Atnaujintas 2008 gegužės 2 d.
Nr.33
(1626)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Iš praeities…

Iš anapus miško atplaukė graudus gegutės balsas ir su didžiausiu atgarsiu suvirpėjo nuvargusio lietuvio širdyje.

Kodėl, kodėl pavasaris ateina, žadindamas gyvybę ir drauge sėdamas juodą mirtį? Kodėl gegutė liūdna gaida skaito mūsų sunkius metus?

Ak, dienos! Jos karčios kaip neregio ašaros; liūdnos, kaip pamotės nuskriaustos našlaitės rauda.

Bet… argi skausmas, liūdesys nėra prieaugis į laimę, ar ne per dyglius siekiame rožių? Mūsų Žemė, lietuvišku krauju pagirdyta ir ašaromis nuprausta, išaugins dar melsvesnes žibuokles ir Laisvės žiedą; tikrai išaugins… Jau amžių glūdumoje apsigyvenusi Nemuno žemėje rami, bet ryžtinga lietuvių tauta Vakarų audras atlaikė. Ir toje amžinoje kovoje užsigrūdino ir dar labiau pamilo savo Žemę ir gintaro jūrą. Kryžiuočių misijų kryžiai išbluko, kalavijuočių kalavijai nulūžo, tačiau jos neįveikė. Ji paliko Nemuno žemėje ir savo veidą prausia Baltijoj.

Tai ar šiandien Lietuva pabūgs rytinių vėjų, ar ledinė Sibiro šalna nušaldys seselę rūtą darželyje?

Nei kalėjimų grotos, nei kančios Golgota nenumarins laisvės ilgesio lietuvio širdy. Ledinė Sibiro šalna nepajėgs užgniaužti jaunučio Lietuvos laisvės žiedo, nes kiekvieno lietuvio širdyje – nemarūs laisvės ilgesio daigai. Tuos laisvės ilgesio daigus lietuvis laisto savo krauju ir prausia tyromis ašaromis, todėl jie vešės ir klestės. Ir ta tyra krištolinė lietuvio auka atpirks mūsų sūnų palaidūnų skriaudas kenčiančiai motinai – Tėvynei. Grįš ir jie į motinos rankas, ir jų nuvarginta siela šauks: „Šalin mirtį – gyventi, gyventi!“

Argi šiandieninio pavasario pražydusi tyra kaip vaiko akys slyvos šakelė negrąžins lietuvio Lietuvai, ar jis dar klaidžios savo brolių kraujo jūroj; ar nesuklups kaip nuotaka prie tėvų kojų ir prašys dar pabūti čia, dar nors skausmo ašarą išlieti? Ar dar tu, lietuvi, parduosi kaip Judas Kristų už trisdešimt grašių, ar tu pats veši jį – savo brolį – juoduose vagonuose į nebūtį? Tu pats!

– „Aš pats“, – kaip sudužusio varpo garsas, atsiliepė lietuvis. „Aš pats“, – pakartojo įsiutęs vėjas! Taip, jei tu, lietuvi, Judas, tau liks ir Judo dalia.

Šiandien, kai švelnutis pumpuras sprogsta, suvarginta Lietuva kelsis gyvenimui. Broli, atrask kelią į save, grįžk į tiesų Lietuvos kelią! Tik tada, kada brolis broliui paduos ranką ir širdys plaks ritmingu tėvynės laisvės ilgesiu, Lietuva kils iš skausmo marių. Į savo vaikų krauju atpirktą žemę. Pavasarį sprogs laisvės pumpurais ir suklestės gražutis žiedas – laisva Tėvynė; gegutė laimingus metus skaičiuos, o širdyje nebus raudų. Žengsime tiesiu teisingumo keliu į šventąjį tikslą.

Užrašė
Marija Kinertaitė-Laugalienė

Ukmergė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija