Atnaujintas 2008 gegužės 7 d.
Nr.34
(1627)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tautos šviesuolių būryje

Laima Macytė

Zenonas, Albertas, Genovaitė
Minkai atsisveikina su gimtine.
1977 metai

Morkaus Liulio sodyba
Šiaulaičiuose. 1977 metai

...Jau viskas buvo gerokai įsibėgėję – vyskupo Motiejaus Valančiaus pasėta tautinio sąmoningumo ir atgimimo sėkla brandino vaisius. Spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laikotarpiu stiprėjo lietuvių tautos pilietinis sąmoningumas. Tada tautos šviesuolius siejo bendras tikslas – lietuvių tautos išlikimas. Blaivybės keliu pasukusieji negalėjo likti be savo rašto, mokyklos, maldaknygės. Tuometinės Kauno gubernijos Šiaulėnų parapija buvo ta vieta, iš kurios pradėjo sklisti blaivybės idėjų šviesa. Leidiniai lietuvių kalba ,,sugrįždavo“ ir į kun. Juozapo Silvestro Dovydaičio, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriaus, tėviškę, pasklisdavo po kaimus. Lietuvišką žodį, užrašytą maldaknygėse, knygose, laikraščiuose, gabeno knygnešiai. Jų būryje buvo ir valstietis iš Šiaulaičių kaimo Jonas Liulys.

Istoriniai faktai...

Vytauto Merkio knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904“ (Vilnius, 1994, p. 223) rašoma: „1215. Liulys (Ėžėčń) Jonas, Augustino, gim. 1837. IX. 9, vlst., gyv. Šiaulaičių k., Šiaulėnų vls., Š., turėjo 21 deš. žemės. 1901. XII. 12 pristavas kratė jo namus ir ant aukšto rado 13 leidinių (2 – lenkų k.): TS. 1900. Nr. 1; Smočinskis V. Veselijos (Chicago, Ill., 1900); Vienažindys A. Lietuvos tėvynės dainos. (T., 1898); 8 liet. knygas su nuplėštais tituliniais lapais, tarp jų 1 kalendorių, 1 giesmyną, 2 maldaknyges. Kaltinamuoju buvo patrauktas ir J. Liulio sūnus Morkus (16 m.), tačiau jam byla nutraukta. Caro 1903. I. 15 paliepimu nubaustas 7 dienomis arešto vls. daboklėje. / LVIA. F. 446. Ap. 2. B. 759 (Liulių byla); F. 1227. Ap. 1. B. 41 (Liulių byla); MAB. F. 163. B. 128. L. 6 (V. Biržiškos išrašai); SRCVA. F. 124. Ap. 11. 1902. B. 1351 (Liulių byla)“. Etnografiniame leidinyje „Šiaulėnai“ primenama, kad „didžiausią draudžiamų knygų kolekciją, kratydamas Šiaulaičiuose gyvenusio valstiečio Jono Liulio (g. 1837 m.) namus, pristavas aptiko 1901 m. gruodžio 12 dieną (...)“ (p. 110).

Archyvinė medžiaga leidžia teigti, kad valstietis Jonas Liulys iš Šiaulaičių kaimo įkliuvo caro parankiniams visai prieš pat lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą (1904 m.). Knygnešys skiriamas spaudos laikytojų kategorijai – tokių ,,kaltinamųjų“ įkliuvusiųjų bylose buvo apie pusę (45, 3 proc.). Dabar jau niekas nepasakys, kas jis buvo – knygnešys, gabenęs knygas iš Rytprūsių, lietuviškos mokyklos daraktorius, kurio namuose buvo slapta lietuviška mokykla, blaivybės šviesuolis ar tiesiog kaimo „inteligentas“, ėjęs ir kitus vedęs tautinio atgimimo keliu. Negalima abejoti, kad jo namuose prieglobstį visuomet rasdavo Garšvių draugijos knygnešiai, nes sodyba buvo visai šalia kelio. Šiaulaičių kaimas – dviejų apskričių – Raseinių ir Šiaulių – riba, žemaičių ir aukštaičių pasienis. Gyvendamas „ant plyno vieškelio“ Jonas Liulys negalėjo būti nepastebėtas kaimynų, budrios policininkų, žandarų ir kitų prisitaikėlių akies. Kažin, ar tie pristavai lankydavosi pas tuos, kur „nieko nepešdavo“. Greičiau kas nors tiems „carinės tvarkos saugotojams“ už degtinės butelį įskundė kaimietį, todėl jo namuose kratą atliko pristavas. Sūnus Morkus buvo jauniausias Liulių šeimoje. Gal namuose jaunėlis tebuvo „likęs“ vienas (kiti jau buvo sukūrę savo gyvenimus), todėl ir jis buvo kaltinamas.

Neabejotina, kad darbštus (reikėjo prižiūrėti 21 deš. žemės ūkį), šviesus ir sumanus valstietis artimai bendravo su Šiaulėnų parapijos dvasininkais. Mantviliškio kaimo laukais bėgiojo šiek tiek už Joną Liulį vyrėlesnis kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis (gim. 1826). Sugrįžus iš Varnių į savo gimtąją parapiją, drąsią ir kilnią asmenybę, be abejo, apsupdavo parapijos „šviesuomenė“. Vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriaus, parapijos kunigų, beveik bendraamžio Šiaulėnų parapijos kun. Jurgio Rupkos, „Tėvynės sargo“ korespondento, įkvėpiantis žodis, susibūrimai atlaiduose, slapti knygnešių takeliai suburdavo tautos šviesuolius kilniam tikslui – lietuviškumo saugojimui, savo pačių ir artimųjų dvasinei ir tautinei brandai.

...ir prisiminimų trupiniai

Genovaitė Liulytė-Minkienė gimė 1926 metais Šiaulaičių kaime, Morkaus Liulio ir Veronikos Venclovaitės-Liulienės šeimoje. Augo vienturtė, nes broliukas mirė mažas. Ji – knygnešio Jono Liulio vaikaitė, tačiau apie savo senelį sužinojo tik perskaičiuosi knygą „Šiaulėnai“.

Susitikome kovo 16-ąją, knygnešio dieną. Nepailstanti Šiaulėnų krašto patriotė vis dar gyvena savo krašto rūpesčiais. Štai ką ji papasakojo:

„Savo senelių jau neprisimenu. Kai gimiau, jie jau buvo mirę. Senelių Morkaus Liolio ir Pranciškos Matukaitės (iš Mankiškių) sodyba buvo beveik kaimo viduryje, žemė išsidėsčius abipus kelio. Nemažai jos buvo. Gryčia senoviška, dviejų galų, su nuleistais stogo pakraščiais, po du langiukus prie durų. Vidury kiemo medinis šulinys, klojimas, tvartai, daržinė. Mačiau dar tą sodybą.

Seneliai Jonas ir Pranciška Liuliai užaugino šešis vaikus: Pranciškų, Joną, Morkų, Teklę, Barborą, Petronėlę. Vyriausias buvo Pranciškus. Išvažiavo į Ameriką, gyveno Filadelfijoje, ten vedė lietuvaitę. Susilaukė keturių vaikų: Jeronimo, Edvardo, Pranciškaus, Elytės. Mirė dėdė Pranciškus 1952 metais, sulaukęs keturiolikos vaikaičių. Teklė Remeikienė nutekėjo į Levikainius. Jų šeimoje augo trys dukterys ir sūnus: Ona, Natalija, Jadzė, Jurgis. Barbora Žukauskienė gyvenimą sukūrė Aukštiškiuose, už Šedbarų. Su vyru gyveno devynerius metus, pagimdė devynis vaikus ir mirė. Petronėlė Urbelienė išvažiavo į vyro tėviškę, į Kaniūkus (Kelmės r.). Jų šeimoje augo šeši sūnūs: Jeronimas, Jonas, Povilas, Petras, Pranys, Morkus (mano tėtis).

Senelis palaidotas Šiaulėnų kapinėse. Gaila, tačiau kapas užlaidotas. Likusi našlė Pranciška Liulienė išvažiavo gyventi pas dukterį Teklę Remeikienę į Levikainius. Ten ir mirė, palaidota Šaukote.

Jono Liulio sūnus Jonas su žmona Zose šeimininkavo tėviškėje, augino dukterį Oną (mirė sulaukusi 93 metų) ir sūnų Joną. Kai kėlėsi į „kolonijas“, senelių ūkį pasidalijo abu sūnus – Jonas ir Morkus. Dėdė Jonas mirė jaunas, dar prieš mano gimimą. 1941 m. vasarą, prasidėjus karui, sudegė pusė Šiaulaičių kaimo: Bačiulio, Mazūro, Baranauskienės, Liulio, Karušo Ignaco, Mikalčiaus Kazimiero, Bučinsko, Urbelio (kitų neprisimenu) sodybos. Sudegė Kardišausko malūnas. Liulių visas gyvenimas sudegė. Pradėjo statytis naujus trobesius. Pusbrolis Jonas Liulys buvo nevedęs, kai jį su mama Zose Liuliene 1949 m. kovo mėnesį ištrėmė į Sibirą. Tada iš Šiaulaičių ištrėmė vienuolika šeimų: Urbelio, Mikalčiaus, Norkaus, Dačkio, Svirskio, Visockio, Bučinsko, Balinsko, Baranausko, Liulio, Niparavičienės.

Liulių namuose buvo įkurta kolchozo kontora. Jonas Liulys su mama Zose grįžo iš Sibiro, mirė 1960 m. Abu palaidoti Šiaulėnų kapinėse.

Tėčiui teko tarnauti rusų kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare. Taip jau atsitiko, kad teko gyventi pačiame parapijos, valsčiaus, apskrities pakraštyje. Šušvė buvo ta riba, kuri skyrė Šiaulėnų ir Tytuvėnų parapijas, Raseinių ir Šiaulių apskritis. Už Šušvės buvo Vaitkaičių kaimas. Tėtis vedė Veroniką Venclovaitę nuo Šeduvos. 1926 metais iš kaimo atsivežė trobas, įsikūrė. Buvo gyvenamasis namas, tvartas, klojimas, daržinė, svirnas. Kiek tolėliau buvo gyvenimą pradėjusios seserys: Petronėlė – Kaniūkuose, Barbora – Aukštiškiuose. Beveik visi senelio Jono Liulio vaikai buvo netoliese, tik Pranciškus į užjūrius išsidangino. Ten ir aš gimiau, pačiame Šiaulaičių pakraštyje, vienkiemyje. Šalia mūsų gyveno Gelažiai ir Domeikai. Žemė buvo abipus dabartinio kelio, dalį užliedavo pavasariais patvinusi Šušvė.

Kai buvau maža, vaikščiodavau Pašušviu ir skindavau vandens lelijas. Iš Vaitkaičių vyrai atjodavo arklių maudyti. Ištekėjau 1947 metais. 1949 metais mirė abu tėvai: tėtis sausio mėnesį, mama – birželio. Palaidoti Šiaulėnuose. Vienai teko užauginti du sūnus – Albertą ir Zenoną. 1977 metais palikome gimtinę, išvažiavome į Radviliškį. Sapnuoju, dažnai dar sapnuoju gyvenimą Šiaulaičiuose, vis prisimenu klevą, ąžuolą. Štai paskutinį kartą, prieš atsisveikinant nusifotografavome.

Dar pažinojau iš to krašto knygnešių giminės Marcijono Ungurio iš Rymiškių kaimo vaikaitį, gyveno čia, visai netoli, Žironų kaime.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija