|
Motinos sielvartas akmenį išjudintų
Liūdna istorija
Vetusta PRIŠMANTIENĖ
Kai pamačiau ją pirmą kartą, palaikiau daug jaunesne beveik mergaičiuke: smulkaus sudėjimo, guvi, energinga, greitakalbe berianti pokštus! Nustebau sužinojusi, jog ji aukštosios mokyklos dėstytoja, turi suaugusį sūnų, grįžusį iš Afganistano karo. Tik atidžiau įsižiūrėjus, buvo galima pastebėti, jog šios moters akys net ir jai juokaujant slepia kažkokį skausmą...
Ypač tai aiškiai pamačiau kitą kartą, stovėdama šalia jos Arkikatedroje Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo progai skirtų pamaldų metu: nuostabiai giedant iš Klivlendo atvykusiam mūsų tautiečių oktetui, jos graudus žvilgsnis vis krypo į jauną, maždaug jos sūnaus amžiaus vaikiną, pagarbiai laikantį šio blaivystės sąjūdžio vėliavą. Tada, Sąjūdžio metais, išties buvo džiugu matyti, kad daugumą tų vėliavų laikė vyrai.
Kartu išėjusios po pamaldų, stabtelėjome prie blaivystę propaguojančią literatūrą platinančių moterų.
Ar neturite ko nors, kas tikrai sudomintų patį girtuoklį? išgirdome šalia klausiant moterį. Juk jie patys tai čia neateina!
Mačiau, kaip mano naujoji bičiulė Lina krūptelėjusi įsmeigė viltingą žvilgsnį į literatūros platintoją. Paskui, karčiai šypsodamasi, pratarė:
Girdėjai, ko moteris klausė? Vargšės mes, žmonos, motinos! Nežinia kiek sumokėtume, kad tik kur rastume turinčias nors kokį poveikį eilutes, žodį, vaistą!
Dar tą patį vakarą sužinojau ir Linos sielvarto priežastį. Matyt, paveiktos dienos įspūdžių, atėjusios į jos namus, ilgai kalbėjomės. Sujaudinta klausiausi jaunos moters skausmu persunkto pasakojimo.
* * *
... Ji gimė inteligentų šeimoje (pasirodo, tame pačiame krašte, kur prabėgo ir mano vaikystė). Kartu su ja į pasaulį atėjo ir jos vienintelis brolis.
Ar reikia sakyti, kokie artimi būna dvynių jausmai, išgyvenimai dėl vienas kito! Deja, net ir jie, tie stipriausi jausmai, neapsaugojo broliuko nuo baltosios giltinės dalgio. Jauną pražudė alkoholis. Nepadėjo įkalbinėjimai, maldavimai, gydymas. Tragiška mirtis... iššokus pro ligoninės langą!
Pagaliau gražiausių jausmų pagrindu sukurta šeima, šviesus tėvų džiaugsmas sūnelis! Bet... pragaištingas liūnas vis labiau pradeda traukti ir jauną tėvą. Naktinės išvykos, negrįžimai, pažadai, priesaikos (kaskart vis beprasmiškesnės) ir... šeimos griūtis!
Atsirado kita, naiviai tikinti, jog to žmogaus gyvenime dar galima viską ištaisyti. Praėjo nedaug laiko, ir toji antroji atėjo pasiguosti pirmajai: pervertinusi savo jėgas. Apsirikusi. Tik po skaudžios klaidos įsitikinusi dar mūsų senolių sukurtos patarlės teisingumu, jog visų gerais norais girtuoklis sau kelią į pragarą grindžia.
Bet užvis baisiausia, kad dažnai tas kelias (net to ir nenorint, ir nelinkint) nugrindžiamas ir vaikams, su sielvartu kalbėjo Lina. Sūnaus tėvas jau seniai miręs, bet jo pasėta piktžolė mūsų atžalos genuose ar sąmonėje tebekeroja..
Jau to pokalbio metu pastebėjau, kad mano pašnekovė kažkodėl baimingai krūpteli suskambus telefonui. Lyg būtų kas akimirką laukusi kokios lemtingos žinios.
Pagaliau, neišlaikydama nervinės įtampos, Lina papasakojo apie savo baisią bėdą: jau trys paros, kai namo negrįžta sūnus.
Ir tai ne pirmas kartas. Eina tėvo takais. Augintas didelėje meilėje, saugotas, mokytas, jau universitete užkliuvo už paskutinio slenksčio negavo diplomo. Po to nesustabdomas riedėjimas į nuokalnę.
Pilnomis ašarų akimis motina, paėmusi nuo spintos lentynos skaudų suvenyrą afgano skrybėlę, liūdnai vartė ją rankose. Pagalvojau, jog jos mintys sukosi apie tai, kokius baisumus išgyveno ta skrybėle pridengta jos sūnaus jauna galvelė, kurioje prievarta buvo įteigti įsakymai svetimoje šalyje žudyti niekuo mums nenusikaltusius, niekada į mūsų žemę nesikėsinusius žmones. Kokie jausmai gožė jo sielą, jo jaunus sapnus, kad iki šiol vaikinas neranda prošvaistės savo gyvenime?
Lina ir šiandien tvirtina: šis skausmas daug stipresnis už tą, kurį sukėlė sūnaus tėvas, nors, jos nuomone, kiekviena tikrai mylėjusi moteris gali pasakyti, kaip ilgai gelia sielą patyrus nusivylimą tuo, kurį aukštinai, kuriuo pasitikėjai, su kuriuo susietas jaunystės kelio svarbus posūkis.
Bet šeimos iširimas tai ne kieno nors žūtis. Dvasingą žmogų dar ramina ir mintis, jog iki skyrybų atvedusiam sutuoktiniui vyrui ar žmonai bent dabar gera. O jei ir nelabai, tai čia jau jo problema. Tačiau vaikas motinai tai jau visai kas kita, sako Lina. Nešdama nors ir sunkiausią kryžių, ji skuba savo vaikui į pagalbą. Nors ir ne kažkiek vilties likę atrodo, jog jau viskas išmėginta: motiniškos meilės galia, švelnumas, reiklumas, reikalavimai, gydymas, bet šioje kovoje jai sustoti nevalia. Kol motinos akys žibės, tol jai širdį skaudės, tol ji ieškos bent šiaudo vaikui išgelbėti. Iš tikrųjų taip baisu ir graudu...
Būna akimirkų, kai norisi šaukti balsu: Sūnūs jūs, sūnūs! Vyrai, tėvai! Ar kada susimąstote, kiek kančių jūsų apsvaiginta egzistencija (gyvenimu tai nepavadinsi) suteikia artimiesiems?! Žmonėms, kurie tikrą, blaivų, prasmingą gyvenimą jums pirktų pačia brangiausia kaina!? tada kalbėjo ir šiandien, nešdama tą patį ne tik sielą, bet ir kūną slegiantį kryžių, tebekalba Lina. Dar turėdama šiokios tokios vilties, puoliau tada prašyti medikų narkologų, psichiatrų, milicijos pareigūnų pagalbos. Prisimenu, maldavau: Kvieskite, su juo kalbėkite, padėkite! Juk žūsta ne koks nusikaltėlis, o jaunas, iš prigimties jautrus, geraširdis vaikinas! Gal dar yra kokia galimybė?
Ir koks užplūdo siaubas, kai, užėjusi tos pagalbos į tada taip vadintą milicijos atraminį punktą, išvydau darbo vietoje... girtutėlį patį gelbėtoją! Tai tikras faktas.
Paskui atėjo tautos laisvės dienos. Deja, mano širdis negalėjo gerai pajusti to visuotinio džiaugsmo, ją iki šiol tebeslegia skausmas, pasakoja Lina.
* * *
Kaip ši sunkios dalios moteris gyvena šiandien?
Paskutinė mano ir paties nelaimingo sūnaus viltis liko narkologų pagalba, gydymas, anoniminių alkoholikų saviauklos įtaiga. Vyliausi, jog jautrios natūros vaikinui vis dėlto galima kiek padėti, suteikti pasitikėjimo savimi, padrąsinti ugdyti valią.
Be galo nudžiugau, kai, aplankiusi ten savo noru ilgesniam laikui nuėjusį sūnų, išgirdau jį kalbant apie gyvenimo perspektyvą planus pertvarkyti mūsų butą, pasiryžimą imtis darbo, pagerinti mano sunkią ne tik moralinę, bet ir buitinę naštą. Pagaliau išgirdau žodžius, kurių nesitikėjau sulaukti: Mama, atleisk! Dabar bus viskas kitaip!
Ir įsižiebė jau baigianti užgesti viltis. Tada vėl pagalvojau, jog niekada negalima jos galutinai nustoti. Padrąsino per televiziją rodytas iš užsienio reportažas apie tai, kaip buvę alkoholikai išsigydę buriasi į grupes, mėgina suteikti pagalbą kitiems nelaimėliams. Jų pagalba taip pat remiasi įtikinėjimu, pasitikėjimu žmogiškomis galiomis.
Pagaliau juk tokiu keliu Atgimimo metais mėgino vesti ir Motiejaus Valančiaus skelbtos blaivystės sekėjai sąjūdiečiai. Deja, jų veikla žlugo. Nerado paramos tų, kuriems tai turėjo pirmiausia rūpėti, su kartėliu kalba motina.
Išties, ir šiandien ne vienas pagalvojame: kodėl žlugo po Nepriklausomybės atkūrimo pradėtos tokios svarbios, gražios, patriotiškos iniciatyvos? Kodėl šiandien Lietuva įvardijama kaip didžiausių girtuoklių šalis? Juk tada jau buvo kovotojų už blaivystę atgaivinama spauda (įsteigtas laikraštis), kurios leidėjai (pats redaktorius Juozas Jurevičius), negaudami reikiamos paramos, kurį laiką savo jėgomis dar bandė ją platinti šalyje. Kūrėsi vaikų, bandančių suburti kovotojus su narkomanija ir alkoholizmu mokyklose, organizacijos (Valančiukai).
Bet ką reiškia tos geranoriškos pastangos, kai patys tautos išrinktieji Seime prabyla, jog lietuviui reikia padėti svaigintis leisti jam savoms reikmėms gamintis alkoholį! Savoms? Bet juk tos reikmės mūsų šalyje visą laiką buvo tik savos! Iš užsienio niekas neatvažiuoja pirkti samagono (lietuviškai pagal gamybos vietą vadinto krūmine, o po to labdaringo įstatymo aprobavimo pakeisto net maloniniu naminukės vardu)! Išgeria jį savi, ne svetimi. Beje, ko gero, ir Europos Sąjunga šios produkcijos kiekio pas mus suskaičiuoti negalėtų. Kitaip būtų dar gražesnis vaizdelis.
Dėl tokio įstatymo didelė mūsų visuomenės dalis išgyveno tikrą stresą. Ypač moterys, kurioms baltoji giltinė užkrovė ant pečių dar sunkesnę naštą vienoms rūpintis šeimos buitimi. Matriarchatas? Kodėl tauta stumiama atgal į tolimą, kažkieno jau išgyventą praeitį?
Ir keisčiausia, kad tokio įstatymo iniciatorės Parlamente buvo... moterys! Intelektualės! Iš kurių tokių pasiūlymų tikrai buvo sunku tikėtis. Tad kad ir kokius lyrikos posmus šiandien jos kurtų, jų nuoširdumu sunku patikėti. Juk, norint kurti grožį žmonėms, reikia juos mylėti.
* * *
Atsiverčiu per penkiolika metų spėjusius gerokai pagelsti spaudos puslapius: ką tada, tautai vos kvėptelėjus laisvės oro, rašiau apie alkoholizmo ir narkomanijos problemas?
Nepraraskime vilties! Jei nuolat rūpinsimės žmogaus dvasingumu, tų gelbėjamų greitai sumažės. Bet pirmiausia kiekvienas savoje sieloje kurkime moralinį draustinį, kurio pagrindas būtų žmogaus doroviniai principai. Tik tokiu būdu, kiekvienas padėdamas sau, kartu tvirtins ir visos tautos blaivybės tradicijas. Jos išstums mums svetimus įpročius kiekvieną žmogaus darbą, naują jo gyvenimo žingsnį ar net mirtį laistyti alkoholiu. Neleiskime, kad jas, tas tradicijas, kurtų žmonės, pataikaują savo silpnybėms ar tenkiną savo biznio poreikius.
Tikėkime savo tauta. Padėkime grimztantiems į svaiginimosi liūną, burdamiesi draugėn. Juk mūsų liko tiek mažai! Argi atiduosime baltosios giltinės aukai dar vieną tautos, ne vieną šimtmetį svetimšalių mėgintos sunaikinti, dalį?
Perskaičiau tuos tekstus šiomis dienomis, ruošdamasi rašyti graudžią Linos istoriją, ir su širdgėla pagalvojau, jog tai buvo tik viltingi pasamprotavimai.
Kaip gyvena Lina (taip pat ir kitos panašaus likimo moterys, jų vyrai ir vaikai) šiandien? Gal atsirado kokių prošvaisčių?
Nežinau, ar tai galima pavadinti prošvaiste, jei po didžiausių pastangų gydymo, įkalbinėjimų, reikalavimų man pagaliau pavyko sūnų įdarbinti. Tačiau žinai, jog tas laimėjimas tik epizodinis, galintis dingti kaip miražas, kurį tiek metų regiu svajonėse, pasakoja nelaimingo likimo motina. Štai neseniai darbo dienomis sūnus vėl negrįžo tris paras. Man paskambino darbdaviai ir pareiškė: jei ryt neateis į darbą, bus atleistas.
Ką daryti? Kur ieškoti? Kas bus toliau?
Šokau į automobilį ir pradėjau paieškas po landynes. Žinojau vieno tokio pat bičo adresą. Bet maniškio ten nebuvo. Įsisodinau girtą buto savininką ir griežtai pareikalavau rodyti kelią į kitus jų lankomus girtuoklių punktus. Į vieną nukeliavome, bet nebuvo jo ir ten. Įgrūdau į mašiną dar vieną vos ant kojų pastovinčią draugę, prasitarusią, jog žinanti, kur jį rasti.
Pramerkęs užpiltas akis, sūnus nepatikėjo, kad jam nesivaidena. Kaip jį net čia surado motina? Parsivežusi pusę paros gaivinau dušu, girdžiau visokiomis žolelėmis, kad tik iki ryto išsiblaivytų. Rytojaus dieną į darbą išėjo. Vakare grįžo linksmas.
Na, kaip? paklausiau.
Viskas puiku! džiugiai atsakė.
Kas puiku? nesupratau.
Neišmetė!
Štai kiek tokiems tetrūksta iki laimės! O mums, motinoms? Arba tokių vyrų žmonoms? Kiek mes iškenčiame stresų, moralinio pažeminimo! Dar ir dabar ausyse tebeskamba garsus juokas žmonių, mačiusių, kaip aš, silpna moteris, laiptais tempiu tris girtuoklius (mat prižadėjau už kelio parodymą juos atgal išvežioti!).
O ar toks pažeminimas paskutinis? Tik aš pati žinau, kiek būna nemigo naktų, kiek tenka krūpčioti nuo kiekvieno telefono skambučio, kai sūnus taip dingsta. Juk kiekvienas girtuoklis lengvai gali tapti jo draugu. O ką tai reiškia šiandien, kai žudoma už skatiką? Ar kada nors neteks man parsivežti jo taip paskutinį kartą, kada iš naujo jam suteikti gyvybės jau negalėsiu?
Aš suprantu, kad nieko negaliu pakeisti. Šitiek metų ieškota išeities, įtikinėta, prašyta, maldauta! Atrodo, tas mano sielvartas akmenį iš vietos pajudinti galėjo! Tik prieš baltąją giltinę jis nieko nereiškia. Man belieka Aukščiausiojo prašyti tik vieno kad pačiai suteiktų stiprybės, kurios taip trūksta mūsų vyrams, sūnums, šluostydama srūvančias ašaras, sakė ši protinga, nenusakomo širdies gerumo, auksinės kantrybės moteris, savo širdyje nešiojanti amžiną sopulį, kuriuo su niekuo pasidalyti negali.
© 2008 XXI amžius
|