| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Mylėti iki grabo lentos... Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ
Kai sutuoktuvininkai, gražūs, jauni ir pasipuošę, ateina prie altoriaus, manau, nė vienas negalvoja apie senatvę. Prieš 50 metų tai mažai rūpėjo ir Onutei Uselytei bei Antanui Nedzinskui. Tada jie Lazdijų rajono Seirijų bažnyčioje priėmė Santuokos sakramentą ir prisiekė vienas kitą mylėti "iki grabo lentos". Tik gyvenimo laiko keliu tie metai praskriejo kaip žirgai, kurie jaunuosius atskraidino į "šliūbą" gražiame važyje su skambaliukais. Prie šventovės jį net apsuko, vos neišvirto. Buvo šalta 1958 metų vasario 2 diena. Tik jaunųjų širdys liepsnojo meile, ant pirštų spindėjo žiedų auksas... Gyvenimas jaunos šeimos nelepino. Savo bendro gyvenimo kelionėje jie kartu šlifavo, gludino ir grūdino širdžių, minčių ir darbų auksą. Šiandien jis spindi ne metalo blizgesiu, bet darnios šeimos gyvenimo liudijimu. Nors liaudies išmintis sako, kad nėra namų be dūmų, bet iš jų jaukaus šeimos židinio niekas nematė rūkstančių dūmų. Onutė sako: "Gal Dzievulis tep davė, gal tėvų perduoti genai, jų pavyzdys?..." O Dzievulis, tikėjimas ir pasitikėjimas Juo Ūselių ir Nedzinskų giminėje perduodamas iš kartos į kartą per motinos pieną, lūpas, per senelių, tėvų pavyzdį. Gausi devynis vaikus auginusi Ūselių šeima kiekvieną sekmadienį, jeigu nebuvo labai svarbių priežasčių, keliaudavo į bažnyčią. O tada, kai šventadienį pasilikdavo namuose, motina kartu su vaikais kalbėdavo rožančių. Tais laikais apie gyvenimą be Santuokos sakramento, skyrybas negalėjo būti nei kalbos. "Nepripažįstu gyvenimo be santuokos bažnyčioje. Gal dabar iš užsienio atėjo ta mada "gyventi susidėjus". Betgi mes esame lietuviai, turime gražius savo senelių, tėvų papročius, tai jų ir laikykimės. Linkiu, kad šeimos gyventų santuokoje. O dabar pagyvena "susimetę", po to apsirengia vėl balta suknele ir vaidina nuotakas. Dzievulis yra..." -sako Onutė. Ir šiandien ji prisimena anytos žodžius: "Vaikai, gyvenkit gražiai, nesipykit, ba apskųsiu kunigui". Iš tiesų gal kokius dešimt metų išgyveno visai nesusipykę. O ir vėliau tik nuomonių skirtumas kartais sukelia nepasitenkinimą. Mat Onutė nepaprastai darbšti, kaip dzūkai sako, "stragi". Atrodo, kad ne tik rankomis, bet ir akimis ji darbus dirba. Jų sode auga daugybė veislių medžių, krūmų, gėlių. Dar pavasariui nenuvarvinus nė lašelio žalio dažo, ant plikos žemės baltuoja lopinėliai smulkiažiedžių. O kai saulutė šiek tiek ilgiau ištiesia spindulių juostas, kepurinę šoka narcizai, mojuoja įvairiaspalvėmis skarelėmis tulpės, skleidžia gundantį kvapą bijūnai... Tik metai vis labiau pristabdo Onutės bėgimą. Antanas lėtesnio būdo, o ir įsisenėjusios ligos daro savo. Antano tėvai buvo darbštūs ūkininkai. Tėvelis labai mylėjo arklius. Pas Nedzinskus jie buvo eikliausi. Per Velykas iš pamaldų jie dažniausiai kaime sugrįždavo pirmieji. Pagal senolių papročius tai buvo ženklas, kad tais metais geriausiai derės javai. Onutė ir dabar prisimena motinos žodžius: "Vaikai, jei radote ką nors pamestą ant kelio - nelieskite, nes tai - ne jūsų. Neikit į svetimus sodus. Nedarykite niekam blogo, nes grįš dešimteriopai, nes Dzievulis nubaus..." Tėvelis visada sakydavo: "Paskutinis paukštis, kuris savo lizdą teršia". Nedzinskai viskuo, ką turi, dalijasi su kitais, nes tai paliko nuo_vaikystės Onutės motinos pavyzdys. Nors Ūselių buvo gausi šeimyna, bet motina pamaitindavo kiekvieną elgetą, užsukusį į jų namus, suteikdavo nakvynę, o per didžiąsias religines šventes gausiai apdalindavo juos prie bažnyčios. Pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais Onutė, praradusi kūdikį, ir daugiau jau negalėjusi turėti vaikų, motinišką ir tėvišką meilę ir rūpestį kartu su vyru išdalijo seserų, brolių, pusbrolių ir visai svetimų vaikams. Jie turi šešis krikštavaikius, o Antanas dar du atskirai. Onutė paveldėjo iš savo mamos ne tik darbštumą, bet ir subtilų menišką grožio supratimą. Ji žinoma Lietuvoje kryželiu siuvinėjamų paveikslų autorė. Jų moteris išsiuvinėjo per 50, surengė ne vieną parodą rajone, džiugino lankytojų akį Alytaus apskrityje, sostinėje. Jos siuvinėti šventi paveikslai, peizažai ir kiti kūriniai puošia ir šildo giminių, draugų namus, įstaigas. Onutės pomėgiui pritaria ir vyras Antanas: jis paveikslus įrėmina, mielai vežioja į parodas. Kai Onutė, apimta įkvėpimo, neturi laiko pagaminti valgyti, tai nė kiek ne blogiau už ją valgį paruošia sutuoktinis ir maloniai pakviečia prie stalo. Jaunuoliai ilgai draugavo. Antanas buvo atkaklus ir jo svajonės išsipildė: "Pavydėjau, bet kentėjau ir pasiekiau, ko norėjau". Onutė porina: "Kavalierių daug buvo. Antanas laimėjo savo kantrumu. Mokėjo atleisti. Pripratau ir pamilau. Pamilau visam gyvenimui. Išdraugavom beveik šešetą metų. Susituokėme 1957 metais rugsėjį, kai dar mokiausi tuometiniame Kapsuko gyvulininkystės technikumo paskutiniame kurse. Tai buvo tik civilinė santuoka. Bažnyčioje "paėmėme šliūbą" po pusmečio..." Po vestuvių O. ir A. Nedzinskai dar gyveno šešetą metų atskirai, tik retkarčiais susitikdami. Tik kai abu susirado darbą Lazdijuose, apsigyveno drauge. Vėliau ne-akivaizdiniu būdu Onutė baigė Veterinarijos akademiją. Dirbo zootechnike, atsakingą darbą žemės ūkio valdyboje. Vyras ją visur suprato, palaikė, padėjo. Taip kartu eina pasitikėdami, atsiremdami vienas į kitą sunkiausiomis gyvenimo minutėmis, jau 50 metų. Nedzinskai saulėtą pavasario sekmadienį su gražia giminių palyda atvyko į Seirijų bažnyčią patvirtinti savo auksinių vestuvių jubiliejaus. Iškilmingas apeigas atliko ir šv. Mišias aukojo klebonas kun. Vytautas Jonas Insoda. Savo homilijoje jis pasidžiaugė, kad dar yra tokių šeimų, kurios savo gyvenimu liudija gražią santuokos ir Dievo bendrystę. Dabar jaunavedžiams yra organizuojami kursai, kaip kurti šeimą. Anksčiau tokių kursų nebuvo. Tada tai buvo liudijama tik tyra sąžine, besąlygine meile visu protu, visa širdimi. Tada tiesiog su Dievo pagalba buvo išmokstama vienas kitam atleisti, pamiršti, kas buvo bloga, ir gyventi... Jų santuokos pradžioje buvo platus kelias. Dabar jis siaurėja, artėja prie labai siaurų vartų. "Manau, kad jubiliatai pataikė į tuos vartus ir laimingai užbaigs savo kelionę", - sakė klebonas. Jis linkėjo jubiliatams sulaukti ir deimantinių vestuvių. Jubiliejinių vestuvių apeigose svotavo tas pats svotas Pranas Mikelionis, keturios pamergės ir du pabroliai. "Jaunieji" pasidalijo savo širdžių šiluma, uždegė žvakę ir nuo jos asmeniškai kiekvienam svečiu perdavė mažytės žvakelės ugnelę: "Priimkite iš mūsų 50 metų nešiotą ir saugotą nuo audrų ir vėjų širdžių kibirkštėlę, lai ji dega jūsų širdyse ir šeimose. Perduokite toliau savo pamainai, lai keliauna iš kartos į kartą, kad sužvarbę nuo šalto gyvenimo vėjo galėtumėt sušilti prie jos liepsnos".
Seirijai, Lazdijų rajonas
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |