Atnaujintas 2008 m. liepos 2 d.
Nr. 50
(1643)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Valdžia sąmoningai ignoruoja mokslininkų rekomendacijas

Akademikas Antanas Kudzys mano,
jog valdžia sąmoningai ignoruoja
mokslininkų rekomendacijas
Autoriaus nuotrauka

Interviu imti iš akademiko Antano Kudzio - didžiausias malonu­mas. Seniai buvau turėjęs tokį atvirą, drąsų, konkretų pašnekovą. Dės­tydamas savo politines, kultūrines, dvasines nuostatas „XXI amžiui", akademikas A. Kudzys nė sykio neužsiminė, esą galbūt kai kurių pa­vardžių, faktų ar situacijų nereikėtų skelbti laikraštyje, esą galbūt kai kuriuos momentus derėtų sušvelninti, padailinti. Šnekėdamasis su aka­demiku A. Kudziu buvau maloniai nustebintas, kai šis, garbaus am­žiaus sulaukęs mokslininkas, visą gyvenimą gilinęsis į tikimybių te­orijos paslaptis, kategoriškai paprašydavo: „šį faktą būtinai paminėk, šią pavardę būtinai įrašyk". Akademikas A. Kudzys nė sykio neištarė žodžių „galbūt nereikia, galbūt per aštru". Nors iš anksto buvome su­tarę, esą kalbėsimės tik apie politiką, atominę elektrinę, universitetus bei niekam tikusius premjerus, pokalbį netikėtai pradėjome nuo ... krepšinio. Mat akademikas A. Kudzys 1949-1955 - aisiais metais la­bai intensyviai žaidė krepšinį, buvo net Kauno „Žalgirio" ir Lietuvos krepšinio rinktinės narys. Krepšiniu jis domisi visą savo gyvenimą, tačiau rungtynių žiūrėti į sporto sales neina jau seniai. Kodėl?

Juk norėtumėte krepšinio rungtynes stebėti sporto salėse, ne tik namie, įsijungęs televi­zorių? Kas sulaiko nuo išvykos į sporto salę? Nekultūringas sporto sirgalių elgesys?..

Negaliu pakęsti itin nekultū­ringo elgesio sporto salėse ir to­dėl neinu žiūrėti rungtynių. No­riu salėje kultūringai praleisti laiką, o ne klausyti daužomų būgnų ar cypiančių švilpynių. Negaliu save tiek pažeminti, kad rungtynių metu sėdėčiau šalia žmogaus, kuris laiko skli­diną alaus bokalą, o išgėręs alų, bokalą meta į aikštę. Toks sir­galiųelgesys menkina tikrąją sporto dvasią. Dėl šios priežas­ties tarp žiūrovų mažai pensi­ninkų.

Esate minėjęs, jog Jums nepa­tinka ir tai, kad dabartinė interna­cionalinė Kauno krepšinio koman­da vadinama „Žalgiriu".

Dešimt metų liejau prakaitą „Žalgirio" komandoje, todėl visuo­met sergu tik už ją. Tačiau mane pik­tina, kad dabartinė Kauno koman­da, būdama internacionalinė, nebe­atitinka „Žalgirio" vardo. Nesu joks ksenofobas ar nacionalistas. Tačiau juk Italijos Milano klubas, kuriame žaidžia tarptautiniai žaidėjai, pava­dinama „Inter" (tarptautiniu) klubu. Anglijos futbolo čempionas iš Man­česterio vadinamas „United" (jung­tiniu). „Žalgirio" pavadinimas buvo susietas su visai kitais siekiais. Ma­no nuomone, šitas klubas galėtų bū­ti pavadintas tiesiog „Kaunas" arba Kauno „Žvaigždės". Toks „Žalgirio" vardo nuvalkiojimas yra tikras pasi­tyčiojimas iš mūsų istorijos. Pasity­čiota iš „Žalgirio" istorijos ir tuomet, kai neseniai švenčiant „Žalgirio" ko­mandos šešiasdešimtmetį nebuvo pakviestas nė vienas žmogus, matęs beveik visą komandos raidą nuo pir­mųjų dienų. Ar kada nors girdėjote tokį atvejį, kad, švenčiant 60-ies me­tų vestuvių jubiliejų, į renginį nebū­tų pakviesti patys sutuoktiniai?.. Lie­tuvoje tokia situacija įmanoma. Šias mintis bandžiau išdėstyti vienam apie krepšinį rašančiam žurnalistui, ėmusiam iš manęs proginį interviu. Tik pamanykite, šių pastebėjimų jis net nenorėjo įdėti į interviu! Tvirti­no, jog tai per aštru ir neatitinka lai­ko dvasios... Tada kategoriškai pa­reiškiau, jog visai neduosiu interviu, jei neįdės mano kritinių pastabų. Šiaip ne taip įdėjo.

Jūs visuomet pasižymėjote ašt­riomis, konkrečiomis nuostatomis, dėl kurių teko nuolat kentėti. Tiek sovietmečiu, tiek jau nepriklauso­moje Lietuvoje. Jei Sovietų Sąjun­gos laikais Jums grasino kalėji­mais, tremtimis, tai nepriklauso­moje Lietuvoje veikta subtiliau -Jus išstumiant iš darbų, Jūsų ne­įtraukiant į valstybines komisijas, ignoruojant Jūsų rekomendacijas. Kada buvo sunkiau?

Sunku buvo visąlaik. Ir tada, ir dabar. Bet aš niekad nesiskundžiau ir nesiskundžiu. Tiesiog manau, kad visuomet reikia iki galo atlikti savo pilietinę pareigą - skleisti tiesą. 1945-1947 metais priklausiau Vytau­to Didžiojo universiteto pogrindinei organizacijai, buvau jos narys, ir tuo didžiuojuosi. Tiksliau tariant, pri­klausiau Juozo Lukšos įkurtai Kau­no apygardos Birutės rinktinei, Kau­no senamiesčio kuopai. Mano vadas buvo Jonas Poškus. Mes palaikėme ryšį su partizanais, rinkome jiems vaistų, drabužių, maisto, platinome jų laikraščius. Be kita ko, organiza­vome ir kai kuriuos karinius žygius, operacijas. Mūsų organizacijos vyrai rengė pasikėsinimą į tuometinių so­vietų Lietuvos veikėjų Antano Snieč­kaus ir Justo Paleckio gyvybes. Šie, Maskvai parsidavę, vyrai dažnai kur­suodavo iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Mes buvome sumanę surengti jiems pasalą. Bet paskutiniu momentu vadas nedavė komandos šaudyti, ka­dangi pastebėjo, jog Sniečkus su Pa-leckiu važiuoja ant kelių pasisodinę mažamečius vaikus. Vėliau paaiškė­jo, jog vaikus šie sovietiniai veikėjai vežiodavosi nuolatos. Ir ne dėl to, kad labai mylėtų kūdikius, o asmeninio saugumo sumetimais. Vėliau mano vadas J. Poškus pakliuvo į nelaisvę, buvo labai žiauriai kankintas (jam laužyta nugara), bet nieko neišdavė.

Ir vis dėlto NKVD ir KGB šni­pai įtarė, kad buvote lietuviškos po­grindžio organizacijos narys. Kon­krečių įrodymų jie neturėjo, todėl nepasodino į kalėjimą, bet iš uni­versiteto vis dėlto išmetė?

Tuo metu studijavau Kauno Vy­tauto Didžiojo universitete Staty­bos fakultete. Mokiausi labai gerai, vien penketais. Jie negalėjo manęs pašalinti iš aukštosios mokyklos dėl blogo mokymosi. Mane palaikė ir tuometinis dekanas, ir tuometinis rektorius J. Kupčinskas, dabartinių politikų Kupčinskų tėvas. Bet vis tiek mane pašalino. Pašalino 1950-aisiais be teisės užsiimti moksline veikla. Bandžiau iš naujo stoti ir 1952-aisiais, ir 1954-aisiais, bet iš karto rašydavo dvejetus per užsie­nio kalbos egzaminus, nors vokiš­kai ir prancūziškai tuomet kalbėjau ne taip jau blogai. Todėl galėjau dirbti tik projektavimo institute. Ne taip jau blogai - įgijau praktikos. Kai baigiau aspirantūrą ir tapau mokslų daktaru, manęs vis tiek ne­priėmė į Kauno politechnikos ins­titutą. Kai Kauno politechnikos ins­titutas Vilniuje įkūrė savo filialą, iš­važiavau į Vilnių. Tai buvo apie 1960-uosius metus. Tada per treje­tą metų parašiau habilituoto dak­taro disertaciją. Bet ją apsigyniau ne Vilniuje, kadangi sovietiniai funkcionieriai lietuviai į mane žiū­rėjo labai kreivai, o Maskvoje. Tais laikais prasidėjęs mano domėjima­sis patikimumo teorija, tebesitę­siantis iki šiol.

Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, kuris vėliau tapo VI­SI, dar vėliau - Vilniaus Gedimino technikos universitetu, dirbote nuo 1960 iki 1992 metų. Kodėl 1992-ai-siais Gedimino technikos universi­tetas atsisakė Jūsų paslaugų?

Tuo metu man suėjo 65-eri me­tai. Ir mane labai lengvai išstūmė, nepratęsdami sutarties. Mat tokio amžiaus sulaukę profesoriai kasmet atestuojami. Aš neva atestacijos ne­praėjau, todėl su darbu šioje aukš­tojoje mokykloje teko atsisveikinti.

Kokios tikrosios Jūsų išstūmi­mo priežastys? Kritikavote univer­siteto vadovybę?

Iš tikrųjų iš universiteto mane išmetė, kadangi viename tarybos posėdyje viešai protestavau dėl rek­toriaus Edmundo Zavadsko elge­sio. Kritikavau, kad lengvai dalija aukštojo mokslo diplomus užsienie­čiams. Dėl Lietuvoje lengvatinėmis sąlygomis dalijamų aukštojo moks­lo diplomų, be abejo, ne už dyką, tuomet kilo tikras tarptautinis skan­dalas. Vokietija mums buvo atsiun­tusi notą, (aš turiu tos notos origi­nalą vokiečių kalba), kur įtariama, kad Lietuvoje užsieniečiai perka aukštojo mokslo diplomus. Vokie­čiai buvo atsiuntę net įtariamųjų są­rašą - per 20 žmonių. Iki šiol sau­gau vieno tokio diplomo, išduoto kažkokiam Bernd Weikl, kopiją. Šiam užsieniečiui Vilniaus techni­kos universitetas 1993 metų kovo 17-ąją suteikė daktaro mokslo laips­nį už vadybos darbą „Laisvai sam­domų operos solistų veiklos marke­tingas". Jūs įsivaizduojate tokią te­mą - laisvai samdomų operos solis­tų veiklos marketingas? Kvailiau, įžūliau, absurdiškiau nesugalvosi. Tačiau po šiuo sprendimu puikuo­jasi būtent Doktarantūros studijų komiteto pirmininko prof. habili­tuoto daktaro E. Zavadsko parašas. Žodžiu, jau tais laikais būta pagrįs­tų įtarimų, jog užsieniečiai, Lietu­voje norintys be mokslo ir be pa­stangų įsigyti aukštojo mokslo di­plomą, atvažiuoja į mūsų šalį, pa­geria kokiame nors restorane su universiteto vadovybe, sumoka ke­lias dešimtis tūkstančių tuometinių Vokietijos markių honorarą, o kitą rytą nesunkiai apsigina diplomą... Apsigina, žinoma, vokiečių kalba (kai mūsų komisijoje, vertinusioje kandidato pasisakymus, nebūdavo deramai suprantančių vokiškai). Kai kuriuos tokius „gynimus" regėjau sa­vo akimis. Pasibaisėjau, kaip iš viso įmanomi tokie dalykai civilizuotoje, demokratinėje, teisę gerbiančioje Lietuvoje. Žodžiu, studentai, protes­tuodami prie Seimo ar Vyriausybės, ne šiaip sau triukšmauja. Bet po to­kių savo pareiškimų pakliuvau į di­delę nemalonę ir esu iki šiol.

Sakydamas, kad nemalonėje esate iki šiol, omenyje turite šiais metais knygynuose pasirodžiusią Algimanto Nako knygą „Vardan Lietuvos"? Vilniaus Gedimino technikos universiteto išleistoje knygoje, pasakojančioje apie lietu­vių pasipriešinimą okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940-1991 metais, apie Jus tėra įdėti vos keli žodžiai. Nors šioje aukštojoje mo­kykloje dirbote, dėstytojavote ne vie­ną dešimtmetį...

Man labai keblu pačiam kalbėti apie save, bet pasakysiu taip: toje knygoje mano veikla visiškai nenu­šviesta. Apie mano darbus specia­liai taip mažai papasakota, tarsi ma­nęs iš viso niekad nebuvo. Manau, kad knygos autoriui nebuvo leista mano nuopelnų nušviesti, mat toje aukštojoje mokykloje iki šiol vos ne pirmuoju smuiku griežia liūdnai pa­garsėjęs E. Zavadskas.

Po to dirbote konsultantu Adol­fo Šleževičiaus Vyriausybėje? Bet be atlyginimo ir vos trejetą metų?

Trejetą metų iš tiesų konsulta­vau A. Šleževičiaus Vyriausybę ne­gaudamas nė cento už savo veiklą. Dirbau visuomeniniais pagrindais. Tačiau ilgai netrukus mano paslau­gų buvo atsisakyta, kadangi supra­tau, jog lietuviškoje energetikoje -didelė korupcija. Protestavau, gin-čijausi, ir netrukus vėl atsidūriau gatvėje. Panašių pavyzdžių, kai val­džia atsikrato teisybę sakančiais mokslininkais, galiu pateikti ir dau­giau. Štai praėjusiais metais Vilniu­je buvo surengta svarbi konferen­cija teritorijų planavimo klausimais. Man teko du sykius joje šnekėti, akcentavau, kad visos stambiausios (žemės, paežerių, miškų) vagystės įvyksta dėl specialiai sujauktų teri­torijos planavimo įstatymų. Iš pra­džių maniau, kad įstatymai, lei­džiantys grobstyti („prichvatizuo-ti") žemes, prastai parengti dėl ne­žinojimo, nepatyrimo. Tačiau, pasi­rodė, kad įstatymai sujaukti specia­liai, kad nesąžiningiems pareigū­nams būtų sudarytos visos galimy­bės vogti ir už tai nesusilaukti pel­nytos bausmės. Aš pateikiau kon­krečių pasiūlymų, kaip ištaisyti esa­mą padėtį. Man žmonės plojo. O kas iš to? Konferencija buvo su­rengta Aplinkos ministerijos užsa­kymu tik tam, kad visuomenei bū­tų pasakyta: „pas mus - viskas tvar­koje". Tuo metu žiniasklaida pra­dėjo analizuoti miškų, paežerių grobstymo atvejus, juos vilkti į vie­šumą, tad Aplinkos ministerija ir kai kurios kitos valdiškos instituci­jos už valdiškus pinigus surengė renginį, kuriame šaukte šaukė, esą korupcijos planuojant teritorijas nėra ir negali būti. Į konferenciją buvo pakviesti toli gražu ne visi žur­nalistai, o tik tie, kurie nereiškė jo­kių kritinių pastabų.

Teko girdėti ir apie 2002-ai-siais tuometiniam premjerui Al­girdui Brazauskui adresuoto laiš­ko pradingimą. Jūs, tikrasis Lie­tuvos Respublikos Mokslų Akade­mijos narys, drauge su tuometiniu LMA Prezidentu B. Juodka para­šėte oficialų laišką ministrui pir­mininkui A. Brazauskui, o tas laiškas ėmė ir pradingo...

Taip, mano ir prof. B. Juodkos 2002-ųjų gegužės 24-ąją išsiųstas laiškas „Dėl Lietuvos pavojingų ob­jektų saugos ir rizikos įvertinimo bei rekomendacijų avarijoms iš­vengti paruošimo" dingo Vyriausy­bėje. Kiek vėliau vienas patarėjas jį surado ar prisiminė jį skaitęs, deja, po to, vargšelis, ilgai patarėju neiš­silaikė. Buvo pakeistas kitu. Manau, kad specialiai po to pašalintas, vien dėl to, kad surado Vyriausybei ne­palankų laišką. Beje, aš kaip moks­lininkas esu kreipęsis ir į šalies pre­zidentą Valdą Adamkų. Preziden­tui norėjau pateikti konkrečius sa­vo pasiūlymus dėl Lietuvos energe­tikos reikalų. Veltui. Neprileido. Jo patarėjas Ramūnas Vilpišauskas mandagiai paaiškino, kad jie V. Adamkui perduoda tik Ūkio mi­nisterijos rekomendacijas, pasiūly­mus, skaičiavimus. Jūs tik įsivaiz­duojate: prezidentas gauna tik ap­robuotą, jo patarėjų atrinktą infor­maciją. Ir jam šito, deja, užtenka?! Taigi R. Vilpišauską būtų galima pa­lyginti su sovietmečiu veikusio GLAVLIT'o pareigūnu.

O kokios Jūsų svarbiausios pa­stabos, patarimai, rekomendacijos? Jūs siūlėte ir tebesiūlote Lietuvai ne pardavinėti savąją elektros energi­ją, bet ją skolinti savo kaimynams?

Jau ne vienerius metus tvirtinu, jog Lietuvai nederėtų pardavinėti sa­vosios elektros energijos. Ypač taip pigiai, kaip dabar. Jau seniai siūliau, kad Lietuva savo kaimynėms, saky­kim, Baltarusijai, Kaliningrado sričiai, savąją elektros energiją skolintų. Sko­los sutartis derėtų pasirašyti tarptau­tinėse instancijose, kad mūsų neap­gautų. Kodėl geriau skolinti, nei parduoti? Greitai mums gali trukti elek­tros energijos, kadangi netrukus, ti­kėtina, bus uždaryta mūsų Ignalinos atominė elektrinė, o naujos dar ne­būsime pasistatę. Tokiu atveju mums kaimynai galėtų grąžinti susidariusią skolą ne pinigais, o ta pačia elektros energija. Dabar gi mes galime sulauk­ti dienos, kai pirksime elektros ener­giją iš savo kaimynų brangiau, nei jiems pardavinėjame šiandien. Bet Lietuvos valdžia šio varianto net ne­svarstė, o nesvarstė greičiausiai dėl to, kad pardavimas pelningesnis, nei skolinimas. Parduodant gali kažkas nubyrėti ir į asmeninę sąskaitą, o sko­linant vadinamasis „otkatas" sunkiai įsivaizduojamas.

Leo LT projektą Jūs ne sykį įvardijote kaip prieštaraujantį tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos įstatymams.

Leo LT projektas prieštarauja tiek Europos Sąjungos, tiek Lietu­vos pagrindiniams įstatymams. ES įstatymai draudžia, kad elektros tie­kėjas ir gamintojas būtų vienas ir tas pats asmuo. Toks gamintojo ir tie­kėjo atskyrimas gelbsti valstybę nuo monopolijų, galinčių netrukdomai kelti kainas, susidarymo. Rengiant Leo LT projektą šis principas aki­vaizdžiai pažeistas. Ta pati „MAXI-MA" valdo ir tiekėją - Vakarų skirs­tomuosius tinklus, ir į Ignalinos AE koją įkėlė. Kuriant Leo LT pasity­čiota ir iš Lietuvos įstatymų, drau­džiančių pardavimo-pirkimo sando­rius organizuoti be konkursų. Šį kar­tą akivaizdžiausiai apsieita be kon­kurso. Mane piktina ir Lietuvos Vy­riausybės bei „Lietuvos energijos" vadovų rūpinimasis ne tiek valstybės, kiek privačios kompanijos finansiniu gerbūviu. Gal „Lietuvos energijos" vadovui toks grobuoniškumas ir do-vanotinas, bet premjeras pirmiausiai privalo rūpintis ne „Lietuvos ener­gijos", o visos Lietuvos reikalais. Premjero Gedimino Kirkilo veikla sveiku protu nesuvokiama. Akivaiz­du, kad čia kyšo itin didelių korup­cijų ragai. Stebina ir kai kurių dema­gogų pažadai, esą „Lietuvos energi­ja" sukaupusi kelis šimtus milijonų litų pelno, taigi Lietuvos žmonėms bet kokiu atveju nereikės už kilovat­valandę mokėti žymiai daugiau, nei dabar. Leiskite paklausti, o iš kur tas susikaupęs pelnas? Tai - asmeniniai „Lietuvos energijos" vadovų pinigai ar visų mūsų pinigai? Toks pelnas ga­lėjo susidaryti tik vienu atveju - api­plėšiant mus visus. Galų gale prisi­minkime, kaip derybose su ES dėl Ignalinos AE uždarymo žodis „su­stabdyti" buvo pakeistas į žodį „už­daryti". Mano žiniomis, vakariečiai buvo sutikę, kad mes įsipareigotu­me tik sustabdyti Ignalinos AE veik­lą. Bet mūsų Seimo Ekonomikos ko­mitetas, kuriam, jeigu neklystu, tuo­met vadovavo Viktor Uspaskich, vie­toj žodžio „sustabdyti" įrašė žodį „uždaryti". Čia labai kaltas ir Petras Auštrevičius, kuris, prieš pasirašyda­mas svarbius dokumentus su ES va­dovais, nematė reikalo pasitarti su Lietuvos mokslininkais. Manė, kad viską išmano, kad yra labai protin­gas. Todėl nenuostabu, kad mūsų žmonės jau nebesupranta, kas dedasi mūsų valstybėje?..

Kalbėjosi Gintaras VISOCKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija