Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dėl reakcijos į atsivertusio musulmono krikštą

Jordanijos Karališkojo islamiškojo strateginių studijų centro vadovas prof. Arefas Ali Nayedas

Vatikano spaudos tarnybos (taip pat ir Vatikano radijo) direktorius kun. Federikas Lombardis, SJ, paskelbė pareiškimą, komentuojantį reakcijas, kurių, pirmiausia islamo pasaulyje, sulaukė iš islamo į katalikybę atsivertusio egiptiečių kilmės italų žurnalisto Magdžio Alamo krikštas Šv. Petro bazilikoje Velyknakčio pamaldų metu. Daugiausia dėmesio skiriama kritikai, kurios sulaukta iš 138 islamo atstovų, pernai paskelbusių atvirą laišką, kuriuo buvo pradėtas vienas rimčiausių pastaruoju metu krikščionių ir musulmonų religinio ir kultūrinio dialogo bandymų.

Nepasitenkinimą dėl Magdžio Alamo krikšto minėtos 138 islamo lyderių grupės vardu pareiškė Jordanijos Karališkojo islamiškojo strateginių studijų centro vadovas prof. Arefas Ali Nayedas. Pasak jo, sprendimą pakrikštyti buvusį musulmoną Šv. Petro bazilikoje katalikams svarbiausių apeigų metu musulmonai interpretuoja kaip nedraugišką mostą. „Liūdna, – tvirtina prof. Nayedas, – kad žmogus, parinktas tokiam viešam aktui, kurstė ir tebekursto neapykantą. Naujausio Magdžio Alamo viešo pareiškimo turinys skamba panašiai kaip popiežiaus cituoti Bizantijos imperatoriaus žodžiai liūdnai pagarsėjusioje Regensburgo kalboje. Nejaugi musulmonai turėtų suprasti, kad popiežius pritaria Magdžio Alamo viešai išsakytam požiūriui į islamą?“ Prof. Nayedas sako, kad Vatikanas turėtų viešai atsiriboti nuo tokių samprotavimų. 138 musulmonų laiško signatarų atstovas taip pat savaip interpretuoja ir iškilmingą kontekstą, kuriame įvyko krikšto apeigos, ir ta proga sakytus popiežiaus žodžius. Pasak jo, beveik manichėjiškame kalbėjime apie šviesą ir tamsą, katalikai „šviesą“ taiko sau patiems, o „tamsą“ kitiems. Galiausiai taip pat paminėtos krikščioniškos mokyklos musulmonų daugumos šalyse, kurios, pasak pareiškimo autoriaus, užsiima prozelitizmu. Nepaisant kritikos, šio pareiškimo autorius vis dėlto patvirtina, kad užmegztas dialogas su katalikais yra pozityvus dalykas ir jis turi būti tęsiamas.

Būtent į šiuos musulmono profesoriaus samprotavimus atsako kun. F. Lombardis paskelbtu pareiškimu.

Pasak Vatikano spaudos tarnybos ir VR direktoriaus, svarbiausias prof. Nayedo pasisakymo elementas yra jo pareikštas noras tęsti pradėtą dialogą ir neatsisakyti pastaruoju metu užmegztų kontaktų, pirmiausia laiškais, o paskui ir susitikimais Vatikane.

Pareiškime pažymima, jog krikštas suteikiamas tik tuo atveju, jei jį priimantis asmuo laisvai ir nuoširdžiai priima krikščionių tikėjimą, išreikštą „Tikėjimo išpažinimo“ formulėje. Šis tikėjimas viešai išpažįstamas krikšto metu. Tačiau savaime suprantama, kad kiekvienas krikščionis išlaiko teisę turėti savo asmeninę nuomonę įvairiais klausimais ir temomis, dėl kurių tarp krikščionių galioja teisėtas pliuralizmas. Jei naujas krikščionis priimamas į Bažnyčią, tai nereiškia, kad jis turi atsisakyti savų idėjų ir pozicijų, ypač politinių ir socialinių.

Magdži Cristiano Alamo krikštas yra gera proga aiškiai priminti šį fundamentalų principą. Jis turi teisę reikšti savo idėjas, kurios ir lieka jo asmeninėmis idėjomis ir kurių jokiu būdu negalima tapatinti nei su Popiežiaus, nei su Šventojo Sosto oficialia pozicija.

Atsakydamas į užuominą apie Popiežiaus paskaitą Rėgensburge, kun. F. Lombardis primena, jog Popiežiaus intencijos jau buvo paaiškintos ir dabar nėra reikalo prie to grįžti. Vis dėlto toje paskatoje paliestomis kai kuriomis temomis, ypač dėl tikėjimo ir proto, religijos ir smurto tarpusavio sąsajų, ir toliau turėtų būti diskutuojama bei keičiamasi nuomonėmis, nes jos liečia problemas, kurių neįmanoma išspręsti vieną kartą visiems laikams.

Vatikano spaudos tarnybos ir Vatikano radijo direktoriaus pareiškime taip pat paaiškinta, kad Velykų nakties liturgija buvo švenčiama taip kaip kiekvienais metais ir kad joje visada naudojami šviesos ir tamsos simboliai. Ši liturgija visur švenčiama labai iškilmingai, o ypač Šv. Petro bazilikoje, kur jai vadovauja Popiežius. Tačiau Popiežiaus, aiškinančio liturgijos simbolius, kaltinimas „manichėjizmu“ greičiau reiškia katalikų liturgijos nesupratimą, negu priekaištą Benedikto XVI ta proga sakytai kalbai.

Pareiškime atmetamas kaltinimas, jog musulmonų daugumos šalyse veikiančios katalikų mokyklos užsiima prozelitizmu. Tai netiesa, nes dauguma krikščioniškas mokyklas ar universitetus baigusių jaunųjų musulmonų netampa krikščionimis, o tik įgyja daugiau pakantos. Ir šie nuopelnai turėtų būti tinkamai įvertinti. „Nemanome, – rašo kun. F. Lombardis, – kad Bažnyčia būtų nusipelniusi kaltinimų žmogaus asmens orumo ir laisvės negerbimu. Tokių žmogaus orumo ir laisvės negerbimo atvejų reikia kitur ieškoti. Ir jiems reikia skirti deramą dėmesį. Turbūt dėl to Popiežius ryžosi šitai rizikai ir suteikė krikštą norėdamas patvirtinti, jog religijos pasirinkimo laisvė glūdi žmogaus asmens orume.“

Kiekvienu atveju prof. Arefas Ali Nayedas yra pašnekovas, kurį gerbiame ir su kuriuo visada verta garbingai diskutuoti. Ir tai leidžia tikėtis, jog mūsų dialogas bus tęsiamas.

Pagal VR

© 2008 „XXI amžius“