|
Sąjūdžio unikalumas ir garbės skolos
Edmundas SIMANAITIS
Lietuvos sąjūdis (LS) - tai unikalus reiškinys Lietuvos, o gal ir pasaulio istorijoje. Jis pakilo, tarytum cunamio banga ir nušlavė okupacinės valdžios struktūras po to palengva nuslūgo, bet nenutilo, nepranyko. Reiškinio unikalumą lėmė ir susiklosčiusi padėtis regione ir Europoje. Sovietų prezidento M. Gorbačiovo paskelbtoji "perest-rojka" buksavo. Tada jau visi suvokė, kad naivu kalbėti apie ekonominį "respublikų" savarankiškumą, vairuojamą ir smulkmeniškai kontroliuojamą kompartijos struktūrų.
Tačiau viešumas atpalaidavo liežuvius. Atviras skriaudų įvardijimas ir negerovių aptarimas padrąsino pilietinį mąstymą.
Baltijos šalys nebuvo pamiršusios dviejų dešimtmečių laisvo kūrybinio darbo patirties. Įvyko tai, ko nesitikėjo pertvarkos sumanytojai. Tautinės savimonės nepraradusi tauta natūraliai siekia išsilaisvinti ir atkurti valstybingumą. Tai buvo būdinga visoms Baltijos ir Rytų Europos šalims, prievarta patekusioms į Sovietų imperijos priklausomybę.
Valstybės atkūrimo darbuose vien tik masinio entuziazmo nepakanka. Reikia išmanymo ir nuoseklaus darbo visose srityse. Štai kodėl pasigirdo nusivylimo sąjūdininkų veikla balsų. Nejaugi išsikvėpė Sąjūdžio dvasia? Iš tiesų įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Sąjūdis iš skambiabalsės ir pilietiškai aistringos opozicijos perėjo į poziciją. Sąjūdį reikia suvokti kaip pusę amžiaus trukusios rezistencijos gaivališką, tačiau dėsningą ir neišvengiamą tautos valios proveržį - siekimą nusimesti okupacijos jungą ir savo žemėje, savo namuose tvarkytis patiems. Prasidėjo kruopštaus, kupino prieštaravimų ir ginčų atkuriamojo darbo periodas. Reikėjo kurti, grumiantis su sovietmečio reliktais. Sėkmė buvo permaininga, tačiau sugrįžimo į Vakarų pasaulį kryptis buvo išlaikyta.
Laimėjęs valdžią Sąjūdis turėjo perimti pusę amžiaus trukusios okupacijos palikimą. O jo būta nemažo ir be išimties visose gyvenimo srityse. Čia nepakako deklaratyvių atsiribojimų nuo slogios, kruvinos, nusikaltėliškos okupacinės praeities. Pasklido ir gandai, pavyzdžiui, "susikūrė Sąjūdis ir cukraus pritrūkome. Jeigu ir toliau taip tęsis - neišvengsime katastrofos".
Vienas iš svarbiausių to meto Sąjūdžio uždavinių buvo remti Parlamento ir Vyriausybės pastangas stiprinti Lietuvos nepriklausomybę ir kartu išlikti visuomenės nuomonės reiškėju, taigi, ir opozicija. Daliai sąjūdininkų tokia dvejopa padėtis atrodė neįprasta ir nepriimtina, kai kurie tai vertino kaip Sąjūdžio silpnėjimą, nors iš tiesų tai buvo naujos pilietinės brandos pradžia.
Pasigirdo nuomonių, kad sustiprėjus klasikinėms partijoms, dings Sąjūdžio poreikis, nes tikėtasi, kad demokratiniais pagrindais sutvarkytoje valstybėje piliečių interesams atstovaus politinės partijos. Čia privalu paaiškinti porą momentų.
Pirma, per Kovo 11-osios akto nubrėžtą juridinę ribą į Nepriklausomybę peržengė tik viena monolitinė politinė jėga - kompartija. Jos narius, o ypač nomenklatūrą, vienijo anaiptol ne "komunizmo šviesios ateities" vizija, o partinė drausmė, kolaboravimo patirtis ir siekis išlaikyti savo rankose okupacijos metais turėtą valdžią, finansus, spaudą, valdytą valstybinį turtą. Kai kuriuos "partiečius" vienijo ir atsakomybės už kolaboravimo metais padarytus nusikaltimus baimė. Visos kitos atsikuriančios ar naujos susikuriančios politinės jėgos neturėjo veiklos patirties, nes okupacijos sąlygomis jos ir negalėjo turėti.
Antra, LS suvažiavimas 1990 m. balandžio 22 dieną priėmė programą, kurios vidaus politikos skirsnyje įrašytas siekis "įtvirtinti daugiapartinę sistemą, kaip demokratijos garantą". Ši įsakmi nuostata numatė Sąjūdžio įtakos politinėms partijoms dėsningą mažėjimą. LS Seimas ir jo taryba tik pradiniame partijų kūrimosi etape galėjo būti ir buvo konsultacijų ir pasitarimų vieta. Vėliau partijų bendravimas tiek Respublikos Seime, tiek ir savivaldos institucijose vyko teisės aktų nustatyta tvarka, bet ne per Sąjūdžio struktūras. Partijų stygiumi nusiskųsti nėra pagrindo. Prieš rinkimus jų padaugėdavo mažne iki keturių dešimčių.
Žinant, kad JAV politiniame gyvenime efektyviai veikia tik dvi tradicinės - respublikonų ir demokratų partijos, būtų gerokai neatsargu teigti, kad nūdienos Lietuvoje turime demokratijos beveik 20 kartų daugiau negu JAV.
Iš šių faktų galima daryti išvadą - turėtume aiškiai skirti SĄJŪDĮ (turiu omenyje Lietuvos Sąjūdį) ir sąjūdžius. Pastarųjų gali būti neribota aibė, pavyzdžiui, blaivininkų sąjūdis, liberalų sąjūdis, apsivalymo ir t.t. Pirmąjį terminą, jau patekusį visiems laikams ne tik į Lietuvos valstybės, bet ir į pasaulio istoriją, visada ir visur turėtume rašyti tik iš didžiosios raidės.
Smurtu ir melu suręstoje Sovietų imperijoje daugėjo aižėjimo požymių. Tai buvo, tarsi paties Dievo duota, proga protingai, ryžtingai, nuosekliai ir garbingai atsikratyti nepakenčiamos okupacijos. Sąjūdžio lyderiai stebėtinai apdairiai laviravo tarptautinės politikos labirintuose, buvo išnaudojamos visos palankios pasaulio, regiono, sovietų imperijos ir regiono aplinkybės siekiant pagrindinio tikslo.
Kovo 11-osios aktas buvo pats svarbiausias ir ryškiausias XX amžiaus antrosios pusės įvykis Lietuvos istorijoje. Ne smurtu, o remiantis europinės demokratijos tradicijomis, tarptautine ir nacionaline teise bei krikščioniškosios moralės vertybėmis buvo atkurtas teisingumas. Sąjūdžio vykdyta nuosekli valstybingumo atkūrimo politika vertė ir kompartijos viršūnę žingsnis po žingsnio keisti ne tik pavadinimą, bet ir veiklos orientyrus.
Ne šio trumpučio straipsnio tikslas aptarti, prichvatizacijos vingrybes, bankų ištuštinimą, Sąjūdžio ir valstybinės žiniasklaidos praradimą. Tačiau pora itin skaudžių pilietinės garbės ir valstybinės savivokos skolų kamuoja daugelio piliečių sąžinę. Minime Sąjūdžio dvidešimtmetį. Žinome, kad pilietinė visuomenė turi savo tapatybės simbolius. Be trispalvės vėliavos ir Vyčio herbo neįsivaizduojam savo valstybės.
Giedame Vinco Kudirkos "Tautišką Giesmę" jau žinodami, kad jos autorius dar neatėjo, bet, be abejonės, ateis į aikštę prieš Vyriausybės rūmus ir atsistos prie jam ir valstybės himnui skirto paminklo. Bet ir Lukiškių aikštė jau 20 metų, nuo pat Atgimimo pradžios, ilgisi "Laisvės" paminklo - iškilaus, matomo, gerbiamo, lankomo architek-tūrinio-skulptūrinio ansamblio. Visos Europos sostinės tokius simbolius turi ir jais didžiuojasi. Nejau mes dar nesame valstybė? Ir kam naudinga, kad dar vis nedrįstame valstybe būti?
Kita Sąjūdžio garbės skola tėvynei ir Europos istorijai - 1992 metais piliečių referendumu priimtos Konstitucijos 77 straipsnis byloja: "Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas". Vargu ar reikia įrodinėti, kad sukeitus vietomis "Prezidentą" su "vadovu" esmė nesikeičia? Tuo labiau kai kalbama apie pirmąjį, per aplaidumą ar nesusivokimą, nenominuotą Prezidentu prof. Vytautą Landsbergį. Dėl garbės nesiderama. Ji suvokiama protu ir širdimi. Ji plaukia iš mūsų tautos istorinio palikimo suvokimo. Tą patvirtina nacionalinė ir tarptautinė teisė. Kolumbas atrado Ameriką ir liko Kolumbas, o Sąjūdžio pažadinta tauta atkūrė Respubliką be pirmojo prezidento?
Sąjūdis pasiekė neįtikėtinai daug, bet pilietinės garbės skolas reikėtų atlyginti ir nelabai delsiant, tačiau labai atsakingai suvokiant abėcėlinę tiesą - valstybės orumas toli gražu ne finansinis reikalas.
© 2008 XXI amžius
|