|
Partizanų motina
Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
Skaičiuojame antrą nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetį.
Mūsų akyse, aktyviai ar pasyviai kiekvienam iš mūsų dalyvaujant,
vyksta drama. Kyla įtarimas, kad esame tauta, kuri nesugeba sukurti
valstybės. Mūsų yra apie keturi milijonai žmonių, mokančių kalbėti
lietuviškai, bet ne visada suprantančių, kokia atsakomybė slegia
kiekvieno iš mūsų pečius, kuriant saugų lizdą tautai valstybę...
Mus jungia bendra kalba, kultūra, gyvenimo Dievo dovanotoje erdvėje
patirtis. Esame turtingi, nes pakankamai turime molio, žvyro, medžių
ir geriamojo vandens. Tačiau pasaulio istorija pilna pavyzdžių,
kai daug didesnės tautos praranda savo veidą valstybę.
Ne globalizacija sunaikins Lietuvą, o valdančiojo sluoksnio
išsigimimas, atitrūkimas nuo liaudies. Tautos ir valstybės interesų
išdavystės prilyginimas pasipriešinimui bet kuriai okupacijai
skiriant kolaborantams valstybinius apdovanojimus ir pensijas, tikėjimo,
vertybių supainiojimas valstybės kūrimosi dramą gali paversti tragedija,
juo labiau kad ateities valstybę ir jos pilietį reikės ginti ne
kumščio jėga, o žiniomis, tikėjimu ir įsitikinimu, kad gyvename
pačiame gražiausiame ir teisingiausiame, o kartu ir brangiausiame
pasaulio krašte. Mūsų protėviai, krauju ir prakaitu kurdami valstybę,
paliko daug istorijų, mitų ir legendų, kurių nevalia pamiršti...
Būrys išstypusių vaikų ir paauglių prie penktojo barako Birževaja stovi išsišiepę pikti ir alkani tarytum maži šunyčiai akli, bet jau su augančiom iltim. Stovėdami mes laukiame silpnesnio, kad galėtume išlieti savo pyktį: gal valgyti mažiau norėtųsi. Akis išplėtę laukiame Aukos. Ir pagaliau sulaukėm. Nuo kalvės pusės ėjo moteris. Iš matymo visi pažįstam kaip tik ko reikia. Tokia neapsigins net nuo mažų šuniokų. Dar ir dabar matau, kaip eina ji iš lėto, neskubėdama, plona lazdele vis kelią tikrina. Plaukai balti, kaip obelis gegužėj, ant galvos lietuviška skara, tokių dabar aš nematau ir niekas taip, kaip lietuvės kaimo moterys, surišti ir nešioti nemokėtų. Pilko milelio sermėga dengė jos pečius ir buvo ligi kelių. Ant kojų balti lietuviški veltiniai, sudilusiais kaliošais, virvėm parišti. Ant dešinio peties maišelis iš baltos drobulės. Pamatę ją pradėjom inkšti ir loti, kaip pasiutę šunys: durne, kvaiša, beprote, žabale nelaiminga
O moteris į mus net nepažiūrėjo ir žingsnio nepaspartino tai mums labai nepatiko, nes norėjome, kad ji pradėtų bėgti ir rėkti iš siaubo. Tada mes stvėrėme nuo žemės viską, kas pakliuvo po ranka ir metėme į Auką. Ir aš pastvėriau žemės grumstą mečiau į ją. Nepasiekė dar buvau per mažas. Vyriausias mūsų pastvėręs pliauską paleido ir pataikė moteriai į kaktą: net girdėjome, kaip medis kaukštelėjo, ir pamatėme, kaip kraujas teka plona čiurkšle. Pamatę kraują, nuščiuvom, o man mažiausiam kažkas suspaudė širdelę. Suspaudė visiems laikams. Ir niekas nesupras, kaip man dar ir dabar, jau senam, skaudu. O, Viešpatie, atleisk, jei dar gali atleisti, aš nežinojau, ką darau... Ir net tada, kai pasipylė kraujas, moteris į mūsų pusę galvos nepasuko ir žodžio nepratarė. Vėliau aš ją buvau sutikęs dar ne sykį. Jos veidas kupinas skausmo, lūpose keista šypsena, akiduobės gilios. Apie akis bijau net ką nors sakyti jų nebuvo. Visur ji būdavo viena. Kai tik išgirsdavo, kad kas lietuviškai prašneko, jinai kažkaip keistai pakildavo nuo žemės, tarytum būtų su sparnais, prisiartinus prie tų žmonių žvelgdavo jiems į akis jos akiduobių žvilgsnio neatlaikydavo niekas. Prašydavo ji duonos nedaug: man daug nereikia, gerieji žmonės, parodykit man kelią Lietuvon, o duonos reikia tiek, kad iki Lietuvos užtektų. Manęs ten laukia vyras ir trys sūnūs ąžuolai. Tylėjo žmonės dantis sukandę. Ir jie norėtų Lietuvon, tik kelio niekas nežino. Tačiau beveik visi žinojo, kad vyras jos ir sūnūs ąžuolai paguldė galvas girioje žalioj, netoli Ukmergės, o kūnus jų stribai ant turgaus grindinio suguldė. Vieną sekmadienį kelios dešimtys vyrų ant šalto akmeninio bruko Vilkmergėje nuogi kaip angelai gulėjo. Plačiai akis atmerkę jie į tėviškės dangų žiūrėjo, kuris iš mėlyno švinu pavirto. Kažkas pasakė Motinai, kad vyras jos ir trys vaikai turgaus aikštėje guli. Kaip paukštis ji nuskrido Ukmergėn... Bet aikštėje gyvų nė vieno. Tik skrebai su šunimis net žuvusiųjų bijo. Pamatė savo vyrą, vaikus tokius mažus nuogiems ant bruko šalta
Kaip paukštė puolė jų uždengti sava širdim. Čia pat stribai, aršiau nei šunys stvėrė: banditka, matj banditov, prilietiela... Ilgai kankino ją stribyne. Vis reikalavo pasakyti, su kuo, kada ir kur, kas dar iš artimų, pažįstamų miške ar šiaip prieš valdžią nusistatę. Jinai net žuvusių vaikų ir vyro išduoti negalėjo. Įsiuto Stalino vaikai, tarnai šėtono... Akis jie Motinai gyvai išdūrė ir paleido: tegul visi pamato, kas laukia Motinų, kurių vaikus jie kryžiais aikštes kloja. Ir ėjo Motina per kaimus kas vedė Dievas žino. O prasidėjus operacijai Vesna gegužės 22 dieną liaudies gynėjai ją prisiminė ir kartu su kitais tūkstančiais lietuvių išvežė į Sibirą, kad niekada iš ten jau nebegrįžtų
Ne Motinai atstumas ir mirtis. Ne Motinai... Kasdien: Kur kelias Lietuvon, tenai vaikai ir vyras šąla
.
1950 metais žiemą Igarkoje dingo moteris. Ilgai ieškojo jos visi. Net NKVD orkestro vyrai išbraidė tundrą, maršą grojo galgi išgirs ir grįš. Negrįžo. Pavasariui atėjus ją rado toli nuo miesto, prie Jenisiejaus upės. Sušalusi į ledą stovėjo kaip gyva visa balta kaip karalienė į Vakarus žiūrėjo. Tai buvo partizanų Motina. Net mirusi ji ėjo Lietuvon
Pasaulio istorija ne kartą parodė Tautos ir Valstybės jėga ne jos mūruose ir rūmuose, o Dvasioje, kuri auga siurbdama Motinos pieną, su tėviškės kvapu, spalvomis ir garsais netgi tada, kai tėvynė toli. Pakartosim seną, nemirtingą tiesą: Motina ir Tėvynė kiekvienam iš mūsų yra tik viena.
© 2008 XXI amžius
|