|
Lietuvos išminčių protokolai
Dr. Rimantas GINTARAS
Rytais skaitydamas lietuviškus ir viso pasaulio laikraščius, gurkšnodamas kavą negali atsidžiaugti, kad yra internetas ir kad jisai prieinamas ne tik išrinktiesiems, kaip sovietmečiu juoda Volga ar juodieji ikrai. Nors ne paslaptis, kad daugelis tų, kuriems anie dalykai buvo ne deficitas, internetu naudotis nemoka. Užtat moka daug ko kito. Skaitydamas spaudą vis labiau įsitikini, kad Lietuvos politinis gyvenimas ir mūsų krašto spauda, nušviečianti šalies politikų darbus ir kalbas Seime, užima gana savotišką poziciją interneto informacijos okeane. Atrodo, kad teisus vieno laikraščio redaktorius, juokdamasis pasakęs, kad yra naivuolis, manydamas esant Lietuvoje laisvą spaudą. Tačiau aš vis dėlto esu įsitikinęs, kad XXI amžiaus nei atvirai, nei slaptai nevaldo jokios partijos ir, kaip pasakė apie šį laikraštį naujos Šventosios bažnyčios kunigas: Mes nieko nebijome. Tikiu, kad tai tiesa, nes laikraštyje XXI amžius dirba panašių įsitikinimų žmonės, kuriems nereikia daryti kompromisų su savo sąžine dėl pinigų. O ir tie pinigai niekada nebus dideli, jeigu nemeluosi apie poną spalvotu veidu, tikinantį, kad vienintelis jo rūpestis yra tarnauti Lietuvai, o pats turto turįs kaip Diogenas, gyvenęs statinėje.
Tiesą pasakius, taip atsibodo skaityti vis tą patį: apie PVM grobstymus, valdiško turto vagystes, vis naujas ir naujas bylas, iš pradžių įvardijamas rezonansinėmis, o po kurio laiko ištirpstančias rūke ir vėl atgimstančias prieš rinkimus, apie suktas privatizacijas... Tie straipsniai, atrodo, rašyti pasiskaityti politikams tarpusavyje juose žongliruojama eiliniam žmogui menkai suprantama politine terminologija, o kai kurie žurnalistai apskritai įsigudrino daug parašyti ir nieko nepasakyti, jie netgi neturi savo pilietinės pozicijos.
Visa esmė užsitęsusiame politiniame cirke, kuris vyksta Seime. Dar taip niekada nebuvo! Išrinkti patys protingiausi, kaip jie apie save mano, valdyti valstybę, tačiau nuo savo Olimpo, vadinamo Seimu, aukštybių užmiršo pažiūrėti žemyn į tuos, kurių daugelis neskiria žodžių rinkti ir balsuoti reikšmės. Sovietmečiu į valdžią būdavo renkami partijos komitete, o balsuoti eidavo į vadinamąsias rinkimų apylinkes. Po rinkimų spauda trimituodavo, kad laimėjo komunistų ir nepartinių blokas. Nors varžovų nebūdavo, taigi ir nugalėti nebuvo ką, bet vis tiek nugalėdavo. Bet smagiausia būdavo balsuoti sovietinėje armijoje, kai nuvarydavo visą rikiuotę: dokumentų jokių nereikia, padavė biuletenį, įmetei ir lauk nei tau galvot, nei pildyti biuletenį, nei apie ką nors diskutuoti. Visai kaip sovietinėje Rusijos imperijoje, kur net galvoti buvo pavojinga, todėl protingi rusai sakydavo, kad tegul galvoja arklys, nes jo galva didelė, o už visus galvoja draugas Stalinas. Ir Lietuvoje yra kas galvoja už rinkėjus, kitaip nesidžiaugtų televizijos laidoje pagyvenęs pilietis: Nuvežė balsuoti ir dar dešimt litų davė. O už ką nesvarbu.
Šiandien kiti laikai. Kadangi išrinkti patys protingiausi (protingo sinonimas yra išmintingas), bus teisinga nemažą dalį Seimo narių vadinti išminčiais. Laiminga bet kuri tauta, valdoma išminčių, kurie rūpinasi tautos gerove, jos saugumu ir ateitimi. Bet tarp vienos ar kitos partijos išminčių yra didieji išminčiai, partijų lyderiai, kurie už uždarų durų nustato partijos veiksmų strategiją ir taktiką, kurią neatsikalbinėdami privalo vykdyti mažiukai išminčiai. Kitaip sakant, lyderiai, patariami samdytų patarėjų, dažnai iš Rytų ar Vakarų, už Lietuvos žmonių pinigėlius prieš rinkimus sudaro viešai neafišuojamą partijos algoritmą (veiksmų seką), tai yra slaptąjį protokolą. O tuose protokoluose reikalavimas numeris pirmas visais įmanomais būdais diskredituoti prieš Lietuvos žmones politinius oponentus konservatorius ir prof. V. Landsbergį. Reikia pavyzdžių? Prašau. Kiek metų buvo eskaluojamas tikriausiai vienas iš pačių šlykščiausių melų, kad V. Landsbergis su savo (dėmesio!) gauja pasisavino Lietuvos žmonių blokados fondui suaukotus aukso dirbinius. Koks buvo pasipiktinimas! O štai neseniai per televiziją buvo parodyti tie pasisavintieji aukso dirbiniai ir pasakyta, kad kai kuriuos juos reikia atiduoti į muziejų, kitus perlydyti. Dėl šito melo dabar niekam nereikės slėpti akių, kaip ir dėl straipsnio Pinigai sau į kišenę apie tai, kaip prof. V. Landsbergis neva pasisavino norvegų tautos lietuvių tautai vietoj Nobelio taikos premijos suaukotus keturis milijonus kronų. Čia pagal seną posakį, kad turguje Laikykit vagį! garsiausiai rėkia pats vagis ir, kol žmonės žiūri vagies rodoma kryptimi, jis mikliai krausto kišenes. Nežinau, gal kada sulauksim, nors dabar tuo sunku patikėti, kad Lietuvoje laikraščiai nustos meluoti pagal partijų ir politikų užsakymus, o eilinį spaudos melą, padariusį savo juodą darbą ir apnuodijusį Lietuvos žmonių protus, jau galima išbraukti iš protokolo, kaip ir namus Šveicarijoje. Teks išbraukti ir tvartelį, apie kurį tiek daug rašyta, tik gaila, niekur nemačiau spaudoje jo nuotraukos, matyt, didesnis už Draugystės viešbutį, jeigu toks garsus. Reikia naujų melų. Galima net neabejoti, kad jų bus pakankamai. Šmeižiamas žmogus įgyja imunitetą melui, tik labai gaila, kad patiklūs Lietuvos žmonės, paveikti suktos propagandos ir akiplėšiško melo, už savo sunkiai uždirbtus pinigus iš komunistų rankų nusipirko priešiškumą, o kai kurie ir neapykantą V. Landsbergiui. Ir tai tęsiasi nuo 1991 metų. Kokią galią politikoje turi šis žmogus ir kaip dar šiandien jo bijo ir nekenčia kairieji, kad nusisamdo visą kohorta politinių kranklių ir kvazirašytojų! Be jokios abejonės, lyderio pozicija atitenka Laisvam laikraščiui. Jam tik du žmonės geri, o visi kiti politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Šis laikraštis nuolat prof. V. Landsbergį ir jo tėvą vadina KGB agentais, neturėdami jokio dokumento su jų parašais. Pagaliau teismas (pagarba teisėjai!) nubaudė už piktybinį šmeižtą ir melą. Tikėkimės, kad tai tik pradžia, kad nuo begėdiško melo ginsis ir kiti žmonės. Tegu putoja sau melo nuodais, bet V. Landsbergio kalba, pasakyta Vasario 16-osios proga, susilaukė 600 komentarų internete, kas rodo, kokią įtaką ir jėgą politikoje turi šis žmogus. Labai blogai kažkada buvusiems propagandistams ir agitatoriams, dabar pasivadinusiems viešųjų ryšių specialistais, kad nėra kaip sukurpti kompromatą prieš J. Razmą ir A. Kubilių. Teko net uošvę įtraukti į šį reikalą. Nors žmona Rasa ta pati, bet prieš kiekvienus rinkimus uošvė vis kita, nes vis turtingesnė. Žiūrėk, prieš Seimo rinkimus vėl bus prisiminta, bet jau, ko gero, privatizavusi Turniškes. Tai buvusius komunistus, vėliau LDDP aptarnaujančių žmonių pastangos, tos partijos, kuri prarijo tikruosius socialdemokratus. Ir kai A. M. Brazauskas sako, kad socialdemokratijai 110 metų, labai norisi paklausti, iš kur, nes Lietuvoj jos nebuvo 50 metų.
Gyvenimas yra gyvenimas dabar reikia rūpintis turimu turtu, nesvarbu kam šeimoje jis priklauso, tuo labiau kad nežinai, kiek jo priklauso žmonai ir jos sūnui. Tikiu, kad taip ir yra. Kuris iš mūsų vyrų žino, kiek litukų savo piniginytėj užsispaudusi žmona. O čia viešbutis, ne tvartelis, iš kur gali žinoti. Sužino po dienos kitos ir tada jau galima iš Vyriausybės tribūnos (!) su šypsena rankute nubrėžti 99 proc., visai užmiršus, kad Prezidentas neturi jokios konstitucinės teisės kištis į jokią, taip pat ir viešbučio, privatizaciją, ką paliudijo viešai eksministras J. Veselka. Amerikos prezidentas R. Niksonas už žymiai menkesnį nusižengimą išlėkė iš Baltųjų rūmų, bet Amerika ne Lietuva, kur savo laiku kiekvienas rajkomo sekretorius turėjo savo konstituciją. Šiandien gyvename pagal naujus protokolus, atsiduodančius naftalinu.
Kitas slaptųjų protokolų reikalavimas yra sujungti visas su opozicija kovojančias jėgas ir jos diskreditacijai sudaryti laikinąsias komisijas su iš anksto žinomais tyrimo rezultatais, o komisijų tyrimų rezultatus paskelbti prieš pat rinkimus. Tokia buvo laikinoji komisija tirti J. Abromavičiaus žūčiai, kuriai vadovavo darbietė L. Graužinienė, turinti finansų audito licenziją, tik nieko nežinanti apie piniginių srautų judėjimą savo partijoje, užtat puikiai nusimananti apie savanorių tarnybą. Komisija dirbo išsijuosusi, apklausė ką reikia, neapklausė ko nereikia, apkaltino generolą melu ir pateikė Seimui triuškinančią išvadą, kad konservatoriai galimai susiję su teroristine organizacija. Įdomu, kad Seimas pritarė tokiai išvadai.
Nuo 1991 metų pavasario pustrečių metų buvau savanoriu ir būrio vadu ir puikiai žinau situaciją savanorių korpuse. Todėl išgirdęs, kad A. Pocių, kuris yra vienas padoriausių karininkų, išvadino melagiu anuomet buvusi ekonomistė, pasijutau tarsi apspjautas, kaip ir kiti savanoriai. Atsidėkosim buvę ir esami savanoriai visoms partijoms už tokias išvadas kartu su šeimomis per rinkimus. Kokios šalies teisynuose yra tokia formuluotė, įrodanti kaltumą galimai susiję? N. Makiavelis atsisėdo karste išgirdęs tokį Seimo verdiktą! L. Graužinienės vadovavimas komisijai, be abejo, yra šios ponios gulbės giesmė politikoje, nors ką gali žinoti, nes pagal slaptąjį protokolą jau sudaryta nauja komisija menamoms konservatorių suktybėms tirti, kurios tyrimo rezultatai vėl bus paskelbti spalio mėnesį, prieš pat rinkimus. Jau galima numanyti, kokie tie rezultatai bus, todėl L. Graužinienės patirties ignoruoti negalima. Tačiau tokio kai kurių Seimo narių mąstymo primityvumo galima tik pavydėti toks protas ne visiems duotas. Kai viskas bus su komisijomis baigta, bus galima ir pasakyti: Mauras atliko savo darbą, mauras gali eiti.
Dar vienas svarbus protokolų punktas koalicijos. Savo laiku, prieš Seimo rinkimus, buvo žmonėms paaiškinta, kad A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija sudaroma dėl partijų platformų (koks sovietinis reliktas!) panašumo. Bet atsitik tu man taip, kad viena koja atsistojus ant vienos platformos, o kita ant kitos, platformos nuvažiavo į priešingas puses ir koalicija su dar dviem partneriais sukrito tarp platformų. Po neilgo blaškymosi valdančiajai mažumai dėl konservatorių atsuktos nugaros vėl, kad išliktų valdžioje, teko pasikviesti į koaliciją politiškai nekaprizingą A. Paulauską, iš kurio komandos pabėgo buvę labai įtakingi partiečiai, matyt, neįtarę, kad Naujoji sąjunga kuriam laikui pakils iš pelenų, o dabar sėdi Seime tokiu veidu, tarsi nukritę nuo aukšto skardžio. Bėgdamas iš partijos į partiją gali nepastebėti tarp jų prikasinėtų duobių. Bet visų kitų partijų nemalonumai, lyginant su socialdemokratais, atrodo menkniekiai. Tuo metu, kai valdančiajai koalicijai reikia atidžiai stebėti konservatorių apkasus, socdemų užnugario kairiajame flange atsirado antras frontas su labai ambicingu lyderiu, kuris, pasak vieno generolo, labai ryžtingai jama į savo rankas valdžią. O tai prieš Seimo rinkimus jau nelaimė. Galima, aišku, pažiūrėti į A. Paleckio pastangas filosofiškai, kaip sakė poetas:
Ir jei žmogus pačioj jaunystėj savo
Labiau už protą garbina jausmus, -
Palikim jį, ir išaiškės jo klaidos,
Širdy blogi sumanymai užges,
Piktus žodžius užumarštis palaidos;
Nelieskim jo, nevarginkim savęs.
Bet, išmestas iš gimtosios partijos, nenori girdėti žodžių, kad anūkas nebūna protingesnis už senelį. Matyt, A. Paleckis girdėjo (šito netvirtinu) žymaus mokslininko žodžius, kad blogi laikai, kai tėvas neturi ko pasimokyti iš sūnaus, o senelis iš anūko, nes tai reiškia, kad jokio progreso nėra. Iš savo patyrimo žinau, kad žaisdamas dviem kompiuteriais žaidimą su anūku pirmokėliu kaip mat gaunu į kaulus. Artėja rinkimai, partijų turime sočiai, vien liberalų kiek liberalcentristai, liberalų sąjūdis, socialliberalai, liberaldemokratai (jau lyg ir nebėr), iš kur žmogui žinoti, kuris šių partijų lyderis tikrasis liberalas, pavargsi programas skaitydamas, be to beveik niekas jų neskaito, ir vis tiek nesužinosi, kuris iš jų liberalissimus ir už kurį balsuoti.
Labiausiai intriguojantys yra Darbo partijos užprotokoluoti prieš rinkimus skaičiai, kurių kilmės, pagal rusų posakį, be pusės litro niekaip nesuprasi. Kodėl gyvenimas pagerės po 1111 dienų, o ne po 1001 dienos, kaip Šecherezados pasakose, arba 999 dienų, taip ir liksim nesupratę. Matyt, tie skaičiai nužiūrėti iš atomo fizikos, ten tikrai yra vadinamieji magiški skaičiai, taip juos pavadino, kaip sakoma, linksmų plaučių fizikai, bet jie turi rimtą mokslinę prasmę. Bet ir su tokiais burtų skaičiais jų autoriai į koaliciją socialdemokratams tiko. Tiko ir pirmasis diplomas, nors, kaip buvo pasakyta, su viena ar keliomis klaidomis vado pavardėje, o antrasis jau visiškai tenkino socialdemokratų lyderį, nors G. Plechanovo akademija ginasi turėjusi tokį studentą. Dabar politinėje partijų erdvėje lūkuriavimo ir stebėjimo nuotaikos, nes nežinai, kaip kariaus frontovikai ar vėl reikės lipti ant platformų su tais pačiais draugais, kol vienam šaus į galvą išvykti į Maskvą koncertuoti pirty. Nereikia turėti daug vaizduotės, kad įsivaizduotum panašią situaciją Lenkijoje arba Švedijoje, kur gyvenantis rusas įkuria partiją, prižada ten aukso kalnus ir pabėga į Maskvą, o lenkai (neįsižeiskit, kaimynai!) arba švedai važiuoja parsivežti savo vado, nes kitaip gali užgraužti sąžinė. Tai įmanoma tik Lietuvoje. Gėda žmogui pasakyti.
Stebint iš šalies partijų gyvenimą matosi socialdemokratus užgriuvusi nelaimė faktiškai atsirado partijoje frakcija, o prisimenant, kad partijoje, iš kurios jie transformavosi (P. Katino terminologija), šventi buvo žodžiai: Saugokite partijos vienybę kaip akies vyzdį. Baisu sulaukti partiečiams kovos tarp frakcijų partijos viduje, bet jau dabar atrodo, kad ji įsibėgėja. Kažkada tai turėjo atsitikti, nes partijoje labai netolygiai pasiskirstė partiečių asmeninis turtas. Kai kas A. Paleckio veiksmus laiko partijos interesų išdavyste, bet juk Š. Taleiranas sake, kad išdavystė tik laiko klausimas.
Ačiū Dievui, tai negresia konservatoriams, kad ir apšmeižtiems ir nekenčiamiems kitų partijų. Bet juk visada pykstama ant tų, kurie sako tiesą į akis, o, kaip žinoma, dviejų tiesų nebūna.
© 2008 XXI amžius
|