| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Likimo ironija, arba kas yra kas? Irena RUNAITĖ
"Niekada neužmirštama liks lietuviams 1940 m. birželio mėn. 15 diena, kada mūsų mieląjį kraštą užplūdo braškančiais tankais, atkištais durtuvais apsiskarmaliavus, išbadėjus bolševikų raudonoji armija. Ši diena įspaudė net mažiems kūdikiams į širdis kartų atminimą, nes netekome nepriklausomybės ir įpuo-lėm į žiaurią, kruviną vergiją..." ("Laisvės žvalgas", 1946 05 25, Nr.5 (23)) 1940 m. birželio 14 dieną SSRS įteikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama įsileisti neribotą kiekį sovietų kariūnų ir sudaryti Sovietų Sąjungai priimtiną vyriausybę. 1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos sieną peržengia 12 divizijų -250000 karių. Dekanozovas premjeru paskiria Justą Paleckį. Sulaužoma 1926 m. spalio 26 dieną sudaryta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis. 1940 m. liepos 14-15 dienomis falsifikuojami rinkimai į Liaudies seimą, o liepos mėn. 21 dieną seimas priverčiamas priimti nutarimą dėl įjungimo į SSRS. Justas Paleckis savo knygoje "Gyvenimas prasideda" rašo: "Tarybų Sąjunga, kuriai rūpėjo ne tik savo šalies likimas, bet ir lietuvių bei kitų Pabaltijo broliškų tautų reikalai, negalėjo rizikuoti ir pasitikėti priešiška fašistine vyriausybe, globojančia šnipinėjimo ir provokacijų lizdus, sulaužiusia sudarytąją sutartį. Staigiais smūgiais paklupdžiusi Vakarų Europą, hitlerinė Vokietija savo neslepiamais agresyviais siekimais darėsi pavojinga jėga. Reikėjo pasiruošti ir užimti tinkamas strategines pozicijas". Kas buvo tas Justas Paleckis, be tautos sutikimo laiminęs Lietuvos okupaciją? Rygoje prie Latvijos komunistų lietuvių kalba buvo leidžiamas laikraštis "Darbininkų kova", kuriame J. Paleckiui pavyko įsidarbinti: "Darbas "Darbininkų kovoje" man buvo svarbi politinė mokykla. Versdamas iš tarybinės spaudos įvairius rašinius, kalbas, nutarimus ir kitokius dokumentus, turėjau progą susipažinti su komunistų partijos ir tarybų valdžios siekimais. Ypatingą įspūdį padarė komunistinio Internacionalo manifestas, priimtas pirmajame Kominterno suvažiavime". Justas Paleckis dalyvavo Lietuvos-Sovietų Sąjungos suartėjimo draugijos veikloje. Oficialiai ji buvo vadinama "Lietuvos draugija SSRS tautų kultūrai pažinti". Draugijos pirmininkas buvo V. Krėvė-Mickevičius. 1939 metų rugsėjo mėnesį J. Paleckis su V. Krėvė-Mickevičium nuėjo pas SSRS pasiuntinį Lietuvai N. Pozniakovą užmegzti naujų santykių su Sovietų Sąjunga, kuri, reikalui esant, ateitų į pagalbą, kartu ir pasiūlyti savo parsidavėlišką pagalbą. 1939 metų spalio 10 dieną Maskvoje buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius perduodamas Lietuvai. J. Paleckis ir L. Šmulkštys, neturėdami jokių vyriausybinių įgaliojimų, eina pareikšti padėką Sovietų Sąjungos pasiuntiniui. J.Paleckis turėjo iš anksto mašinėle pasirašytą kalbą, kurioje sakoma: "...Tarybų Sąjunga, taikingu būdu užkariaujanti tautų širdis, giliai stiprina bičiuliškus lietuvių tautos jausmas Tarybų Sąjungai. Vilnius tampa vertingu tiltu tarp lietuvių tautos ir SSRS tautų. Giliai dėkojame didvyriškai darbininkų-valstiečių Raudonajai armijai ir jos vadui maršalui Vorošilovui už Vilniaus ir jo krašto išlaisvinimą iš ilgamečio svetimo jungo ir chaoso, į kurį pastūmė savo tautą ir jos pavergtas tautas suirusi Lenkija". Tautos išdavikas Justas Paleckis tuo momentu jautėsi lyg būtų visos Lietuvos šeimininkas, o gal, teisingiau sakant, Judas. Išėjęs iš SSRS pasiuntinybės, J. Paleckis nuskuba prie Karo muziejaus, kur buvo kalbama apie Vilniaus išvadavimą ir apie išmintingą tautos vado Antano Smetonos politiką. J. Paleckis piktinosi, kad negirdi nė žodžio, kuriuo būtų pareikšta tinkama padėka Sovietų Sąjungai. Generolas V. Nagevičius paragino visus eiti pas tautos vadą prezidentą A. Smetoną pareikšti savo džiaugsmą dėl Vilniaus atgavimo. J. Paleckis palipa ant S. Daukanto paminklo pjedestalo laiptelių ir rėžia kalbą, kad "tautininkai nori Vilniaus grąžinimą panaudoti savo valdžiai sustiprinti ir įvykius vaizduoja taip, tarytum Vilnių būtų išvadavę jie. Tuo tarpu Vilnių išvadavo ir jį Lietuvai grąžino ne kas kitas, o Tarybų Sąjunga. Užtat dėkoti reikia ne tautos vadui, tam fašistiniam diktatoriui, bet darbo žmonių valstybei - Tarybų Sąjungai per jos pasiuntinybę". Priėjus prezidentūros sodelį manifestantų kolonos nesustodamos ėjo pro balkoną, kuriame stovėjo A. Smetona ir ministrai. Ties balkonu žmonės kiek sulėtinę žingsnį šaukė "VALIO". Prie balkono priartėjo ir J. Paleckis, kuris ir čia sugebėjo sudrumsti žmonių džiaugsmą savo bolševikiniais iššūkiais pakviesdamas eiti į Sovietų Sąjungos pasiuntinybę padėkoti už Vilnių. J. Paleckis, lydimas bendrų, priartėjo prie Sovietų Sąjungos pasiuntinybės durų. F. Moločkovas, pažinęs J. Paleckį, įsileido jį ir jo draugus į vidų ir už pareikštus jausmus labai mandagiai padėkojo. Tada J. Paleckis nuskubėjo pasidalinti dienos įspūdžiais ir džiaugsmais su vienminčiais, žmona ir vaikais, ir vėl išėjo į Mickevičiaus gatvę triukšmauti prie kalėjimo. Už tokius akiplėšiškus išpuolius J. Paleckis 1939 m. spalio 11 dieną suimamas, apklausiamas, palaikomas tris paras ir išsiunčiamas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. 1939 m. gruodžio pradžioje priverčiamojo darbo stovykla pakeičiama ištrėmimu iš Lietuvos per tris paras į pasirinktą užsienį. Latvijoje šiam maištininkui buvo leista gyventi tik vieną mėnesį. Įdomu, kodėl J. Paleckis pasirinko Latviją, o ne Sovietų Sąjungą? 1940 m. birželio 14 dieną SSRS iškėlė Lietuvos vyriausybei reikalavimus: 1. atiduoti teismui provokacinių veiksmų prieš tarybines įgulas Lietuvoje kaltininkus; 2. sudaryti Lietuvoje tokią vyriausybę, kuri užtikrintų sąžiningą savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir ryžtingai sutramdytų sutarties priešus; 3. netrukdyti įžengti į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniams, kurie galėtų užtikrinti Sovietų Sąjungos - Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir užkirsti kelią provokaciniams veiksniams prieš tarybines įgulas Lietuvoje. Dėl nesutarimų vyriausybėje atsidūręs beviltiškoje padėtyje prezidentas Antanas Smetona oficialiai perdavė prezidento pareigas ministrui pirmininkui A. Merkiui ir su šeima išvyko į užsienį. Kas ir kaip sudarė naująją Lietuvos vyriausybę? Ne veltui Justas Paleckis ne kartą landžiojo į Sovietų Sąjungos pasiuntinybę, siūlydamas savo visokeriopas paslaugas ir pagalbą tarpusavio santykiuose. Šiam vos vidurinį išsilavinimą turinčiam Sovietų Sąjungos pakalikui sužibo išsvajota žvaigždė. Maskva "paskiria" Justą Paleckį Lietuvos Ministrų tarybos pirmininku ir jam paveda sudaryti Ministrų tarybą. J. Paleckis iškart pateikia raštišką pareiškimą su iš anksto surašyta ir tikriausiai suderinta su Sovietų Sąjungos pasiuntinybe naują Ministrų tarybos sudėtį. Aktą pasirašo einąs prezidento pareigas ministras pirmininkas A. Merkys ir Maskvos statytinis naujasis ministras pirmininkas Justas Paleckis. Savo knygoje "Gyvenimas prasideda" J. Paleckis rašo, kad jo paskyrimas "ministru pirmininku" buvo jam netikėtas, tačiau kyla klausimas, kaip jis, nesitikėdamas to posto, iš anksto turėjo sudaręs naujos Ministrų tarybos sudėtį? Vadinasi, ta sudėtis iš anksto buvo suderinta su Sovietų Sąjungos pasiuntinybe. Be to, pasinaudodamas tuo, kad prezidento postas buvo laisvas, Justas Paleckis pasisavino ir prezidento pareigas. SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis Lietuvoje Vladimiras Dekanozovas ilgametį Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų paskiria Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Dar neturėdami net ir fiktyvių tautos mandatų, Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus pradėjo vykdyti represijas. Naktį iš liepos 11 į 12-ąją visoje Lietuvoje suimama apie 2000 Nepriklausomybės Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų. Kai kurie iš jų išvežami į Butyrkų, Lubian-kos ir kitus kalėjimus. 1940 m. birželio 19 dieną Virbalyje suimamas išvežamas į Maskvą, vėliau į Oseti-ją buvęs Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras su šeima. 1940 m. liepos 16 dieną "ministras" Mečislovas Gedvilas pasirašo potvarkį ištremti iš Lietuvos buvusį Ministrą pirmininką Antaną Merkį ir buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį su šeimomis. Tą pačią dieną šį aktą patvirtino ir apsišaukėlis "Respublikos prezidentas" Justas Paleckis. 1940 m. liepos 17 dieną A. Merkys išvežamas į Saratovą, o J. Urbšys - į Tambovą. 1940 m. liepos 10-13 dienomis į Kalugos srities lagerius buvo išvežti 4376 karininkai ir kareiviai, kurie buvo internuoti Lietuvoje prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui. Tai pirmieji Justo Paleckio, Antano Sniečkaus, Mečislovo Gedvilo ir jų šutvės juodi darbai vykdant tiesioginius Sovietų Sąjungos vyriausybės pavedimus, atlikti iki liepos 14-15 dienomis sufalsifikuotų rinkimų į Liaudies seimą, kai jie "įgavo" mandatus. Minėtas represijas apsišaukėliai atliko kaip okupacinės vyriausybės, Sovietų Sąjungos samdiniai. Drąsą pradėti Lietuvoje represijas jiems suteikė 1940 m. birželio 15 dieną 15 valandą Lietuvos sieną peržengusi Raudonoji armija. Nei J. Paleckio, nei A. Sniečkaus, nei M. Gedvilo neišgąsdino, kad juos saugančios jų išsvajotos Raudonosios armijos karių kojos apvyniotos skudurais, įkištos į išklypusius pusbačius, o jų kūnus dengė suplyšę drabužiai. Net karininkų sermėgos buvo prastesnės už biedniausio, tačiau visuomet tvarkingo lietuvio. Kaip tie Lietuvos gelbėtojai komunistai jau tada nesuprato, kad tokia prasta Stalino kariuomenė atspindi prastą SSRS ūkį? Pusiau smurtine tvarka buvo suvaidinti ir liepos 14-15 dienos rinkimai į Liaudies seimą. 1940 m. liepos 21 dieną Kauno valstybiniuose teatro rūmuose susirinko vadinamieji Liaudies seimo deputatai. Justas Paleckis paskelbė Liaudies seimo sesijos posėdį pradėtą, pakvietė į prezidiumą L. Adomauską, M. Gedvilą ir V. Ditkevičių. Išrenkamas nuolatinis prezidiumas, kurį sudarė pirmininkas Liudas Ado-mauskas, pirmininko pavaduotojai M. Gedvilas ir J. Grigalavičius, sekretoriai A. Venclova ir P. Cvirka. J. Grigalavičius pasiūlė pirmuoju darbotvarkės punktu įrašyti klausimą dėl valstybės santvarkos, antruoju A. Sniečkus pasiūlė svarstyti įstojimą į Sovietų Sąjungą, A. Bauža pasiūlė apsvarstyti žemės klausimą, o B. Baranauskas - klausimą dėl stambiosios pramonės įmonių ir bankų nacionalizavimo. M. Gedvilas siūlė įkurti tarybinę socialistinę respubliką. Po diskusijų buvo paskelbta "Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika". P. Pakarklis supažindino su Sovietų Sąjungos konstitucijos pagrindiniais dėsniais bei su tarybiniu respublikų gyvenimu. Liaudies seimas priėmė "Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų sąstatą deklaraciją", kurioje sakoma: "Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir neteisės režimą -žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies seimas nutarė: Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę respubliką į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos". Po diskusijų buvo priimta "Deklaracija, paskelbianti žemę visos tautos nuosavybe, tai yra valstybės nuosavybe". A. Sniečkus, baigdamas savo ilgą pranešimą pabrėžė: "Buržuazinių plėšikų nualinta naujoji, laisvoji Tarybų Socialistinė Lietuva laisva valia kaip lygiateisė įsijungusi į didžiąją Tarybų Sąjungą, prisidėjo prie savo laimingosios tėvynės kuriamojo, atstatomojo darbo. Tik Tarybų Socialistinių Respublikų šeima, tik vyresniosios seserys: Tarybų Rusija, Tarybų Ukraina, Baltarusija, Gruzija ir daugelis kitų - padės Tarybų Lietuvai pakilti, sustiprėti, išaugti ir savo laimėjimais nurodys mums kelią į tautinės kultūros pražydėjimo ir dirbančiųjų ekonominės gerovės viršūnes". Liaudies seimas išrinko Įgaliotąją komisiją pasiųsti į Maskvą, įteikti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Liaudies seimo priimtą deklaraciją dėl Tarybų Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Įgaliotąją komisiją, vadovaujamą Justo Paleckio, 1940 m. liepos 21 dieną Maskvoje Baltarusijos geležinkelio stotyje sutiko SSRS Aukščiausios tarybos atstovai su gėlėmis. Sutikimo metu J. Paleckis rėžė kalbą: "...Mes auksinėmis raidėmis įrašėme į mūsų įsakymų lentą didžiuosius seimo nutarimus, ir šiandien esame čia tam, kad aukso raidėmis tai būtų įrašyta į didįjį šalies Įstatymą, aukso raidėmis, bet plienine nenugalima valia. Tas jėgos pagrindas yra tai, kad pas mus jau yra mums dabar artima Raudonoji armija, kuria didžiuojasi tarybinės tautos, kurią širdingai spėjo pamilti lietuvių tauta." Tais žodžiais Justas Paleckis atvirai prisipažino, kad jeigu ne Raudonosios armijos jėga, jam ir jo šutvei parduoti Lietuvą okupantams Sovietų Sąjungai būtų nepavykę. Taigi Lietuva, vadovaujant J. Paleckiui, A. Sniečkui ir jų šutvei, buvo užimta smurtu.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |