| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kazio Šimonio poetinės kūrybos lobius paviešinus Kazimieras Dobkevičius
Kad Kazys Šimonis (1887 08 25 1978 05 05) yra įžymus dailininkas, visą laiką buvo žinoma, tačiau apie jo literatūrinį palikimą ir kūrybą niekas nėra girdėjęs. Po dailininko mirties marti Janina Šimonienė paslėpė nuo specialiųjų tarnybų visą kūrybinį archyvą ir rankraščius, kad juos išsaugotų ir sulaukus šviesesnių laikų paviešintų. Atkūrus nepriklausomybę Janina Šimėnienė kreipėsi į Lietuvos kultūros ministrus, švietimo ministrus, kurie labai dažnai keitėsi, kad būtų išleista dalis K. Šimonio literatūrinio palikimo. Pažadų buvo labai daug, bet rezultatų jokių. Likimas lėmė, jog šį archyvą išvydo koncerno Achemos grupė skyriaus viršininkas Juozas Sagatauskas, kurio devizas mažiau kalbų, daugiau darbų. Labai greitai buvo aptarti leidybos reikalai ir rankraščiai atsidūrė ant poeto Roberto Keturakio redakcinio darbo stalo. Skubėta, nes buvo norima dailininko K. Šimonio gimimo 125-osioms metinėms pateikti staigmeną išleisti K. Šimonio literatūrinės kūrybos pirmąją knygą Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza. Nesuspėjo laiku Kauno spaustuvė AB Aušra knygos atspausdinti todėl tik neseniai ji buvo pristatyta Kauno istorinėje Prezidentūroje, dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, Kauno miesto merui Andriui Kupčinskui, dailininko K. Šimonio paramos fondo direktoriui J. Sagatauskui, knygos sudarytojui redaktoriui R. Keturakiui, menotyrininkei dr. Nijolei Tumėnienei, dailininko marčiai J. Šimėnienei, VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktoriui Valdui Kubiliui, žemiečiams iš Kupiškio rajono ir, deja, negausiai inteligentijos grupelei. Ta pačia proga buvo pristatytas ir dailininko visų dailės darbų albumas-katalogas, tačiau apie jį kitą kartą. Kazys Šimonis gimė Starkonių kaime (Kupiškio r.), gausioje valstiečių šeimoje. 1907 metais įstojo į Šiaulių gimnazijos ketvirtą klasę, o po metų į Saulės mokytojų kursus Kaune. Tarnaudamas carinėje kariuomenėje Kijeve, Šimonis suartėjo su ukrainiečių poetu ir dailininku Tarasu Ševčenka, kuris supažindino jį su piešimo pagrindais. Tada pradėjo tapyti akvarele ir susidomėjo liaudies menu. 1916-1917 metais Šimonis atsidūrė Petrapilyje, lankė vakarinius piešimo kursus. 1918 metais, grįžęs į Lietuvą, dar mokėsi pas A. Varną ir T. Daugirdą. Pradėjus veikti M. K. Čiurlionio galerijai, 1920 metais K. Šimonis siunčiamas rinkti liaudies audinių ornamentų, architektūrinės puošybos elementų, liaudies dirbinių, skulptūrų. Ketvertą metų jis rinko ir studijavo šią medžiagą, sudarinėdamas įvairių objektų metrikas. Šis darbas neliko be pėdsakų K. Šimonio kūryboje. 1920 metais apžvalginėje dailės parodoje dailininkas pateikė apie 50 kūrinių, kuriuose jau buvo jaučiama liaudies meno kūrybos įtaka. 1927 metais Paryžiuje K. Šimonis surengė kūrinių parodą. Vieną jo darbą, vaizduojantį stilizuotą lietuvišką kaimelį, įsigijo Liuksemburgo muziejus Paryžiuje. Paveiksluose Amžina ugnis, Svajonė, Į saulę dailininkas savo mintis perteikė remdamasis stilizuotais pasakų motyvais ir fantazija. Dailininkas savo kūryba įrodęs esąs poetas... Pasak K. Šimonio knygos Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza sudarytojo ir redaktoriaus, poeto R. Keturakio, išlikusiame literatūriniame archyve yra medžiagos, iškeliančios menininką ne tik kaip savitą dailininką, bet ir kaip asmenybę, siekusią dorinio tyrumo, moralinės tvirtybės ir iki pat savo žemiškos kelionės pabaigos nesiliovusią kamuotis amžinais klausimais iš kur mes, kas mes, kas yra pasaulis, kurio slaptis yra ne tik didinga, bet ir nuolat verčianti gilintis į viską, kas patikima sąmonei ir sielai. K. Šimonio eilėraščiuose, epiniuose kūriniuose, poetinėje prozoje, literatūriniuose etiuduose iškyla ryškiausi paauglystės ir vėlesnio gyvenimo įspūdžiai. Šimonis didžiavosi savo gimtąja kalba, gimininga sanskritui, žavėjosi jos formų sudėtingumu, pasakiškai turtinga tautosaka. Jo eilėraščiai, pasak poeto R. Keturakio, kupini romantizmo estetikos filosofinių pagrindų, gilinusių suvokimą, kad pasaulis vis dėlto yra kūryba ir kad būtina nuolat skatinti ir išaukštinti žmogaus kūrybingumą. Eilėraštyje Mano pasaulis K. Šimonį stebina kasdienybės pilnatvė, tyliai pereinanti į vidinio gyvenimo pilnatvę: O erdvės aukštybėj dangus Net tada, kai dangus, žemė susilieja į vienintelę Visatą, namai išlieka išskirtiniu pasauliu. Tas suvokimas būdingas visiems K. Šimonio eilėraščiams net tiems, kuriuose ryški publicistinė intonacija, vaizduojama nepoetiška realybė. Nemažai eilėraščių primena liaudies dainų interpretacijas, kuriose įprasta dainų simbolika įgyja paslaptingumo galimas dalykas, kad įžvalgus simbolių šifruotojas pajėgs atskleisti jų netikėtas prasmes. R. Keturakis teigia, kad menininko egzistenciniai imperatyvai, estetiniai ir filosofiniai pagrindai, aukštinantys kūrybiškąją (dieviškąją) pasaulių ir žmogaus galią, buvo totalitarinei sistemai ne tik priešiški, bet ir pavojingi. Įsiklausykime, kaip jautriai rašo K. Šimonis savo poetinėje prozoje Gimtasis žodis ir Tėvynė: Gimtasis žodis žmogui yra ir brangusis lobis, kasdienė duona bei vaistas nuo visų mūsų negalavimų bei klaidų. Gimtasis žodis tai ir ąžuolo medis, kursai amžiais auga ir kas metai naujus lapus ir sėklą augina, bet vis ąžuolu, o ne uosiu ar alksniu pasikeičia... Kai sugrįžtame iš svetur tėvynėn Lietuvon, pasijaučiame atsidūrę tarytum palaimos bei ramybės kampelyje. Tarytum tas žirgas, iš kelionės paleistas klonin tarp baltų dobilėlių ganytis ir ilsėtis. Keista, kad dailininko Kazio Šimonio poetinės knygos Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza pasirodymas nesusilaukė platesnio visuomenės dėmesio. Pažadėta, kad turi būti išleistos dar mažiausiai penkios knygos, kuriose bus sudėtas likęs kūrybinis mūsų įžymiojo dailininko literatūrinis palikimas ir kūryba.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |