Atnaujintas 2008 gegužės 7 d.
Nr.34
(1627)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Viltis išlikti, išgyventi, sugrįžti, kurti

Edmundas Simanaitis

Stasys Gudaitis

Iš vienuolikos prieš 62 metus okupacinio MVD tribunolo nuteistų Tauro apygardos Vytenio būrio laisvės kovotojų trys balandį švęstų savo gimtadienį: skyriaus vadas puskarininkis Šalmas, (jis buvo sušaudytas ir pakastas Tuskulėnuose 1947 m. kovo 26 dieną); eilinis Balandis, (jis 1947 metais mirė iš bado Magadano aukso kasyklų lageryje), tik eilinis Stasys Gudaitis-Husaras švęs savo 80-metį Vilniuje. Ta proga verta kai ką prisiminti ir sutikus jubiliatui pacituoti kai kurias jo mintis.

Gimiau Jankų valsčiaus Šikutiškių kaime ūkininkų Juozo ir Marijonos šeimoje. Mano tėvai – paprasti kaimiečiai. Žinoma, mama man buvo ir liko pats brangiausias žmogus. Tėvai užaugino šešis vaikus. Aš buvau pagrandukas. Gražiai mus auklėjo. Tėtis buvo laikomas kaimo šviesuoliu, mat rašinėjo į „Ūkininko patarėją“, nors jis gal ir mokyklos nebuvo lankęs... Šeimoje vyravo aiški antisovietinė nuotaika. Tikėjome, kad karui baigiantis ar pasibaigus bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Apie tai daugsyk kalbėjo radijo balsai iš užsienio.

Drįsčiau teigti – Gudaičiai buvo tipiška Užnovijos kaimo šeima.

Vyriausiasis brolis Jeronimas vargoninkavo Višakio Rūdos parapijoje, buvo verbuojamas į slaptuosius informatorius, bet nepasidavęs šantažui 1944 metais pasitraukė į mišką, tapo partizanu Šernu. Žuvo kautynėse 1946 m. sausio 4 dieną. Tai buvo pirmoji skaudi netektis visiems šeimos nariams.

Brolis Antanas-Perkūnas – partizanas nuo 1944 metų – su keliais kovotojais lydėjo Tauro partizanų apygardos vadą Mykolą Joną jo kelionės į Žemaitiją metu. Palydos kovotojų grupė pateko į pasalą Lekėčių valsč., Agurkiškės kaime 1946 m. birželio 12 dieną. Nuožmiose kautynėse žuvo vadas ir bendražygiai: Brangutė, Sakalas, Meška, Vaidila, Zuikis ir Stasio vyresnysis brolis Antanas-Perkūnas.

Stasio svainis, sesers Klementinos vyras Zigmas Adomaitis-Vanagas partizanavo nuo 1945 metų Žalgirio rinktinėje, vėliau buvo paskirtas 34-osios kuopos vadu. Jis žuvo kartu su bendražygiu Gaidžiu 1948 m. vasarį. Klementina blaškėsi, buvo tardoma, pabėgo iš daboklės, po to su dviem mažametėmis dukrytėmis slapstėsi pas gimines, pažįstamus, gyveno pas gerus žmones.

Artimųjų žmonių žūtys – skaudžiai atsiliepė likusiems namiškiams, bet gyventi reikėjo...

Mūsų sodyba jau buvo išdraskyta, o namiškiai – tėvai ir seserys Klementina, Elenutė, brolis Kazys slapstėsi. Aš mokiausi Šakių gimnazijoje. 1945 m. vasarą mane sulaikė enkavedistai. Savaitę buvau tardomas ir laikomas daboklėje. Bandė užverbuoti – nepasidaviau. Savaitę pavarginę paleido. Antro karto nelaukiau, pasitraukiau į Marijampolę ir pradėjau lankyti Rygiškių Jono gimnazijos priešpaskutinę klasę.

Čia S. Gudaitis netrukus tapo tiesiogiai apygardos štabui pavaldaus Vytenio būrio kovotoju – Husaru.

Visiems mums stigo pogrindinio darbo patirties, bet buvome pagauti kilnių išsilaisvinimo idėjų ir visada buvome pasirengę atlikti visa, kas bus reikalinga kovai dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Mes atlikdavo tai, ko negalėdavo atlikti uniformuoti, atvirai kovojantys partizanai, būtent: sekti, žvalgyti, gabenti ginklus ir sprogmenis, rinkti ir perdavinėti žinias.

Okupantas rengėsi 1945 m. vasario 19 dieną tremti gyventojus iš Alytaus, Lazdijų, Kauno, Marijampolės ir Tauragės apskričių. Apygardos vadas įsakė trukdyti lietuvių trėmimui – susprogdinti geležinkelį, tiltus. Būrio kovotojai Šalmas, Žaibas ir dar trys, kurių dar nepavyko nustatyti, susprogdino 8 m geležinkelio tiltą Marijampolės ir Vinčų ruože. Šis aktas sukėlė didelį okupantų sąmyšį, bet trėmimo nesužlugdė.

Stasys gebėdavo tramdyti skausmą ir nerimą, neparodė jo aplinkiniams. Mokėsi, dainavo gimnazijos chore ir atlikinėjo gaunamas per ryšininką štabo užduotis. Ne vieną jį tokios nelaimės persekiojo. To meto Lietuvoje jau buvo neįmanoma rasti šeimos, kuri nebūtų patyrusi okupanto represijų.

1946 m. liepą Husaras kartu su choristais išvažiavo į Dainų šventę Vilniuje. Važiavo ir Žaibas – pasižvalgyti. Jis per Velykas buvo nuvykęs į Žalgirio rinktinės partizanų stovyklavietę, kur jį įsidėmėjo partizanas Mėnulis, jau anksčiau NKGB užverbuotas agentas „Relsas“. Nustvėrę siūlo galą čekistai išvyniojo visą kamuolį. Liepos 19 dieną Vilniuje buvo slapta suimtas Žaibas. Po dviejų dienų prasidėjo pasalos trijuose valsčiuose ir vyteniečių areštai.

MVD karo tribunolo teismo farsas vyko Vilniuje 1949 m. lapkričio 29 dieną. Karo nusikaltėlis pradžiamokslis MVD papulkininkis A. Chaliavin kovotojams Kimui, Šalmui, Lizdeikai ir Vyšneliui paskyrė mirties bausmę už „sovietinės rodinos“ išdavystę. Okupantas veikė tiesmukai, net nesistengdamas dangstyti savo nusikalstamos veikos paistalais apie „išvadavimus“. Vadinamasis teismas vyko okupanto kalba, buvo taikomas okupanto kodekso liūdnai pagarsėjęs 58 straipsnis, konvojus kalbėjo tik rusiškai.

Nežinau, kaip turėčiau pavadinti tą būseną – gal šokas, gal didelis nerimas? Man visa, kas vyko, buvo sunkiai suprantama: kaip bus, tebūnie, bet labiausiai jaudinausi dėl savo žuvusių brolių partizanų – ar neprijungs jų šioje byloje.

Mirtininkai buvo palikti Vilniuje, o kitiems septyniems atseikėta po dešimtį metų lagerio. Stasys pateko į Archangelsko sritį. Porą metų pusbadžiavo ir šalo kirsdamas mišką, vėliau dirbo žemės ūkio darbus. Ten buvo mišrūs lageriai – kartu su politiniais kaliniais buvo laikomi ir kriminaliniai nusikaltėliai – recidyvistai, kurie per naktis kortomis lošdavo, neretai iš kokio nors jiems niekuo dėto kalinio galvos.

1949 meų pavasarį politiniai kaliniai buvo perkelti į griežto režimo lagerius ir sunumeruoti. Stasys pateko į Komijos Intos lagerius.

Čia radau likimo brolių iš visos Europos. Be pabaltijiečių, buvo ukrainiečiai, italai, ispanai, iš karo belaisvių lagerių atgabenti vokiečių kareiviai, kuriems buvo sudarytos baudžiamosios bylos, o ir kitų tautų žmonės pačių įvairiausių profesijų. Mane ir kitus bendro likimo brolius vienijo viena ir ta pati viltis – kaip nors išlikti, išgyventi ir sugrįžti tėvynėn.

Katorginis darbas taigoje, užeistas stuburas, šaltis ir badas palaužė vaikino sveikatą – išsivystė stuburo tuberkuliozė. Pateko į Abezės invalidų lagerį.

Pragulėjau ligoninėse porą metų visai nevaikščiodamas. Kai pradėjau pamažėle judėti, manęs į darbą dar nevarinėjo. Vaikščiojau sugipsuotas ir susiveržęs klijais sukietintu audekliniu korsetu. Pradėjau mokytis anglų kalbos.

Abezėje buvo nemažai įžymių Lietuvos šviesuolių. Stasys noriai bendravo su fiziku prof. Antanu Žvironu. Jis iki šiol nepamiršo profesoriaus patarimo: „Žiūrėk kokia mūsų aplinka. Stenkis išlikti toks, koks esi, ir tai bus didžiausias tavo pasiekimas“.

Ne mažiau gyvi ir turiningi buvo pasivaikščiojimai ir pasikalbėjimai su profesoriumi Levu Karsavinu.

Atsimenu, kad profesorius buvo sukūręs naujadarą upšas. Tai žmogus, kurio elgesys priklauso nuo ūpo, kuris gali bet kokią beprotybę padaryti. Profesorius, gulėdamas barake, vadintam ligonine, nuolatos šį tą rašinėjo ant faneros lentelės. Kai ką perrašydavo ant popieriaus lapo, o lentelės užrašus nuskusdavo stiklo šuke ir vėl rašydavo. Pieštuką ir lapą popieriaus buvo leidžiama laikyti, bet jokio peilio! Stiklo šukele ir pieštuką nusidroždavo. Profesoriai Karsavinas ir Žvironas daug diskutuodavo, filosofuodavo tai lietuvių, tai rusų kalba. Karsavinas buvo labai dvasingas žmogus.

Ligoninėje Stasiui teko bendrauti ir su disidentu klieriku Alfonsu Svarinsku tuomet ėjusiu felčerio pareigas. Tokia buvo Gulago Alma Mater. Stasys gerai suvokė, kad kabintis į gyvenimą reikia pačiam, o sovietijoje buvusiam zekui, neturinčiam jokios specialybės, labai sunku verstis. Po diktatoriaus Stalino mirties lagerių režimas šiek tiek sušvelnėjo. Susibūrė maždaug dvidešimties vyrų chorelis. Tautiečiai buvo pasiilgę lietuviško žodžio ir lietuviškos dainos. Turėjom Maironio „Pavasario balsų” eilėraščių rinkinį, išverstą į rusų kalbą.

Lagerio draugas Stasiui išdrožė smuikelį. Pas kitą radosi nedidutis akordeonas, tad gaivindavo savo dvasią ir dainuodami, ir muzikuodamai, o drauge populiarindami lietuvių tautines dainas visam lagerio internacionalui.

S. Gudaitis atkakliai ir nuosekliai siekė užsibrėtų tikslų. Jau Lietuvoje baigęs mokslus, jis vadovavo ne vienam chorui, pats dainavo chore ir vokaliniame ansamblyje „Girių aidas“, dirbo pedagoginį darbą Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ir Vilniaus konservatorijoje.

Ir dabar Stasys dainuoja Mokslų akademijos chore, nevengia ir solo partijų. Jo šeima – dukra gydytoja Aušra, sūnus vadybininkas Dainius ir penkiolikametis vaikaitis.

Nuo bolševikų nukentėjusios šeimos narys, laisvės kovų veteranas, karys savanoris, Gulago badmiriavimą, katorgą ir patyčias atlaikęs belaisvis, išsaugojęs sveiko humoro jausmą, turintis aiškią pilietinę savimonę ir jaučiantis pagarbą lietuvių tautos kultūrai bei humanizmo principams, žengia jau į devintą dešimtmetį.

Mielas Likimo Broli, Bendražygi ir Bičiuli, telydi Tavo žingsnius ir darbus Viešpaties palaima!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija