| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Mūsų požiūris į streikavusius mokytojus - palankus
Paskutiniaisiais mėnesiais "XXI amžius" daug jėgų ir laiko skyrė Lietuvos mokytojų problemoms. Kodėl mokytojai gauna tokius varganus atlyginimus, kodėl jiems trukdoma teisinėmis priemonėmis drausminti chuliganiškai, chamiškai besielgiančius mokinius, kodėl valdžia taip stengėsi nuslopinti kilusius mokytojų streikus, - tai tik keli klausimai, kuriuos kėlėme "XXI amžiaus" puslapiuose. Analizuodami mokytojų padėtį neišvengiamai susidūrėme ir su švietimo darbuotojų interesus ginančiomis profesinėmis sąjungomis. Pasirodo, Lietuvoje profsąjunginių judėjimų, ginančių mokytojų interesus, - ne tiek jau mažai. Kurie iš jų - tikri, o kurie - popieriniai? Karti gyvenimiška patirtis rodo, jog valdžia, siekdama suskaldyti, susilpninti profsąjungas, dažnai imasi pačių šlykščiausių metodų. Pavyzdžiui, prikuria organizacijų, kurios viešai skelbia labai gražius šūkius, dedasi giną mokytojų teisę gyventi gražiai, prasmingai, nebadaujant, o slapta atstovauja premjerams, ministrams, skaldo, kiršina mokytojus tarpusavyje. Ankstesniuose numeriuose išsamiai kalbėjomės su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderiu Aleksu Bružu bei jo pavaduotoju Eugenijumi Jesinu. Šiandien mūsų svečias - Aukštaitijos regiono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, pasakojantis, kaip mokytojų interesus gina jo vadovaujama profsąjunga, svarstantis, kodėl kilo nesutarimai su A. Bružo vadovaujama profsąjunga. Mūsų laikraštis laikosi pozicijos, jog turi būti išklausyta ir antroji pusė. Su Aukštaitijos regiono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovu Audriumi JURGELEVIČIUMI kalbasi "XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras VISOCKAS. Kaip, kodėl, kokiomis aplinkybėmis susikūrė Aukštaitijos regiono darinys, kuriam vadovaujate? Aukštaitijos susivienijimas kaip LŠDPS struktūrinis padalinys susikūrė 2004 metais, tada jam vadovavo Erikas Gaigalas (Rokiškio susivienijimo pirmininkas), 2007 metais pirmininku tapau aš ir tais pačiais metais Aukštaitijos susivienijimas buvo įregistruotas kaip savarankiška nacionalinė profesinė sąjunga. Kiek šiandien turite narių? Kokios teritorijos, regionai, miestai Jums priklauso? Šiuo metu Aukštaitijos susivienijime yra per 6500 narių, o tai sudaro apie 2/3 buvusios LSDPS narių. Nereikia tikėti A. Bružo tvirtinimais apie 30 000 LŠDPS narių. Tiek jų niekada nebuvo. Geriausias rodiklis - Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) mokamas nario mokestis: LŠDPS mokėjo nario mokestį per 10 000 narių. Šiuo metu A. Bružo "dalis" apskritai jokio mokesčio LPSK nemoka. Aukštaitijos susivienijimo veikloje dalyvauja Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Marijampolės miestų organizacijos, Rokiškio, Kupiškio, Kėdainių, Prienų, Trakų, Elektrėnų, Varėnos, Joniškio ir kt. rajonų mokytojai. Taip pat jame dalyvauja ir aštuonių universitetų profesinės organizacijos. Kaip matote, geografija yra labai plati. Kokios pagrindinės nesutarimų su A. Bružo vadovaujamos profesinės sąjungos priežastys? Ar nebuvo galima išvengti skaldymosi? Kad ir kas ką sakytų, bet būtent jo dėka mokytojai šiandien pasiekė realių pergalių ginčijantis su mokytojų reikalavimams abejinga valdžia. Ar Jūsų priekaištai, išsakomi A. Bružo ir E. Jesino profsąjungų adresu, nėra tiesiog paprastas pavydas? Jiems pavyko pastatyti į vietą pasipūtusius premjerus ir ministrus, o Jums - ne. Jie gali pasigirti realiomis pergalėmis ir pasiekimais, Jūs, deja, tik gražiais ketinimais ir kalbomis. Galų gale po A. Bružo organizuotų streikų savo teises drąsiau, konkrečiau, principingiau šiandien pradėjo ginti kitos profsąjungos, kitos socialinės grupės, supratusios, jog valdžia nėra neįveikiama. Valdžia tik apsimeta esanti galinga, nepalaužiama. Ar tai - ne A. Bružo ir E. Jesino nuopelnai? Kalbant apie nesutarimus, tai reikia aiškiai įvardinti - nėra nesutarimų su organizacija, o yra nesutarimas su jos vadovais. Pagrindinė priežastis, privertusi 32 organizacijas pareikšti nepasitikėjimą A. Bružu ir faktiškai pasitraukti iš buvusios LŠDPS, - neskaidri A. Bružo finansinė veikla, diktatūrinis vadovavimas organizacijai ir paskutiniais metais vis labiau ryškėjantis jo sąmoningas nenoras ginti mokytojų interesų. Skaidymosi buvo galima išvengti, jei LŠDPS vadovai būtų laikęsi LSDPS įstatų, nebūtų trukdę 2007 m. rugsėjo mėnesį organizuoti eilinio suvažiavimo bei būtų į jį atvykę, taip pat jei tie patys vadovai, pažeisdami LSDPS įstatus, nebūtų iš organizacijos pašalinę keliolikos susivienijimų. Koks Jūsų požiūris į streikavusius ir dar streikuoti rugsėjo pradžioje žadančius mokytojus? Reikia derėtis ar vis dėlto streikai - neišvengiamas dalykas? Kad derybos prieš streikuojant yra būtinos, aišku kiekvienam mokytojui. Deja, A. Bružas ir E. Jesi-nas savo neoficialius pokalbius su Švietimo ir mokslo ministerijos vadovais 2006 metų pabaigoje ir 2007 metų pradžioje vadino "nesėkmingomis derybomis" dėl atlyginimo. 2007 m. vasario mėnesio piketas, kurio reikalavimuose nebuvo nė žodžio užsiminta apie didesnius mokytojų atlyginimus, vėliau buvo pavadintas paskutiniuoju nesėkmingu bandymu "gražiuoju" susitarti su ŠMM. Taip pat derybomis negalima vadinti kas pusmetį pasikartojančių E. Jesino vadovaujamo susivienijimo keliamų keliasdešimties punktų reikalavimų paskelbimo. Paskelbus reikalavimus, reikia bent formaliai pabandyti derybų būdu rasti kelią juos įgyvendinti. Deja, tai nebuvo daroma, o po kelių mėnesių reikalavimai vėl buvo kartojami, o mokytojams kuriamas mitas apie "nesutaikomus" LŠDPS bei ŠMM nesutarimus. O mūsų susivienijimo požiūris į streikavusius mokytojus yra labai palankus -jiems ne kartą buvo išreikšta parama, pervedami pinigai į streikų fondą, kitokiais būdais rodomas solidarumas. Iš kitos pusės, labai netikslu būtų A. Bružo profesinės sąjungos dalį ir Aukštaitijos susivienijimą priešinti - esą vieni streikavo, o kiti ne. Aukštaitijos susivienijime buvo ne vienas susivienijimas, kuris dalyvavo streikuose (pvz., Rokiškio raj., Marijampolė). Koks Jūsų požiūris į valdžios bendravimą su sreikavusiais, streikuoti tebegrasinančiais mokytojais? Juk atlyginimų pakėlimas nuolat vilkinamas, ministrė Roma Zakaitienė arogantiškai elgiasi, premjero Gedimino Kirkilo kai kurie sprendimai sveiku protu nesuvokiami. Kas kaltas dėl streikų -valdžia, jau tiek metų nekėlusi atlyginimų mokytojams, ar mokytojai, kuriems nusibodo laukti valdžios malonės? Dėl prasiveržusių mokytojų streikų, be abejo, kaltas valdžios ilgametis atsainus požiūris į mokytojų problemas. Čia kalbėti reikia apie tai, kad nuo 1999 metų faktiškai mokytojų atlyginimai nebuvo keliami, nesprendžiamos ir kitos problemos. Valdžios bendravimas tiek su streikuojančiais, tiek su nestreikuojančiais mokytojais tuo požiūriu visiškai vienodas - atlyginimų kėlimą reikėjo plėšte išplėšti, labai sunkiai įrodinėti, kad mokytojo darbo sąlygos turi būti nepalyginamai geresnės. Kokius Jūs keliate reikalavimus valdžiai? Kiek mokytojai vidutiniškai turėtų uždirbti? Ar Aukštaitija streikuos, jei valdžia neįgyvendins Jūsų keliamų reikalavimų? Ar jūsų reikalavimai kuo nors skiriasi nuo kitų profsąjungų keliamų reikalavimų? Mūsų reikalavimai valdžiai dėl atlyginimų kėlimo remiasi 2007 m. gruodžio 15 dienos Lietuvos mokytojų forumo reikalavimais, kuriuose yra šie punktai: paruošti ilgalaikę mokytojų darbo užmokesčio kėlimo programą; kiekvienais metais mokytojų darbo užmokestis didinti ne mažiau 20 procentų, įskaitant infliacijos atnešamus nuostolius, mokytojų darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka turi būti prilyginta valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkai, negalima keisti mokytojų darbo užmokesčio sistemos (neįvesti etatinio darbo apmokėjimo), jei tai nepagerins mokytojų darbo sąlygų ir sumažins atlyginimą. Šiuo metu dalis reikalavimų yra įvykdyta - vyriausybė patvirtino ilgalaikę pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programą, taip pat vyksta derybos dėl darbo užmokesčio sistemos keitimo. Neabejotina, jog jei mes matysime valdžios nenorą siekti sutarimo ar mums nepavyks pasiekti esminių savo reikalavimų, naudosimės visomis protesto formomis, taip pat ir streikais. Kalbant apie konkretų mokytojo atlyginimo dydį, mes vadovaujamės nuostata, jog mažiausiai uždirbančio mokytojo tarifinis atlyginimas turi būti didesnis už šalies biudžetininkų vidutinį atlyginimą, kuris šiuo metu yra apie 1400 litų. Jei kalbėti apie A. Bružo vadovaujamos LŠDPS veiklą paskutiniaisiais metais, vienareikšmiškai galima sakyti, jog mokytojų problemos buvo sprendžiamos ne-kompleksiškai, o atlyginimų klausimas apskritai ilgokai nebuvo keliamas. Pats A. Bružas nuo 2004 metų, kai profesinė sąjunga pradėjo vystyti aktyvią komercinę veiklą, faktiškai buvo nusišalinęs nuo mokytojų problemų svarstymo bei sprendimo. Ūmus A. Bružo "susidomėjimas" mokytojų atlyginimų klausimu susijęs su tuo, kad 2007 m. rugsėjo mėn. paaiškėjo, jog 2/3 LŠDPS nebenori jo matyti savo vadovu. Neabejotina ir tai, jog ir negausūs bei stichiški mokytojų streikai privertė valdžią rimčiau pažiūrėti į šią problemą bei parodė kelią kitoms socialinėms grupėms, kaip siekti savo finansinės bei moralinės padėties pagerinimo. Iš kitos pusės, buvo apnuoginta didžiulė mūsų valstybės bėda - piliečių ir valdžios nesugebėjimas socialinio dialogo keliu aiškintis tarpusavio santykių, nes ir toliau abi pusės pripažįsta tik jėgos argumentus. Po streikų valdžia akivaizdžiai bandė kiršinti kai kuriuos visuomenės sluoksnius su pergalę šventusiais mokytojais. Mokytojams atlyginimai pakelti, vadinasi, kitoms socialinėms grupėms pagerinti finansinės padėties valdžia tikrai artimiausiu metu negalės. Ir dėl tokios padėties kalta, suprask, ne prastai, nemokšiškai šalį valdanti Vyriausybė, bet mokytojai, nusigriebę nuo puotos stalo patį gardžiausią torto gabalą... Kai kurių valdžios vyrų, pavyzdžiui, premjero G. Kirkilo samprotavimus, kad didinant atlyginimus mokytojams reikia atidėti kultūros ar socialinių darbuotojų klausimų sprendimą, nes nebelieka pinigų, vertinu kaip politinį anafalbetizmą ar nesąmoningą norą įkąsti savo finansinę padėtį pagerinusiems mokytojams. Tokia premjero pozicija yra visiškai netoleruotina. Koks Jūsų požiūris į Rūtos Osipavičiūtės profsąjungą? Ją galima vadinti geltonąja profsąjunga ? Kodėl jos vadovaujama profsąjunga nepalaikė griežtų A.Bružo reikalavimų, o sutiko su valdžios sprendimu neskubant, laipsniškai kelti atlyginimus? Nėra A. Bružo ar R. Osipavi-čiūtės vadovaujamos profesinės sąjungos, o yra klausimas, kuris dabar sprendžiamos teisminių ginčų keliu, kas yra teisėtas LŠDPS vadovas. Manau, kad kalbėti apie geltonąsias profesines sąjungas švietimo sektoriuje neverta, nes nė viena iš jų neremia valdžios požiūrio į švietimą, "nesėdi valdžios kišenėje". Piktavališki prasimanymai, jog ta profesinės sąjungos dalis, kuri nepuolė galvotrūkčiais streikuoti, yra "geltonoji", parodo, kad kai kurie žmonės netoleruoja kitokios nuomonės profsąjunginės veiklos taktikos klausimais. Jei ieškoti "geltonumo" požymių, tai juos galima rasti A. Bružo vadovaujamos LŠDPS veikloje 2000 - 2007 metais, kai pats A. Bružas savo sprendimus derino su premjeru ir LSDP vadovu A. Brazausku ir partijos būstinėje dirbančiais funkcionieriais. Bet net ir tada kolegialūs LŠDPS organai dažnai pasipriešindavo A. Bružo norui pataikauti socdemų valdžiai. Koks Jūsų požiūris į naująjį ŠMM ministrą Algirdą Monkevičių? Jis ką nors rimto nuveiks ar bus tik valdančiųjų pastumdėlis? Ir iš viso - tuoj rinkimai, tad naujasis ŠMM vadovas greičiausiai tėra laikinas vadovas. Poną A. Monkevičių neblogai pažįstame iš jo veiklos būnant švietimo ir mokslo ministru pirmoje kadencijoje. Ši jo veikla mūsų profesinėje sąjungoje vertinama labai nevienareikšmiškai - mokytojų darbo apimtys labai padidėjo, atlyginimai nekilo, atsirado sumanymas keisti mokytojų darbo užmokesčio sistemą, kuri neskatina nei mokytojų darbo kokybės, nei jo atlyginimo didėjimo. Taip pat labai prieštaringai vertinamas jo laikais atsiradęs sumanymas pertvarkyti mokyklų tinklą savivaldybėse. Iš dabartinės jo kadencijos tikimės, kad pradėti geri darbai bus tęsiami, nebus bandoma revizuoti susitarimų, pasiektų su Roma Zakaitienė. Vertinant kai kuriuos viešus A. Monkevičiaus pasisakymus, galima daryti preliminarias išvadas, esą jo požiūris tapo palankesnis mokytojams. O tai teikia tam tikrų vilčių. Nors puikiai suprantame, kad keli mėnesiai iki rinkimų - labai mažas laiko tarpas ir per jį nuveikti rimtų darbų neįmanoma. Iš kokių lėšų gyvena Jūsų profsąjunga? Ar yra gavusi paramos iš valdžios, partijų, visuomeninių judėjimų? Koks, Jūsų manymu, ži-niasklaidos susidomėjimas profsąjunginiu judėjimu - pakankamas, paviršutiniškas, epizodinis? Turite savo leidinį, kur galėtumėte nuolat dėstyti savo poziciją? Mūsų profesinė sąjunga gyvena išimtinai iš nario mokesčio, jokios paramos iš kitų organizacijų, politinių partijų ar valdžios institucijų nesame gavę ir ateityje neketiname ieškoti. Žiniasklaidos dėmesys profesinių sąjungų veikla, deja, atsiranda tik dviem atvejais: kai jos įklimpsta į kokius nors skandalus (dažniausiai turtinius) arba kai imasi radikalių protesto formų, kurias pateikia kaip vienintelį profsąjunginės veiklos būdą. Tiek vienas, tiek antras požiūris neprisideda, kad visuomenei būtų pateiktas realus XXI amžiaus profesinių sąjungų veiklos tikslas - per socialinį dialogą siekti samdomų darbuotojų padėties gerinimo bei socialinės darnos visuomenėje. Dar labai akivaizdus noras parodyti profesines sąjungas kaip organizacijas, kurios stabdo visuomenės raidą, visų pirma - ekonominę. Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas turi vienintelį būdą nuolat informuoti visuomenę apie savo veiklą - internetinį puslapį www.svietimoprofsajunga.lt
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |