Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kunigas, rašytojas, mąstytojas

Albertas RUZGAS

Kun. Bronius Bulika

Šviesusis kunigas Bronius BULIKA gyveno daugelyje vietovių, tuo tarpu atsiminimų knygoje "Palikęs mūsų širdyse" (2002) pateikti veik vien Jiezno krašto autorių atsiminimai. Todėl B. Bulikos gyvenimo aprašymas toje knygoje yra labai fragmentiškas. Žinoma, gerai, kad ta atsiminimų knyga yra išleista, o papildyti galima visada. Svarbu, kad jau turime ne atsiminimų pluoštą, o visą knygą. Norėčiau prisidėti prie kunigo atminimo išsaugojimo ir savo atsiminimais.

Dvasininkus bolševikai laikė savo priešais, kuriuos reikia naikinti. Todėl į gulagus dvasininkai neretai patekdavo ne dėl jų politinės veiklos, o vien dėl to, kad jie yra dvasininkai. Net ir būdami laisvėje, jie sovietijoje buvo vieni iš labiausiai varžomų, persekiojamų asmenų. Padirbęs kunigu vos kelerius metus į bolševikinių represijų sūkurį pateko jaunas kunigas Bronius Bulika.

Jis gimė 1923 m. kovo 23 dieną Pučkoriškių kaime (Utenos raj., apie 3 kilometrai nuo Saldutiškio), priklausiusiame tada Kuktiškių (Utenos raj.) parapijai, ten buvo pakrikštytas.

Nors ir tolokai buvo, Bronius lankė Saldutiškio pradinę mokyklą ir ją baigė. 1936 metais pradėjo mokytis Utenos gimnazijoje, mokykloje buvo pirmūnas, klasės lyderis.

1942 metais baigęs Utenos gimnaziją tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia, kaip ir visur, kur mokėsi, Bronius pasižymėjo neeiliniais gabumais ir darbštumu. 1947 metų Didįjį šeštadienį Vilniaus Katedroje vyskupas M. Reinys jį įšventino kunigu.

Nuo tada prasidėjo visai naujas jo gyvenimo laikotarpis. Pradžioje trumpai vikaravo Kaune (Švč. Trejybės bažnyčioje), Kaišiadoryse, Beižionyse (Trakų raj.), paskui buvo sugrąžintas į Kaišiadoris, kur vikaravo ir ėjo kanclerio pareigas vyskupijos valdytojo prelato B. Sužiedėlio vadovybėje. Nuo 1949 metų pavasario ėjo Zibalų (Širvintų raj.) klebono pareigas.

1950 metais kunigas buvo suimtas, nuteistas 10 metų ir išgabentas į Rusiją. Kalėjo Karagandos ir Omsko lageriuose, dirbo statybose, tapo pirmos kategorijos tinkuotoju. Darbą atlikdavo sąžiningai ir gerai.

Su Broniumi Omsko lageryje kartu kalėjo rezistentas Eduardas Pašakinskas, kuris papasakojo savo atsiminimus šių eilučių autoriui. Omsko lageryje kalėjo penki kunigai, bet tik Bronius, jauniausias iš jų, aukodavo lageryje šv. Mišias iš savo parašyto mišiolo "Ex Missali Romano". Susirinkdavo į tas pamaldas nemažas būrys kalinių lietuvių. Per šv. Mišias Pašakinskas balsiai perskaitydavo Broniaus paruoštą tekstą.

Kartą besimeldžiant juos užtiko lagerio prižiūrėtojas. Ūmai visi išlakstė į įvairias puses. Prižiūrėtojas sugriebė tik nesuspėjusį pasislėpti Petrą Matašauską, kilusį iš Bartkū-nų kaimo, esančio Panevėžio rajone. Paklaustas, kas organizavo pamaldas, Matašauskas prisiėmė atsakomybę ir buvo nubaustas penkiomis paromis karcerio. Lietuviai, dirbę lagerio valgykloje ir aptarnavę karcerį, maisto nepagailėjo -Matašauskui teko dvigubas davinys.

Bronius buvo draugiškas: gavęs siuntinį, visada maistą pasidalydavo su kitais kaliniais. Omsko lageryje jis turėjo nemažai knygų, atsiųstų iš Lietuvos. Tas knygas pats kur nutrūkęs skaitė ir kitiems duodavo paskaityti.

Po Stalino mirties Broniaus bylą peržiūrėjo, jį reabilitavo. 1955 m. birželio mėnesį jis išvažiavo į Lietuvą. Birželio pabaigoje Bronių paskyrė Viduklės (Raseinių raj.) altarista, 1956 m. kovo mėnesį jį paskyrė klebonu į Bobriškį (Rokiškio raj.), o 1960 metų pavasarį perkėlė į Molėtus ir paskyrė dekanu.

Nuo 1967 metų vasaros septynerius metus ėjo Kaišiadorių kurijos kanclerio pareigas vyskupijos valdytojo prelato P. Bakšio vadovybėje.

1969 metais E. Pašakinskas Bronių sutiko Trakų rajono pasų stale, besiginčijantį su pasų stalo viršininku. Bronius tądien gavo pasą, kuriame rado įrašyta "kulto tarnas". Pašakinskui girdint Bronius pareiškė pasų stalo viršininkui: "Aš esu kunigas, o ne kulto tarnas". Tačiau diskriminacinėmis buldozerinio ateizmo sąlygomis vis tiek turėjo likti toks įrašas, nes į dvasininkų pretenzijas komunistinė valdžia nekreipė jokio dėmesio.

Nuo 1974 metų pradžios jis 14 metų išdirbo Jiezno (Prienų raj.) klebonu. Ten gyvendamas aktyviai darbavosi Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus komisijoje, nudažė Jiezno bažnyčią, rūpinosi jos vidaus ir aplinkos sutvarkymu, šventoriuje pastatė kryžių, šalia kurio jis ir palaidotas. Mirė 1988 m. birželio 22 dieną Kauno klinikose.

Beje, aš susipažinau su Broniumi dar pirmosios sovietinės okupacijos metais. Tada mokiausi Utenos gimnazijos pirmojoje klasėje ir gyvenau pas tuos pačius šeimininkus kaip ir Bronius. Aš gyvenau kartu su šeimininkais, o Bronius - su trimis klasės draugais septintokais. Vytautą Galvydį, kambario draugą, 1940 metų pabaigoje čekistai suėmė ir laikė Utenos kalėjime. Jis išėjo iš kalėjimo tik 1941 metais, prasidėjus Vokietijos ir Rusijos karui. Galvydį įkalinus, Bronius ir kambario draugai pasidarė atsargesni, įtarūs. Nė vienas jų nebuvo komjaunuolis.

Mūsų kambarius skyrė tik vidinė lentų sienelė, kurios durys buvo dažnai atlapos. Todėl aš, nors amžiumi ir išsimokslinimu buvau jiems nelygus, Broniaus ir jo draugų kambaryje buvau dažnas svečias, spoksodavau, kaip jie žaisdavo šachmatais.

Kambario draugai V. Galvydis ir Albinas Vaškelis 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. Dažnokai lankydavosi jų kambaryje klasės draugai Kazys Tamošiūnas (1922-1976) ir Stasys Žibėnas (1922-1945), antruoju sovietmečiu buvę aktyvūs rezistentai, labai simpatiški, draugiški moksleiviai. K. Tamošiūnas 1944 metais už rezistencinę veiklą pateko 10 metų į gulagą, o Žibėnas žuvo partizanaudamas.

Iš tų tolimų moksleiviškų dienų išliko atmintyje toks epizodas. Kartą Bronių, jo kambario draugus ir mane pagavo išdykavimo šėlsmas. Nebeatsimenu, kokį aš pokštą tada iškrėčiau Broniui, kad jis mane pasigavo ir tempė pamurdyti į upelį, tekėjusį pro mūsų namą. Upelis buvo patvinęs, panašus į upę, nes buvo pavasario metas, kovo ar balandžio mėnuo. Aš išsigandau, bet Bronius, pritempęs prie upelio kranto ir vis laikydamas mane glėbyje, stumtelėjo į vandenį, kiek pašlapino ir paleido. Ištrūkęs kaip kulka nuskuodžiau j savo kambarį.

Tą epizodą aš jau buvau užmirštas, bet Bronius - ne. Kai susitikdavome, jis ir po daugelio metų ne kartą su apgailestavimu prisimindavo. Savo išdykavimą jis išgyveno kaip kažką negera padaręs - toks nuostabiai jautrus buvo.

Broniui baigus gimnaziją, su juo susirašinėjome. 1945-1946 metais kelis kartus susitikome Saldutiškyje. Tada jis buvo klierikas, per atostogas lankydavosi Saldutiškio klebonijoje, buvo globojamas kunigo saleziečio Juozo Gusto. O aš tada dirbau raštininku Labanoro miškų urėdijoje (ji buvo Saldutiškyje).

Dažniau susitikdavome, kai jis sugrįžo iš įkalinimo. Jis gyveno Molėtuose, aš dirbau Molėtų rajono švietimo skyriuje vyr. ekonomistu. Tada jis mane slapta sutuokė. Patogu buvo jį aplankyti, kai aš apsigyvenau Vilniuje, o jis dirbo Vienyje. Su manimi jis mielai bendravo, jautėme abipusę dvasinę giminystę, kultūrinę partnerystę. Iš jo gaudavau naujų religinio turinio knygų, kurių viena kita propagandos užsieniui tikslais sovietmečiu išeidavo Lietuvoje. Jo nedidelis laisvalaikio hobi buvo lietuviškų pinigų ir lietuviškų pašto ženklų rinkimas. Faktiškai jis buvo ne kolekcininkas, o tų daiktų globotojas.

Dirbdamas Vievyje ir Jiezne, lankėsi Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Nors "geležinė uždanga" buvo stropiai saugoma, vis dėlto aklinai izoliuotis nuo Vakarų pasaulio bolševikai negalėjo. Noromis nenoromis leido kai kam retkarčiais apsilankyti Vakaruose. Juk bolševikai skelbėsi esą demokratiškiausi pasaulyje, todėl jie stengėsi demonstruoti išimtis kaip tvirtą visuotinę praktiką. Broniui leido keliauti į užsienį turbūt todėl, kad jis buvo kilęs iš neturtingos šeimos, nebuvo pastebėtas politinėje veikloje, kad buvo kuklus, abejingas turtui. Nepaisant to, kaip yra Bronius man pasakojęs, čekistai jį leido į keliones prigrasinę, įspėję.

Jis išvertė į lietuvių kalbą ir lankydamasis Vatikane pats popiežiui Jonui Pauliui II įteikė enciklikos "Dominum vivifikantem" lietuvišką leidimą. Popiežius kitą dieną Andriaus Bačkio teiravosi apie Bronių.

Apskritai Bronius buvo neeilinis, idealus kunigas, išmintingas, filosofinio mąstymo, iniciatyvus, humanistas. Jis tiko profesoriauti, bet sovietmečiu jį likimas nubloškė kita linkme. Kur jis kunigavo, ten gabenosi su savimi didžiulę biblioteką. Kunigas Alfonsas Šatas išleido ir išplatino seriją paveikslėlių, skirtų žymiems dvasininkams ir pasauliečiams M. Valančiui, Maironiui, N. Švogžliui-Milžinui, K. Žitkui-Stoniui, R. Kalantai, Z. Neciuns-kui, A. Rimui pagerbti. Tarp šių portretų buvo ir B. Bulikai skirtas.

Bronius buvo labai iškalbingas. Iš Jiezno važinėjo po visą Lietuvą, sakė pamokslus klierikams ir kunigams rekolekcijose, o pasauliečiams - atlaiduose. Pažymėtina jo kalba kunigo mokslininko Juozapo Stakausko laidotuvėse. Jis kalbėdavo originaliai, prasmingai, įdomiai. Ir rašė jis taip pat lengvai - paliko daugybę rankraščių. Sovietmečiu jis, kaip ir visi kiti dvasininkai, negalėjo nieko išleisti. Jam gyvam esant, JAV lietuviai išleido jo parašytų meditacijų dvi knygas "Kryžiaus keliu" (pirmoji jų anonimiškai išėjo 1982 m., o antroji -1988 m.)

Po Broniaus mirties jo palikimą ėmė leisti Kauno "Atminties" leidykla. Tai meditacijų ir pamokslų rinkiniai: "Tikiu, Viešpatie" (1995), "Vyturio giesmė" (1998), "Kryžiaus keliu" trečioji dalis (1999) ir viso šio veikalo 2-asis papildytas leidimas (2000). Taip pat "Atmintis" išleido: "Kad būtumėte Dievo vaikai" (2000), "Šitaip ateina Dievo karalystė" (2000), "Tu esi pati gelmė" (2000), "Gyventi malonėje" (2001), "Sau ir stipriesiems" (2001), "Rekolekcijos: pamąstymai ne vien kunigams" (2002), "Palaimintas būsi ir tu" (2003). Be to, išvertė iš prancūzų kalbos j lietuvių kalbą garsųjį "Olandų katekizmą", parašė "Naują katekizmą".

Broniaus parašytų meditacijų yra išspausdinta ir sovietmečiu ėjusiame pogrindžio žurnale "Rūpintojėlis". "Katalikų kalendoriuje-žinyne yra paskelbtos "Mintys homilijoms" (1984), "Krikščionių vienybės maldos" (1985) ir "Meditacijos sąmoningo tikėjimo metams" (1986). Beje, daugelis jo sukurtų meditacijų sovietmečiu buvo anonimiškai skaitomos per Vatikano radiją.

© 2008 „XXI amžius“