Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Religijos reikšmė globalizacijos epochoje

Mindaugas BUIKA

Tonis Bleiras skaito pranešimą Londono katalikų katedroje

Atsivertęs Tonis Bleiras kuria Tikėjimo fondą

Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras, kurio perėjimas į katalikybę prieš praėjusias Kalėdas plačiai nuskambėjo pasaulyje, pranešė, kad kuria Tikėjimo fondą, skirtą jungti visų didžiųjų religijų išpažinėjus taikaus sambūvio ir socialinės pažangos įtvirtinimui. Savo pirmojoje kalboje apie religiją po atsivertimo iš anglikonybės 54 metų politikas, aiškino, jog yra „karštai“ įsitikinęs, kad religinis tikėjimas gali daug prisidėti kuriant geresnę žmonijos ateitį. „Aš tikiu, kad šioje sparčios globalizacijos epochoje, kai galios centras traukiasi iš savo tradicinės lokalizacijos Vakaruose, pasaulis taps neišmatuojamai skurdesnis, labiau pavojingesnis, betikslis (...) be stipraus dvasinio dėmens“, – sakė T. Bleiras.

„Alaušo“ suvažiavimas

Vytautas Bagdonas

Iš kairės: Draugijos tarybos sekretorius Vytautas Rimša bibliotekininkė Elena Bublienė, draugijos pirmininkas Algimantas Indriūnas, aktorius Ferdinandas Jakšys, Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis Autoriaus nuotrauka

Balandžio 26 dieną, šeštadienį, į Svėdasų kultūros namus rinkosi ne tiktai vietiniai gyventojai, bet ir kraštiečiai iš įvairių šalies vietovių. Čia buvo surengtas neseniai įsteigtos svėdasiškių draugijos „Alaušas“ suvažiavimas, aptarti šios nevyriausybinės organizacijos veiklos uždaviniai, išrinkta draugijos taryba, revizijos komisija, patvirtinti įstatai.

Apie į nebūtį nugrimzdusius knygnešių laikus

Edvardas ŠIUGŽDA

Neišvengiamai viskas nueina į praeitį ir į užmarštį. Ir tie sunkūs, daugiau nei prieš šimtą metų buvę laikai, kai mums buvo uždrausta turėti savo spaudą, ir naujųjų laikų okupacijos metai, kada teko grumtis už lietuvišką mintį ir žodį, prisimenami tik ypatingomis progomis. Matant, kaip laisvės sąlygomis daugybė vertybių netenka žavesio ar praranda prasmę, kyla eretiška mintis: Dievas ir buvo davęs tuos sunkius laikus, kad išmokytų mus stiprėti varge, kad savo dvasia mes pasijustume atsparesni už žymiai galingesnį priešininką, kad prarastume baimę prieš jį.

Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo diena Mūsų raštijos kelio pradžia

Kazys BLAŽEVIČIUS

Skulptūra Lietuvos knygnešiui Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas. (…)

Bernardas BRAZDŽIONIS

Tik Brazdžionio genijus galėjo taip lakoniškai ir tiksliai įvardinti lietuviško žodžio kelią ilgoje ir sudėtingoje tautos istorijoje – kelią nuo paniekinimo senovėje iki suklestėjimo XX amžiuje.

Paskutinieji pagonys Europoje – lietuviai – raštijos erą pradėjo tūkstančiais metų vėliau nei seną istoriją turinčios tautos. Taip jau atsitiko, kad mūsų raštija užgimė Mažojoje, o ne Didžiojoje Lietuvoje. Kodėl taip įvyko – verta pamąstyti.

Pasaulis laikosi ant dorųjų

Dr. Gražina Kačerauskienė

Šimtametė Bronė Gaigalienė

Kaune, Perkūno alėjoje, ąžuolų apsuptyje auga šimtametė liepa. Nuo vėjo ir lietaus sugrubusios šakos stiebiasi į saulę ir žvaigždes. Prie jos daug kas ateina prisiglausti, pasikalbėti ir pasisemti gyvenimo tvirtybės. Ši liepa – tai šimtametė Bronė Gaigalienė.

Likimas man lėmė pažinti ją 40 metų. Ji – mano bičiulės Adrianos motina. Tai tapo dingstimi aplankyti jubiliatę, pakalbinti ją ir apie tai parašyti. Duris atvėriau su dideliu jauduliu, tačiau be reikalo. Atsirėmusi į pagalvę, ji sėdėjo ant sofos ir maloniai šypsojosi. Kambaryje buvo daug gėlių, kurias jubiliejaus proga jai atnešė giminės, kaimynai, bičiuliai. Kauno valdžios atstovai trapius šimtametės pečius apjuosė tautine juosta. Kalbėjomės ilgai, su trumpais atokvėpiais. Neišgirdau aimanų, jokių apkalbų, gal tik vieną kitą ašarą pamačiau.

Netolerantiškos Lietuvos „atradimas“

Petras Kalnius

Taip būtų galima apibūdinti pastarosiomis savaitėmis kilusią isteriją dėl dviejų rasistinių išpuolių, šį pavasarį užfiksuotų Vilniuje. Apie perdėtą jų sureikšminimą jau rašė „XXI amžius“, akcentuodamas žurnalistų elgesį. Plačiajai visuomenei gal ir nėra žinoma, kad jau senokai įvairių centriukų bendradarbiai lietuvių ir anglų kalba rašytuose moksliniuose straipsniuose skelbė pasauliui apie ksenofobišką, netolerantišką Lietuvą.