|
Senatvės marazmas ar kas nors kita?
Petras KATINAS
Nepaisant garbingo amžiaus (g. 1918 m.), net 20 metų praleidęs užsienyje, už savo garsųjį Gulago salyną ir kitus panašius kūrinius iš šalies išvytas Nobelio literatūros premijos laureatas Aleksandras Solženicynas paskutiniaisiais metais tapo aršiu rusofilu, Didžiosios Rusijos imperijos šaukliu. Aišku, tokius žymiojo rašytojo ir disidento samprotavimus bemat pasigriebė visa šutvė KGB-FSB generolų, partinių funkcionierių, kurie dar visai neseniai A. Solženicyną ir velionį akademiką A. Sacharovą skelbė esant aršiausiais antisovietiniais elementais, o KGB šefas, vėliau SSRS vadovas J. Andropovas, kuris dabar irgi imtas šlovinti, išvadino juos imperialistų ir sionistų agentais. Ir štai dabar garsusis rašytojas įsijungė į aršiausių Serbijos ir Rusijos nacionalistų chorą, smerkiantį neseniai paskelbtą buvusios Serbijos kolonijos Kosovo krašto nepriklausomybę. A. Solženicynas unisonu su aukščiausiais Kremliaus imperininkais ir su neseniai išrinktu naujuoju Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu, užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, pagaliau su pačiu V. Žirinovskiu, jau nekalbant apie atplėštų Gruzijos Abchazijos ir Pietų Osetijos, Moldovos Padniestrės prezidentais, sėdinčiais ant rusų taikdarių durtuvų, ėmė ginti brolišką Serbiją nuo Amerikos ir Vakarų imperialistų. Šitie prezidentai, netikintys nei į Dievą, nei į velnią, ėmė šaukti apie Stačiatikių bažnyčios naikinimą ir būtinumą ją ginti.
Viename Belgrado dienraštyje kreipdamasis į serbų tautą bei Kosovo serbų mažumas A. Solženicynas išdėstė: Visai neseniai jūs (serbai) jau patyrėte daugybės stačiatikių šventovių ir mokyklų griovimą bei deginimą, masines žudynes. Suteik, Viešpatie, jiems stiprybės pasilikti prie savo protėvių kapų ir jų gyventų vietų
Gulago salyno autorius jau ne pirmą kartą grįžta prie Kosovo problemos ir nepraleidžia progos sumalti į dulkes jį 20 metų glaudusią Ameriką. Tai visiškai sutampa su Kremliaus dabartine pozicija. Prieš keletą metų A. Solženicynas rašė: Nereikia turėti iliuzijų, kad Amerika ir NATO gina kosoviečius. Jeigu jiems iš tiesų rūpi engiamųjų gynimas, tai jie turėjo daugiau kaip 40 metų apginti Tibetą ir jo žmones nuo ilgus amžius trukusio jų kultūros naikinimo. Dar daugiau, jeigu iš tiesų Amerika ir NATO vadovautųsi gera valia, tai jie turėjo daugiau kaip 50 metų tam, kad apgintų kurdus, išblaškytus po įvairias šalis, sustabdyti jų žudynes. Baisiausia, kas vyksta šiandien, tai ne Serbijos puolimas, o tai, kad NATO stengiasi visur įvesti savo tvarką. Vadovaujantis principu: jeigu esi stipresnis, tai sunaikink. (
) Jungtinės Amerikos Valstijos jau daugiau kaip dešimt metų vykdo savo akiplėšišką planą, kurio esmė primesti visam pasauliui vadinamąją amerikietišką demokratiją ir ją diegti visais įmanomais, taip pat ir kariniais būdais. Demokratijos negalima atnešti durtuvais. Tiesa, A. Solženicynas užsiminė, kad ir Rusijoje kol kas nėra jokios demokratijos. Ir paaiškino labai paprastai, kodėl taip yra
Mat, pasak Nobelio laureato, jokios demokratijos niekada ir nebuvo. Ir nieko čia nepadarysi. Ne vien A. Solženicynas, bet ir kiti aršūs slavofilai dabar aiškina, kad demokratija netgi labai kenksmingas dalykas tikrajam rusui, nes, pasirodo, per tą demokratiją į galvą gali šauti tiesiog pragaištingos valstybei mintys. Na, pavyzdžiui, kokia nors tokia erezija neklausyti išmintingų liaudies vadų. Pirmiausia, žinoma, baisu ir pagalvoti, jeigu būtų atsiradę daug tokių, kurie būtų raginę neklausyti paties V. Putino.
Dabar buvę bendražygiai, kovotojai su sovietiniu totalitarizmu ir priespauda net stebisi, kaip A. Solženicynas, ilgus metus nepabūgęs viešai stoti prieš komunistų partijos akiplėšišką melą ir KGB prievartą, dabar priima aukštą valstybės ordiną iš KGB karininko rankų ir dar klauso Kremliaus caro išvedžiojimų, jog vadovaujantis Rusijos tradicijomis, rašytojai visada buvo liaudies vedliais ir revoliuciniais autoritetais. Aišku, net neužsimenant, kad nuo 1917 metų bolševikinio perversmo iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo geriausi ir iškiliausi vedliai ir autoritetai buvo grūdami į gulagus bado mirčiai, žudomi arba, geriausiu atveju, kaip stovi išvaromi iš šalies. Dabar gi pasigriebtas stačiatikybės sergėtoju pasiskelbęs A. Solženicynas, kurio puolimas prieš nepriklausomybę paskelbusį Kosovą pasigirdo pačiu laiku juk Nobelio premijos laureatas iki šiol turi nemažą autoritetą pasaulio literatūriniuose sluoksniuose.
Ką ten A. Solženicynas. Pakanka pasiklausyti, kaip unisonu su Maskvos ir Belgrado imperininkais prabilo kai kurie Lietuvos politikai ir politikieriai. Štai dabar jau paksininkas seimūnas Julius Veselka, savo demagogija lenkiantis netgi patį R. Paksą, ėmė šaukti, kad Seimas ir Vyriausybė, pripažindama Kosovo nepriklausomybę, padarys didelę klaidą, nes gali pažeisti Lietuvos žemių vientisumą
Tai yra bemat atsiskirs liūdnoji Vilnija ir Žemaitija, kurstoma to paties J. Veselkos faktinio viršininko R. Pakso. Aišku, J. Veselka nebūtų toksai, jeigu grubiai neapšmeižtų prezidento Antano Smetonos, kuris esą atidavė Klaipėdos kraštą vokiečiams ir pagaliau visą Lietuvą
Stalinui! Tokie J. Veselkos ir panašių nusišnekėjimai, deja, liejasi jau vos ne kasdien. Tokio reiškinio net populizmu negalima pavadinti tai galutinai sustabarėjusių praeities šmėklų atgimimas. Be abejo, toks Veselka ar buvęs tikras centristas Ozolas savo teiginiams paremti bemat pasigriebs ir A. Solženicyną.
© 2008 XXI amžius
|