Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Religijos reikšmė globalizacijos epochoje

Mindaugas BUIKA

Tonis Bleiras skaito pranešimą Londono katalikų katedroje

Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras, kurio perėjimas į katalikybę prieš praėjusias Kalėdas plačiai nuskambėjo pasaulyje

Atsivertęs Tonis Bleiras kuria Tikėjimo fondą

Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras, kurio perėjimas į katalikybę prieš praėjusias Kalėdas plačiai nuskambėjo pasaulyje, pranešė, kad kuria Tikėjimo fondą, skirtą jungti visų didžiųjų religijų išpažinėjus taikaus sambūvio ir socialinės pažangos įtvirtinimui. Savo pirmojoje kalboje apie religiją po atsivertimo iš anglikonybės 54 metų politikas, aiškino, jog yra „karštai“ įsitikinęs, kad religinis tikėjimas gali daug prisidėti kuriant geresnę žmonijos ateitį. „Aš tikiu, kad šioje sparčios globalizacijos epochoje, kai galios centras traukiasi iš savo tradicinės lokalizacijos Vakaruose, pasaulis taps neišmatuojamai skurdesnis, labiau pavojingesnis, betikslis (...) be stipraus dvasinio dėmens“, – sakė T. Bleiras.

Pasiklausyti jo pranešimo „Tikėjimas ir globalizacija“ balandžio 4 dieną į Londono katalikų arkivyskupijos pagrindinę Vestminsterio katedrą susirinko daugiau kaip 1600 rinktinės publikos. Paskaitų ciklą „Tikėjimas ir gyvenimas Britanijoje“ remia pirmasis Anglijos kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras. Birželio pabaigoje iš Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovo pareigų pasitraukęs T. Bleiras paskirtas „didžiojo ketverto“ (Jungtinių Valstijų, Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos ir Rusijos) ypatinguoju pasiuntiniu Artimųjų Rytų taikos procesui. Nuo ateinančių mokslo metų JAV prestižiniame Jeilio universitete jis vadovaus ir seminarams „Tikėjimas ir globalizacija“.

T. Bleiras savo pranešime Vestminsterio katedroje, sakė, kad pirmasis jo kuriamo Tikėjimo fondo uždavinys yra socialinis – vienyti įvairias tikėjimu grindžiamas organizacijas, besirūpinančias skurdo mažinimu pasaulyje ir padėti joms įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (Millenium Development Goals) programą. Pagal šią programą, paskelbtą 2000 metų jubiliejiniame valstybių ir vyriausybių susitikime Niujorke, iki 2015-ųjų skurdas pasaulyje turi būti sumažintas per pusę. Deja, augant energijos šaltinių ir maisto produktų kainoms bei turtingoms valstybėms nevykdant įsipareigojimų, dabar pasigirsta nemažai pesimistinių prognozių, kad to padaryti nepavyks. „Ši programa yra tarsi lakmuso popierėlis pasaulio valstybėms, – teigė T. Bleiras. – Tikėjimo grupės daug nuveikė šioje srityje, bet jos galėtų nuveikti dar daugiau, jeigu suvienitų savo pastangas“. Kalbama apie įvairių tikybų bendrą darbą veikiant vyriausybes, kadangi skurdo mažinimui reikalingos milijardinės lėšos.

Kitas svarbus atsivertusio T. Bleiro kuriamo fondo uždavinys yra šviesti tarptautinę bendruomenę – pasakoti apie įvairius tikėjimus, pakeisti susidariusį dažnai klaidingą įvaizdį apie tikėjimą. (Pavyzdžiui, islamas Vakaruose neretai suprantamas kaip radikalumas, nepakantumas, terorizmas). Tikėjimo fondas didžiausią dėmesį sutelks į tris abraomiškas šaknis turinčias religijas – judaizmą, krikščionybę ir islamą, taip pat į hinduizmą, sikizmą ir budizmą. Ypač bus stengiamasi stiprinti tarpusavio supratimą tarp krikščionių, musulmonų ir žydų. Šiuo tikslu Londone steigiami Abraomo namai. Svarbu pasiekti, kad būtų ryžtingai atmesta skaldytojiška ir ekstremistinė nuostata, jog tikėjimai yra fundamentali kova vienas prieš kitą“, – aiškina T. Bleiras. Tikėjimų taikus sambūvis taip pat nereiškia, kiekvienas jų praras savitumą ar ištirps doktrinų skirtumai“. Tiesiog būtina išmokti veikti vienam šalia kito ir bendrauti tarpusavyje išlaikant savo „dinamiškumą, šiuolaikiškumą ir reikalingumą“, – sakė buvęs Didžiosios Britanijos premjeras, kurio aktyvi religinė praktika nuo seno gerai žinoma sekuliaristinėje britų visuomenės aplinkoje.

Religija išlaikė istorijos išbandymą

T. Bleiro analitinėje paskaitoje „Tikėjimas ir globalizacija“ didelis dėmesys skirtas liudijimui, kad dabar baigiasi daugiau kaip prieš 200 metų prasidėjusi vadinamoji Švietimo epocha, kuri skelbė apie religinio tikėjimo neišvengiamą sunykimą mokslinės ir kitokios pažangos akivaizdoje. Tos epochos sekuliaristinių idėjų išdavoje religija, kaip, neva, skaldytojiškas, iracionalus ir žalingas reiškinys, buvo nustumta į privačią sferą. Netgi dar prieš 10 metų didžiojoje laicistinėje Vakarų žiniasklaidoje religija buvo „nurašinėjama“, kaip visuomeninio gyvenimo jėga. Garsusis Londono savaitraštis „Economist“ savo 2000 metų jubiliejui skirtame numeryje net publikavo „Nekrologą Dievui“.

Tačiau akivaizdu, kad per visą šią Švietimo epochą nebuvo nė trumpučio laikotarpio, kuriame religija būtų išnykusi, aiškina T. Bleiras. Ji visada buvo ir liko egzistencijos pagrindu milijonams žmonių, motyvuodama jų veikimą, suteikdama prasmę gyvenimui. Pastarųjų kelerių metų laikotarpiu „religijos didžioji stiprybė“ buvo priminta visame krikščioniškajame pasaulyje su atitinkamomis dvasinėmis socialinėmis iniciatyvomis minint 2000 metų jubiliejų. Visai kitokiu aspektu religijos įtaką priminė ir teroristiniai aktai atlikti neva vardan (islamo) tikėjimo.

Apie religijos dvasinę jėgą kalba XX amžiuje vykusi kova su politinėmis ideologijomis – fašizmu ir komunizmu. Pirmosiose gretose besipriešindami totalitarizmui veikė ir vadovavo „tikėjimo vyrai ir moterys“. T. Bleiras teigė, kad tikėjimas suteikė moralinę paskatą dėl socialinio teisingumo – paramos vargšams, apleistiesiems, išnaudotojams, silpniesiems – daugeliui pasiaukojusių žmonių. Tai – Indijos laisvės architektas Gandis bei kiti žymūs veikėjai ir net seserys vienuolės, kurios gelbėjo moteris ir vaikus, padėjo prekybos žmonėmis tapusioms aukomis. Visiems jiems tikėjimas nebuvo kažkas atsitiktinio. Jų akcijose jis buvo versmė ir pradmuo „to, kas jie yra, ir to, ką jie daro“. Toks tikėjimas įprasminamas solidarumo ir gailestingumo jausmuose, nesavanaudiškame atsidavime dėl vargstančių. Atlikdami šiuos veiksmus visi jie tiki, kad veikia kaip Dievo meilės įrankiai“, – pažymi T. Bleiras.

Pagaliau daugumai tikėjimo žmonių religija labiausiai asocijuojasi su tiesa, pirmiausia su tiesa apie žmogų. Todėl mokslas ir tikėjimas, protas ir tikėjimas niekada neturi būti suprantami, kaip priešingi arba nesuderinami dalykai. Kartais tikėjimas yra būdas atmesti netikro mokslo nuostatas (rasizmo, genetikos atvejais). Visgi buvo padaryta ir jau pripažintų bei apgailėtinų klaidų, kaip pavyzdžiui, paneigiant Galilėjaus atradimus. Iš tiesų tikėjimas gali ir turi vadovauti mokslui, nes tiesos pažinimas yra galinga varomoji jėga daugumai religijų. „Ne išimtis ir Koranas (islamo šventraštis) kuris žmones ragina siekti didesnio žinojimo, – tvirtino T. Bleiras. – Būtent todėl praeityje islamiškose šalyse, o ne krikščioniškosiose, buvo daug mokslinių pasiekimų“. Taigi, istorija patvirtina prielaidą, kad tikėjimas neišnyksta ir neišnyks kartu su moksline ir technologine pažanga.

Gravitacijos centras keliasi į Rytus

Aptardamas tikėjimo vietą dabartinėje globalizacijos epochoje, T. Bleiras pastebi, kad šiame procese pagrindinė politikos skiriamoji linija yra ne tradicinis „kairės“ ir „dešinės“, bet atvirumas prieš uždarumą. Šiame ekonominės tarpusavio priklausomybės pasaulyje, kai masinė migracija keičia bendruomenes ir netgi pačias šalis, kova vyksta „tarp tų, kurie tai laiko pozityviu ir naujas galimybes teikiančiu reiškiniu, ir tų, kurie jame mato grėsmę ir stengiasi sustabdyti šį procesą, kad viskas liktų kaip buvę“. Pranešėjas kaip pavyzdį pateikė dabar vykstančią JAV prezidento rinkimų kampaniją, kurioje iškilę klausimai peržengia tradicines partinių ideologijų ribas. Dabar svarbiausi ginčai vyksta tarp tų, kurie palaiko laisvą prekybą, ir tų, kurie pasisako už protekcionizmą; tarp tų, kurie pasisako už aktyvią užsienio politiką, ir tų, kurie krypsta į izoliacionizmą; tarp tų, kurie remia imigraciją, ir tų, kurie nori ją suvaržyti.

Šiame kontekste, ypač dėl kultūrinio jautrumo globalizacijos procesui, tikėjimo vaidmuo yra labai svarbus, kadangi dauguma religijų yra globalinės ir tokiomis tapo gerokai anksčiau nei ekonominės ir politinės sistemos. Jeigu skirtingų tikėjimų žmonės gali taikiai sambūviauti bendraudami tarpusavyje ir gerbdami vieni kitą, tai jie gali suvaidinti ir svarbų vaidmenį įtampos, nepasitikėjimo ir baimės sumažinimui. Tikėjimo žmonių atvirumas ir draugiškumas tiems, kurie priklauso skirtingoms religijoms, puikiai dera su jų pačių religija ir kultūriniu tapatumu. „Tokiu būdu tikėjimai gali transformuoti ir humanizuoti nuasmenintas globalizacijos jėgas ir suteikti vertybinį pagrindą besikeičiantiems ekonominiams bei politiniams santykiams XXI amžiaus tarptautiniame gyvenime“, – sakė T. Bleiras.

Kalbėdamas apie šią kaitą, jis nurodė į ekonominio bei politinio gravitacijos centro persikėlimą į Rytus. Šis judėjimas yra spartus dėl Kinijos ir Indijos industrializacijos bei šių šalių gyventojų skaičiaus viršijančio milijardą. Kaip tik ilgalaikė partnerystė su Kinija ir Indija turi gyvybišką svarbą Vakarų strategijai. Svarbu atsižvelgti į nafta turtingų Artimųjų Rytų šalių finansinį pajėgumą – jose veikiančių fondų galimybės kelis kartus viršija Pasaulio banko bei Tarptautinio valiutos fondo finansus. T. Bleiras priminė beveik 250 mln. gyventojų turinčios Indonezijos bei Vietnamo ir kitų Azijos šalių ekonominį augimą.

Dėl šitokio ekonominio pasikeitimo ir pirmaujančių pozicijų praradimo Vakarai pirmą kartą šimtmečių bėgyje patiria tai, ką galima būtų prilyginti žemės drebėjimui. „Rytai kyla ir netrukus jie bent jau pareikalaus pariteto su Vakarais. O galbūt ir daugiau“, – sakė T. Bleiras. Kokiomis vertybėmis vadovausis šis naujai besiformuojantis pasaulis, kai vis dažniau kalbama apie civilizacijų sandūrą? „Aš negaliu įrodyti, kad religinis tikėjimas gali pasiūlyti daugiau nei humanizmas, bet esu įsitikinęs, kad būtent jis tai gali padaryti, – aiškino pranešėjas. – Kadangi religinis tikėjimas turi stiprią istorinę bei kultūrinę įtaką tiek Rytuose, tiek Vakaruose, jis gali mus suvienyti ties bendromis vertybėmis, antraip gali prasidėti kova dėl dominavimo“.

Vengti ekstremizmo ir sekuliarizmo

Kad tikėjimas vertai atliktų jam priklausantį visuomeninį vaidmenį naujosios globalizacijos sąlygomis, jis turi būti apgintas nuo dviejų negatyvių tendencijų – ekstremizmo ir sekuliarizmo. Kai kalbama apie ekstremizmą, tai pirmiausia prisimenamas islamas, kurio vardu vykdomi teroristiniai išpuoliai. Tačiau, anot T. Bleiro, „ekstremistų yra kiekvienoje religijoje“, net ir tada, kai jie nesigriebia prievartos, bet laikosi nuomonės, kad visi kiti žmonės, kurie yra kito tikėjimo, yra nepriimtini. „Aš nesakau, kad ekstremalu yra tikėti, tad jūsų išpažįstama religija yra pati tikroji religija. Dauguma tikinčiųjų taip mano, – kalbėjo buvęs Didžiosios Britanijos premjeras. – Tačiau tai nesumažina jų pagarbos tiems, kurie laikosi kitokio tikėjimo arba iš viso jo neturi. Mes turime gerbti humanistus ir sveikinti tuos gerus darbus, kuriuos jie atlieka“.

Religinis tikėjimas tampa problema, jei jis pasidaro priemone menkinti tuos, kurie neturi tikėjimo ar laikyti juos antrarūšiais žmonėmis. Tokiu atveju Dievas tampa ne visuotinis, bet tik dalinis, o pats tikėjimas tampa priemone ieškoti ne draugų, bet kurti priešus. T. Bleiras rėmėsi Čekijos kardinolo Miroslavo Vlko pastebėjimais, kad netikintieji, susidūrę su šitokiu „ekstremistiniu“ religijos pristatymu, yra netūraliai atstumiami nuo jos. Tada religija tampa karingo sekuliarizmo taikiniu, kuris iškraipo jos mokymą, praktiką ir tradicijas, ją pristatydamas tik kaip „griežtą dogmatizmą ir tuščią ritualizmą“, visiškai netinkamus kasdienio realaus gyvenimo poreikiams tenkinti.

T. Bleiras kalbėjo ir apie „mažiau karingus sekuliaristus“, kurie pripažįsta tikėjimo vardu atliktus darbus ir nuopelnus praeityje, vystant tautų kultūrą ir civilizaciją. Tačiau, jų nuomone šis istorinis reiškinys jau yra pasibaigęs. Dabar gerus darbus galima atlikti žmonijai ir be kreipimosi į Dievą. T. Bleiras sakė, kad jis sutinka, jog „nebūtinai reikia būti religingu, kad būtum geras žmogus, tačiau dažnai toks teiginys pavirsta nuostata, kad religiją reikia išmesti iš gėrio darymo idėjos, kas yra klaidinga ir negali būti priimtina. Tačiau galima sutikti, kad tikėjime į Dievą kartais būna prietaringumo, ypač kai daug žadama prašant Viešpaties pagalbos nelaimėje, bet pavojui praėjus, visi pažadai užmirštami.

Tačiau jeigu tikėjimas tik toks būtų, jis taip ilgai nebūtų išsilaikęs ir nebūtų tuo, kuo dabar yra žmogui. Tai, kad religija išliko per visus istorijos išbandymus, nepaisant visų šiuolaikinio mokslo ir technologijos pasiekimų; tai, kad religija toliau įkvepia aukščiausios aukos ir atsidavimo darbus, rodo jos tiesioginę sąsają su pačia žmogaus prigimtimi. „Kartu su visa savo doktrina ir teologija, praktika ir ritualais, tikėjimas reprezentuoja giliausią ilgesį, kuris egzistuoja žmogiškojoje dvasioje, kurią mes vadiname siela“, – aiškino T. Bleiras.

Tikėjimas skatina žmogų nesulaikomam dvasinio gėrio troškimui, moko galvoti ir veikti peržengiant visas savanaudiškumo ir interesų ribas. „Tiems, kurie tai jaučia Dievas nėra kažkoks išmintingas Senelis danguje. Jis yra tikras gyvenimo šaltinis. Dievas yra nesavanaudiška meilė, gailestingumas ir neišsemiamas malonių teikėjas“. Visuotinę ir organizuotą religiją reikia priimti kaip žmonių bendrystę, kurioje jie tiki Dievo meilės ir gailestingumo visuotinumu. Toks tikėjimas ištaiso žmonijai būdingą reliatyvizmo tendenciją, nes nurodo aukštesnes vertybes, kurios yra kiekvieno žmogaus vertė ir orumas ir kurių niekada negalima aukoti.

„Mums, tikėjimo žmonėms, tikėjimas nėra istorinis reliktas. Jis yra vadovas kelyje į ateitį. Pasaulis be tikėjimo yra ne toks, kokio mes trokštame sau ir savo vaikams“, – baigdamas kalbą pabrėžė T. Bleiras. Tad jeigu skirtingų tikybų žmonės galės laimingai ir taikiai gyventi, tai tą padaryti galės ir visas pasaulis.

© 2008 „XXI amžius“