| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Dvasininkijos kančios sovietų valdymo metais Juozas ŽALIABARŠTIS
1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, Mečislovas Gedvilas buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Jis uždraudė katalikiškų ir tautinių organizacijų veiklą, konfiskavo visą jų turtą ir pradėjo žiaurų tautos naikinimą. Antrą kartą okupantas sugrįžęs į Lietuvą su dar didesniu įžūlumu naikino tautą. Ateizmo banga skleidė bedievybės nuodus žmonių širdyse, rovė iš jaunimo širdžių visa, kas gera, kilnu ir šventa. Mūsų padangėje pirmosios kruvinos aukos buvo Budavonės miške žiauriausiu būdu bolševikų nužudyti kunigai kankiniai Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila ir Jonas Petrikas. Jie savo krauju ir kančia pašventino Budavonės mišką. Žudynių vietoje žydi gėlės, kyla į dangų maldos, minami takai į kankinių šventovę. Ši vieta mums šventa. Aš esu liudininkas šviesios atminties Lankeliškių parapijos klebono Justino Lelešiaus tragedijos. Tuo metu dirbau Bartninkų bažnyčios zakristijonu, klebonu buvo Benjaminas Sakavičius. Kunigas Justinas Lelešius dažnai mus aplankydavo ir vis skundėsi, kad Vilkaviškio saugumas nori jį užverbuoti, kad šnipinėtų kunigus ir tikinčiuosius. Kartą jis atėjo pėsčias iš Lankeliškių, rodė mėlynes ant pečių ir sakė, kad jei neteiks žinių, bus fiziškai sunaikintas. Kunigas Justinas Lelešius, apsiašarojęs pakėlė rankas į viršų ir man ir kunigui Benjaminui Sakavičiui girdint, tarė: - Aš kunigas, lietuvis, katalikas, Judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, tegul mano kraują sugeria Lietuvos žemė. Jo žodžiai išsipildė: išėjo į žaliąją girią ir netrukus jo kraują sugėrė Veiverių apylinkės žemė. Nuo to paties tirono žuvo ketvirtas Lankeliškių parapijos kunigas. Kunigas Benjaminas Sakavičius taip pat neišvengė represijų. Sužinojęs, kad Vilkaviškio saugumas atvažiuoja jo areštuoti, pasišalino iš parapijos ir pasislėpė, tačiau po ketverių metų buvo surastas ir nuteistas kalėti. Tik atkeltą iš Gražiškių parapijos į Bartninkus kunigą Juozą Juozaitį, bebaigiantį aštuntą dešimtį metų, areštavo už tai, kad per pamokslus prašė lietuvius nepamiršti Dievo ir tikėjimo, nebūti skundikais. Dirbdamas Vilkaviškio žemės ūkio profesinėje technikos mokykloje, apgyvendinau pora dešimčių petingų vyrų, prisistačiusių sportininkais. Tik vėliau teko sužinoti, kad tai saugumiečiai, atvykę sugauti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidėją kunigą Sigitą Tamkevi-čių ir fiziškai jį sunaikinti. Štai kokios jėgos buvo eikvojamos prieš šį kūnu gležną, bet dvasioje milžiną, doros, tikėjimo tiesos ir meilės skleidėją. Tuokart jiems savo judošiško darbo atlikti nepavyko. Negailestinga, žiauri ranka naikino kryžius ir rūpintojėlius iš Vilkaviškio rajono pakelių. Mes gerai prisimename, kaip laidojant mirusįjį su kryžiumi reikėdavo eiti šalutinėmis gatvelėmis, kad kryžiaus spindesys neapakintų šviesaus komunizmo kūrėjų akių. Daugeliui Vilkaviškio vyskupijos kunigų teko patirti kankinio dalią. Buvęs Vilkaviškio vyskupijos ganytojas Mečislovas Reinys buvo nukankintas sovietų kalėjimuose. Ir visus šiuos darbus vykdė ne urvinis žmogus, bet XX amžiaus žmogus, kuris jau mokėjo skaityti ir rašyti. Galime drąsiai sakyti, kad kunigai - tai pirmieji sąjūdiečiai, guodę ir teikę viltį tarybinės valdžios mulkinamiems ir skriaudžiamiems žmonėms. Ne mažesnė misija dvasininkams tenka ir šiandien, nes tos pačios tamsiosios jėgos, kurioms nepavyko bolše-vikmečiu iki galo atlikti savo judošiško darbo, šiandien visokiais būdais, pasitelkdami televiziją ir spaudą, tęsia Bažnyčios ir tautos griovimo darbą. Todėl Lietuvai šiandien reikia uolaus pasišven-tusio misijų darbo. Birutės NENĖNIENĖS nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |