena, kuri kiekvienam reikalinga. Tiktai viltingume gali augti, klestėti, žydėti visi žmoniškumo žiedai.
Vokietijoje 1933 metais į valdžią atėjus Hitleriui, Vydūnas pateko į ,,juoduosius sąrašus. Kai kurios jo knygos buvo uždraustos, jam ne kartą buvo grasinama, galiausiai 1938 metais jis buvo areštuotas. Kalėjime Vydūnas praleido tris mėnesius, iš jo buvo paleistas protestuojant žymiems kultūros ir mokslo veikėjams.
Vydūnas aktyvai bendravo su įvairiais Lietuvos kultūros veikėjais. Ypač artimas ryšys jį siejo su Jonu Basanavičiumi. Jų pažintis užsimezgė 1898 metais. Tų metų vasarą J. Basanavičius iš Bulgarijos, kur tada gyveno, atvyko į Tilžę. Čia jis bendravo su vietos lietuvių veikėjais Dovu Zauniumi, Jonu Smalakiu, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte, Vydūnu. Artimi, bičiuliški santykiai tarp Vydūno ir Basanavičiaus užsimezgė nuo pirmojo susitikimo. Jie bendravo laiškais, o kai Basanavičius grįžo į Lietuvą, susitikdavo su juo Vilniuje. Kai Vilniuje 1908 metais įvyko pirmasis Lietuvos mokslo draugijos susirinkimas, Basanavičius į jį pakvietė ir Vydūną. Vėliau jie nuolat bendravo susitikdavo ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Palangoje. Nuo 1928 metų Vydūnas dažnai atvykdavo į Kauną, skaitydavo paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. Per jo paskaitas salės buvo sausakimšos, jas klausydavo ir A. Maceina, B. Brazdžionis, kiti studentai, vėliau tapę žymiais filosofais, istorikais, rašytojais.
1988 metais prasidėjus Atgimimui, stiprėjant Sąjūdžio veiklai, buvo prisimintas ir Vydūnas, susirūpinta jo kūrybinio palikimo išsaugojimu. 1988 metų lapkričio 5 dieną Vilniuje įvyko Vydūno draugijos steigiamasis suvažiavimas. Šios draugijos vadovu buvo išrinktas filosofas Vacys Bagdonavičius, draugijos klubai įsikūrė Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Šilutėje. Vydūno draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius ilgus metus paskyrė Vydūno kūrybos tyrinėjimui, išleido kelias knygas Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai, ,,Sugrįžti prie Vydūno, ,,Vydūno etika. Vydūno draugija organizuoja įvairius renginius, paskaitas, propaguoja Vydūno puoselėtas vertybes.
Svarbus įvykis Vydūno įamžinime buvo Kintų memorialinio muziejaus atidarymas 1994 metais. Kintuose filosofas gyveno tik keletą metų, tačiau šią vietą jis mėgo, čia dažnai lankydavosi. Iš Kintų buvo kilusi jo žmona Klara Fulhaz.
Vydūnas didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Tilžėje. Tačiau, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 metų rudenį, jis pasitraukė į Vokietijos gilumą. 1946 metais filosofas apsigyveno Detmoldo mieste. Čia jis ir mirė 1953 metų vasario 20 dieną. 1991 metų spalio 19 dieną vykdant Vydūno valią, jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinaitėse, netoli Rambyno kalno.
Vydūnas išleido nemažai filosofinių veikalų ir kitokio pobūdžio leidinių. Tarp jo filosofijos raštų yra Sąmonė, ,,Mūsų uždaviniai, Visatos sandara, Sveikata, jaunumas, grožė. Pasižymėjo ir kaip dramaturgas, sukūręs daugybę dramų, misterijų. Žymiausios iš jų ,,Prabočių šešėlyje, Amžinoji ugnis, Pasaulio gaisras, Jūrų varpai. Parengė nemažai pasakų, išleido kelis pasakų rinkinius. 1930 metais pasirodė Vydūno parengtas fundamentalus istorinis veikalas ,,Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. XX amžiaus pradžioje filosofas organizavo ir žurnalų leidybą 1905-1906 metais leido žurnalą Šaltinis, 1911-1914 metais žurnalą Jaunimas.
Vydūnas domėjosi ne tik filosofija, istorija ir mitologija, jis buvo plačiai susipažinęs įvairaus žanro literatūra, poezija. ypač mėgo Dantės, J. Getės, A. Strindbergo kūrybą. Vertė į lietuvių kalbą J. Getės, I. Kanto, R. Tagorės kūrinius.
Žymus literatūros tyrinėtojas profesorius Jonas Lankutis, pažymėdamas Vydūno nuopelnus, teigė, kad Vydūnas kūrė darnią svarbiausių būties vertybių sistemą, su dideliu įkvėpimu ją poetizavo, ieškojo emocionalių formų minties veiksmui išreikšti. Rašytojas V. Mykolaitis-Putinas taip atsiliepė apie Vydūną ir jo kūrybą: Vydūno asmuo, principai ir išgyvenimai, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmoningą visumą, kuri imponuoja savo darna. Profesorius Vytautas Landsbergis, ilgus metus paskyręs lietuvių kultūros tyrinėjimams, teigia: Vydūno mintis skriejo aukštai ir buvo labai šviesi. Ji matė žmoniją ir matė tautas. Ir matė vieną tautą, kuri buvo Vydūno tauta. Ir ši tauta buvo jo rūpestis.
© 2008 XXI amžius
|