Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pasaulis laikosi ant dorųjų

Dr. Gražina Kačerauskienė

Bronė Matekūnaitė – Šiaulių gimnazistė

Šimtametė Bronė Gaigalienė

Kaune, Perkūno alėjoje, ąžuolų apsuptyje auga šimtametė liepa. Nuo vėjo ir lietaus sugrubusios šakos stiebiasi į saulę ir žvaigždes. Prie jos daug kas ateina prisiglausti, pasikalbėti ir pasisemti gyvenimo tvirtybės. Ši liepa – tai šimtametė Bronė Gaigalienė.

Likimas man lėmė pažinti ją 40 metų. Ji – mano bičiulės Adrianos motina. Tai tapo dingstimi aplankyti jubiliatę, pakalbinti ją ir apie tai parašyti. Duris atvėriau su dideliu jauduliu, tačiau be reikalo. Atsirėmusi į pagalvę, ji sėdėjo ant sofos ir maloniai šypsojosi. Kambaryje buvo daug gėlių, kurias jubiliejaus proga jai atnešė giminės, kaimynai, bičiuliai. Kauno valdžios atstovai trapius šimtametės pečius apjuosė tautine juosta. Kalbėjomės ilgai, su trumpais atokvėpiais. Neišgirdau aimanų, jokių apkalbų, gal tik vieną kitą ašarą pamačiau.

Ištakos ir pirmasis mokslas. Ponia Bronė pasakojo, jog yra gimusi 1908 metų balandžio 4 dieną Liepojoje, Aleksandro Matekūno ir Kazimieros Rasimavičiūtės šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė į Petrapilį, o vėliau – į Permės guberniją Urale. Čia mažoji Bronelė trejus metus lankė rusišką mokyklą. Buvo gabi mokinė. Parodė senovinę nuotrauką. Šalia mokytojos su balta prijuoste sėdi jos mylimiausia mokinė „litovočka“. Kad mokytoja žinotų, su kokia pagarba po daugelio metų ši mergaitė kalbėjo apie ją! Visi ten sutikti žmonės buvę labai geri. Prisiminė labai gražią gamtą: kalnus, apyniais apsivyniojusius medžius, miške augančius bijūnus. Ten nebuvo katalikų bažnyčios, todėl melstis eidavo į stačiatikių cerkvę. Ponia Bronė kaip žirnius man išbėrė rusiškai „Tėve mūsų“ ir „Dešimt Dievo įsakymų“.

Po Spalio revoliucijos šeima vėl išvyko į Latviją. Kelionė buvusi siaubingai sunki ir truko gal pusę metų. Liepojoje Bronelė trejus metus lankė lietuvišką mokyklą. Šeimai persikėlus į Lietuvą, ji baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją.

Studijos ir darbas. Jau gimnazijoje reiškėsi Bronelės humanitariniai gabumai. Labai mėgo literatūrą, kalbas, deklamavo, dainavo, vaidino. Gavusi brandos atestatą, įstojo į VDU Humanitarinį fakultetą. Pagarbiai prisimena savo dėstytojus: J. Tumą-Vaižgantą, B. Sruogą, V. Krėvę-Mickevičių ir kitus. Deja, iš namų negaudama materialinės paramos (motina jau buvo mirusi), universitetą turėjo palikti. Išėjusi iš VDU, 12 metų dirbo įvairiose pareigose Kauno telefonų stotyje, vėliau „Pieno centre“. Gyvendama prie Panemunės tilto, į miesto centrą eidavo pėsčia.

Bronelė nuo mažų dienų svajojo būti aktore. Matydamas jos aktorinius gabumus, šį kelią pasirinkti jai patarė mokytojas K.Venclauskis. Atvažiavusi į Kauną, nuėjo į dramos studiją. Komisijai pasakė, kad dar nieko nemokanti, bet labai norinti būti artiste. Ją priėmė. Iš tų laikų prisiminė bendramokslę M. Mironaitę ir dėstytoją R. Juknevičių. Tačiau aktorystės studijas ji metė.

Šeimą sukūrus. 1935 metais Bronė ištekėjo už Stanislovo Gaigalio (žymaus radijo inžinieriaus Kleopo Gaigalio sūnaus). Su būsimuoju vyru susipažino pas mokytoją Petkevičienę. Į svečius nuėjo apsigobusi skara, nepasipuošusi, nes neturėjo kuo. Mokytojos paprašyta, padainavo rusų romansą „Kodėl taip beprotiškai myliu“. Tuo sužavėjo Stanislovą. Didelė trijų kartų Gaigalių šeima gyveno Vaižganto gatvėje, vėliau pasistatė savo namą Perkūno alėjoje. Gaigalių namuose lankydavosi daug to meto žymių žmonių: M. Petrauskas, K. Dineika, A. Sodeika, V. Bacevičius ir daug kitų šeimos bičiulių. Gyvenimas buvęs įdomus, tačiau ne vien rožėmis klotas, ypač karo metais. Vandenį į Perkūno alėją tekdavo nešti kibirais net iš Tunelio gatvės. Šiame name ponia Bronė (nuo 1985 metų našlė) ir dabar gyvena, rūpestingai globojama dukros Adrianos, sūnaus Kazimiero, vaikaitės Rasos, džiaugiasi provaikaičiu Taduku.

Gyvenimo pilnaties mintys. Pokalbio metu mes nenukrypome į kasdienes smulkmenas, atrodo, net neaptarėme sveikatos problemų. Man labai norėjosi nors šiek tiek įminti jos ilgaamžiškumo, proto ir atminties aiškumo paslaptį. Jutau, kad ji galėtų daug ką papasakoti, bet per šį pasimatymą tai padaryti buvo neįmanoma, nes laikas visagalis... Tikrai supratau, kad jos vitališkumą, fizinę ir dvasinę ištvermę, humanistinę laikyseną nulėmė ne tik genai, bet ir jos pačios gyvenimo būdas, valia, atkaklumas.

Ji visada daug skaitė: F. Dostojevskį, V. Šekspyrą, J. Tumą-Vaižgantą ir kitus. Knygas skaitydavo originalo kalba. Apie N. Gogolio kūrybą pasakė: „Kaip puikiai jis aprašė šiandieninius mūsų politikus“. Apie politiką daugiau nekalbėjome. Pastebėjau, kad kalbėdama dažnai įterpia žodžius ar net citatas rusų, vokiečių, lenkų kalbomis. Karo metais jai tekę ir vertėjauti. Anglų kalbą išmokusi būdama garbaus amžiaus. Kaip ji pati pasakė, „kad smegenų veikla nesustotų“. Tą patvirtino anglišku anekdotu.

Būdama 64-erių metų, ponia Bronė pradėjo lankyti mankštos grupę. Jos žodžiais, tai buvo atgaiva kūnui ir sielai. Grupės dalyvės mankštinosi, dainavo, minėjo šventes. Visą laiką buvo grupės seniūnė. Mankštą ji lankė iki 94-erių, t. y. 30 metų. Tai gali būti pavyzdžiu tūkstančiams žmonių, norintiems sulaukti „žydinčios senatvės“.

Prasmingos jos mintys apie gyvenimo vertybes. Jos nuomone, labai svarbi žmogaus savybė yra dorybė. Tik doros asmenybės darniai gyvena šeimoje ir sąžiningai tvarko valstybę. Juk pasaulis laikosi ne ant vagių ir kyšininkų, o ant dorųjų. Doros reikia mokyti jaunimą. Vien ekonominės gerovės neužtenka – reikia dvasinių turtų ir meilės. Reikia mokėti kitą išklausyti, padėti ir patarti, patarnauti, neaukštinti savęs ir nesistengti pirmam „atsisėsti į kėdę“. Reikia mylėti tėvynę, o ne savo kišenę.

Po šių žodžių atsisveikinau. Man išeinant, ji tyliai padainavo lietuvių liaudies dainą „Ko liūdi, putinėli, ko liūdi“ ir romansą „Vežėjau, neragink arklių, man daugiau nėra kur skubėti, man daugiau nėra ką mylėti“.

© 2008 „XXI amžius“