Adolfas Damušis: nuo
laisvės kovotojo iki visuomeninko
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
|
Adolfas Damušis
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Šįmet minime 100-ąsias prof. Adolfo Damušio (1908 06 16 - 2003 02 27) gimimo Žemei, o taip pat ir 5-ąsias gimimo Dangui metines. Šios neeilinės Lietuvai asmenybės pagerbimui jau surengti trys renginiai (du Kaune ir vienas Vilniuje), kuriuose gvildenta plačiašakė profesoriaus veikla, prisiliesta priė jo bei jo žmonos p. Jadvygos - unikalaus šeimos dueto - dvasingų asmenybių. Nors jau penkeri metai nebeturime Adolfo Damušio, o renginyje p. Jadvygą atstovavo dukra Gintė Damušytė, tačiau jautėme - profesorius Adolfas šalia mūsų, klauso mūsų kalbų, žvelgia švelnia, geranoriška šypsena ir, kaip visada, pagarbiai su meile bei dėkingumu žvelgia į ponią Jadvygą ir į mus...
Profesoriaus gimtadienio pagerbimas prasidėjo Lietuvių išeivijos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto organizuota moksline konferencija Ateitininkų ideologiniai vadai išeivijoje", skirta kun. Stasio Ylos, Antano Maceinos ir prof. Adolfo Damušio 100 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti. Ji vyko VDU Katalikų teologijos fakultete, gegužės 28 dieną. Straipsnyje 21-oji Giedros" korporacijos premija" (XXI amžius", Nr. 44) rašoma, kad konferencijos atidarymo metu Gintė Damušytė pasirašė savo tėvo prof. Adolfo Damušio archyvo perdavimo Išeivijos institutui aktą. Be to, akcentuota, kad iš 16 pranešimų net septyni buvo skirti prof. A. Damušio gyvenimui ir įvairioms veiklos sritims atskleisti.
Pranešimų temos liudijo A. Damušio veiklos plotmę: Studentų
at-eitininikų korporacija Grandis" -antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo veikloje" (pranešimą skaitė dr. Mindaugas Bloznelis), ,Adolfas Darnusis - valstybininkas" (Jonas Algirdas Antanaitis), Išei-vijos jaunimas kun. S. Ylos ir dr. A. Damušio visuomeninėje veikloje" (Juozas Polikaitis), Išeivijos krikščioniškoji
pedagoginė mintis Dainavos"
stovykloje" (Jolanta Budriū-nienė), Adolfas Damušis - tiltas at-eitininkijai (dr. Aldona Vasiliauskienė), frontininkiška
A. Damušio veiklos perspektyva"
(dr. Ilona Bu-činskytė), Adolfas Damušis
- visuomenininkas" (dr. Daiva
Kuzmickaitė). Tačiau ir kituose
pranešimuose ne kartą nuskambėjo A. Damušio vardas, atskleistas vienas ar kitas jo asmenybės bruožas, detalizuota veiklos kryptis, pravestos paralelės su kitais ateitininkų veikėjais - kun. Stasiu Yla ar Antanu Maceina, nemaža dėmesio skirta prof. Adolfo Damušio žmonai Jadvygai - netgi siūlyta surengti jai atskirą
konferenciją.
Kitas prof. A. Damušio pagerbimas irgi vyko Kaune. Jis prasidėjo šv. Mišių
auka Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje gegužės 15 dieną, kurias aukojo
kunigai Kęstutis Rugevičius ir Gintaras Vitkus,
SJ. Prieš šv. Mišias kun. K. Rugevičius priminė svarbesnius A. Damušio gyvenimo ir veiklos faktus.
Pamokslo metu kun. G. Vitkus, SJ, akcentavo, kad norint būti Dievo tautos nariu
būtinas pilnutinis atsidavimas. Neužtenka būti tik pakrikštytiems, retkarčiais apsilankyti bažnyčioje,
palaidotiems, būti pagal katalikiškus papročius -reikia kurti Dievo karalystę.
Adolfas Darnusis buvo atsidavusi asmenybė: pagarba pašnekovui, pasitikėjimas
žmogumi liudija, kad jam pavyko atsiliepti į Kristaus
kvietimą. Dievas mato minią, sutrikusią, pasimetusią minią, tačiau jam gaila ne minios, o
kiekvieno minioje esančio žmogaus. Kai tampi minios dalimi - suprimityvėji, tad Dievas siunčia savo žmones,
kad jie paveiktų minioje esančius. Vienas tokių iš gausybės Dievo siųstų - Adolfas.
Dievas pasitiki mumis. Tad turime jausti atsakomybę būti Kristaus pasiuntiniu.
Tokiu pasiuntiniu ir buvo profesorius Adolfas Darnusis. O mes, sekdami jo pavyzdžiu, irgi darbuokimės.
Siekimą, kad mūsų aplinkoje kuo mažiau būtų proginių katalikų ir atsirastų kuo
daugiau dorų katalikų.
Po šv. Mišių Petrašiūnų kapinėse prie Adolfo Damušio kapo maldas skaitė kun. Leonas Zaremba, SJ.
Pagerbiant kovotoją dėl Lietuvos
laisvės buvo sugiedotas Lietuvos himnas.
Prie pietų stalo, labai jaukioje šeimyniškoje namų atmosferoje, kur susirinko per 60
žmonių, buvo da-lintasi bendravimų ar susitikimų su profesoriumi įspūdžiais. Dalyvavo kunigai Kęstutis
Rugevičius, Leonas Zaremba, SJ, ir Gintaras Vitkus, SJ.
Ponia Jadvyga, perskaičiusi šiai progai skirtą Gabrielio Žemkalnio Landsbergio
pasveikinimą, pradėjo prisiminimų pynę apie Adolfą. Pasakojo, kad abu gimė ne Lietuvoje, bet abu, įrašyti į žemės gyventojų
svečių knygą, susitiko Lietuvoje.
Susipažino ir du metus buvo draugais - bendraminčiais. Juos vienijo
panašios sielos, troškimai ir viltys bei
planai kurti gražesnę Lietuvos ateitį. Ponia Jadvyga prisiminė, kaip kartą Adolfas, paėmęs ją už rankų paklausė: Kur tokia dvasiška draugystė vyrą ir moterį turėtų vesti?" Jadvyga nedvejodama atsakė: Tik prie altoriaus". Ir nuo tada vienas į kitą ėmė žiūrėti, kaip į merginą ir vaikiną, kaip į būsimos šeimos narį. 1937 m. gruodžio 26 d. (antrą dieną Kalėdų) Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje kun.
Pijus Ruseckas sutuokė Jadvygą Pšibilskytę
ir Adolfą Damušį.
Prieš vykdami į povestuvinę kelionę abu prisiekė, kad turės 6 vaikus. Jadvyga
kalba, kad Dievas nenorėjo, kad jie sulaužytų
priesaiką: iš keturių gimdymų du - dvyniai. Tačiau išaugino tik keturis vaikus (Kemptene 1946 m. gimusi dukra Indrė-Marija,
pakirsta sunkios ligos mirė 1980 m.
nesulaukusi nė 34-rių), dabar iš
visų gyvi yra tik trys.
Jų povestuvinė kelionė buvo Vokietija. A. Damušį VDU 1937 metais pasiuntė specializuotis į Berlyną.
Kartu atvykusi Jadvyga Berlyno universitete mokėsi
vokiečių kalbos ne kaip studentė, o savo lėšomis - kaip universiteto tarnautojo žmona. Iš VDU
gaunamos algos Damušiai nuomojo labai turtingo žydo namuose kambarį, naudojosi jų šaldytuvu. Berlyne,
ne tik pirkosi maistą, bet gaudavo dalį davinio
- maitinosi iš Lietuvos konsulato duodamos paramos lietuviams studentams: gaudavo lietuviško sviesto, duonos, kiaušinių. Po pusmečio specializacijos
Berlyne Adolfą Da-mušį perkėlė į Frankfurtą prie Maino. Čia Jadvyga studijas tęsė Gėtės universitete ir
gavo diplomą. 1938 metų lapkričio paskutinėmis dienomis Adolfas ir Jadvyga Damušiai sugrįžo į Lietuvą.
A. Darnusis - specifinio charakterio, labai dėmesinga asmenybė, sugebėdavusi nukreipti ir sukaupti dėmesį reikiamam tikslui. Jeigu Adolfą kas domino, - kalbėjo Jadvyga, -tai jis viską aplinkui pamiršdavo, negirdėdavo net vaikų triukšmo."
Pasak Jadvygos, Adolfui buvo svarbiausia daryti gerus darbus - visur, kur galima -
aukoti. Nors jų pavardės tik retsykiais buvo įrašomos tarp aukotojų (dažniausiai pažymimi tik stambūs
aukotojai), Adolfas Jadvygai sakydavo: Kam tu jaudiniesi, kad nėra mūsų pavardžių prie aukotojų. Jos įrašytos Viršuje pas tą, Kuris viską užrašo, ir man to užtenka". Jam svarbiausia buvo, kad viskas būtų užrašyta pono Dievo knygoje, - kalbėjo Jadvyga. - Adolfas teigė, kad dėmesį reikia sutelkti nūdienos darbams - dabarčiai, nes ji - mūsų ateitis.
Prie pietų stalo kalbėjo: Vidas Abraitis, Jonas Antanaitis, Violeta Arbas, dr.
Mindaugas Bloznelis, Vytautas Dambrava, dr. Arimantas Raškinis, Tomas Urbonas, dr. Vaidas Vaičaitis,
dr. Egidijus Vareikis, dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Zigmas Zinkevičius.
Kalbėjusieji pristatė prof. Adolfą Damušį kaip draugišką, tolerantišką žmogų.
Buvo apgailestauta, kad 1997 m. Damušių šeimai sugrįžus į Lietuvą, į profesorių Adolfą -kaip
valstybininką - patarimų ir paramos nesikreipė Lietuvos valdžios žmonės.
Kalbėta apie Damušių šeimą, kaip pavyzdį
nūdienos iškreiptai šeimos, kaip
priešpriešą sugyventinių sąvokai.
Pasakota apie prof. Adolfo darbų
perėmėją ir tęsėją, jauniausią dukrą
Gintę Bernadetą Damušis (Damušytę)
- Lietuvos Respublikos ambasadorę Kanadoje.
Trečiasis renginys - 1941 m. Birželio Tautos sukilimo 67-ųjų metinių minėjimas
ir konferencija, skirta pagerbti prof. Adolfą Damušį
minint 100-ąsias gimimo metines" įvyko birželio 23-ają Vilniaus įgulos karininkų
ramovėje. Jį organizavo 1941 metų Birželio Sukilėlių sąjunga kartu su Lietuvių katalikų mokslo akademija. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis už Tėvynę Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje, kurias aukojo mons. Alfonsas Svarinskas ir kun. Rimas Venckus. Pastarasis pasakė ir pamokslą.
Pamokslo metu kunigas kėlė klausimą: Ar svarbi mums tautos praeitis? Ką mes darome, kad žinotume praeitį, žinotume ir gerbtume mūsų tautos istoriją?" Kunigas priminė žydų
tautos istoriją, kuri skaitoma
kiekvienose šv. Mišiose. Mes į ją žvelgiame kaip į žmogaus santykio su Dievu istoriją, bet tai ir žydų tautos istorija. Ji pasakoja apie tai, kaip jie skynėsi kelią į Pažadėtąją žemę, išsilaisvino iš vergovės, kaip laukė užgimstančio karaliaus panašaus į Dovydą (būtent Dovydo laikais žydų tauta klestėjo). Kunigas klausė, ką mes darome ne taip, kad vis mažėja renginių, skirtų mūsų tautos svarbiems istoriniams įvykiams paminėti, mažėja ir žmonių, dalyvaujančių tokiuose renginiuose, o ypač pasigendama jaunimo, kuris labai mažai žino mūsų netolimą skaudžią praeitį. Ir atsakė: Mes kalti, kad kasdien nekalbame apie savo tautos istoriją, nesididžiuojame praeitimi". Regint tai dera paklausti: Ar svarbi mums Lietuvos istorija, mūsų tautos praeitis, ar mes kasdien stengiamės bent trupinėlį jos perteikti jaunajai kartai". Kunigas pabrėžė, kad turime atsiliepti į Kristaus raginimą atleisti, tačiau turime galvoti ir apie kitą raginimą - kalbėti apie praeitį, kančią visiems esantiems šalia mūsų, ypač jaunimui ir nepamiršti savęs paklausti:
Ar svarbi man mūsų istorija?"
Iškilmingą minėjimą-konferenciją pradėjo dimisijos vyr. leitenantas Gediminas Kazimieras Ruzgys. Po įžanginio žodžio apie Birželio sukilimą, kareiviai
iškilmingai išnešė vainiką (prie LAF Vilniaus karinio štabo paminklinės lentos) ir šešias gėlių puokštes
(į Rasų kapinės prie dr. Jono Basanavičiaus ir prie Nežinomo kareivio kapų, prie 1920 m. Lietuvos karių žuvusių dėl Vilniaus ir prie 1941 m. birželio Tautos sukilimo sukilėlių
kapų, į Lukiškių aikštę prie sukilėlių kryžiaus ir į Aukų gatvę prie Genocido aukų paminklo). Birželio sukilimui skirta pranešimą birželio
sukilimas ir jo esmė" skaitė doc. dr.
Sigitas Jegelavičius. Prelegentas,
pasinaudodamas juoduoju
metraštininku", įvardijo
kadaise Sovietų Sąjungos bei Vokietijos,
o dabar Rusijos, istorikų neigiamus
Birželio sukilimo vertinimus ir
detaliai pagrindė šio sukilimo esmę,
prasmę, pateikdamas išsamius faktus
ir argumentuotą mokslinę analizę.
Prelegentas kalbėjo, kad ne tik
Birželio, bet ir dar trijų sukilimų
datas buvo siekiama ištrinti iš
tautos atminties represijomis ir
propaganda, Birželio sukilimo
sąvokomis baltaraištis" ir
pan. formuoti neigiamą atspalvį.
Teiginio Lietuvos Laikinoji
vyriausybė" stengtasi visai
nevartoti, o kai to nebuvo galima išvengti,
imta ją vadinti Ambrazevičiaus
vyriausybe". Sovietinėje, o
dabar ir Rusijos istoriografijoje, kaip teigė prelegentas, aiškinama, kad sukilėliai buvo interpretuojami kaip išdavikai. Sovietai sukilimą traktavo kaip klaidą, kaip didžiausią tautos nusikaltimą. Sukilėliai buvo SSRS piliečiai, kurie sukilo prieš savo valstybę. Sukilėliai įvardijami buržuaziniais nacionalistais" -tačiau tai kelia nepatogumų, nes jie irgi tautos dalis. Sovietai stengėsi nepastebėti pirmojo sukilimo dokumento, paskelbto ankstų birželio 23 dienos rytą ir suformavusio Laikinąją vyriausybę, kuri toliau turėjo įtvirtinti nepriklausomą Lietuvą. Mokslininkas akcentavo, kad
Lietuvos Laikinoji vyriausybė
nebuvo nacių statytinis, nes ji
paskelbta negavus Reicho institucijų
sutikimo, ir paneigė teiginį, kuriuo buvo bandoma apkvailinti pasaulio
nuomonę, kad Birželio sukilimas -
Holokaus-to pradžia, nes jis
prasidėjo birželio 22 dieną -
prasidėjus karui.
Naciai į Lietuvos Laikinąją vyriausybę
žiūrėjo kaip į išsišokėlius. Prelegentas,
atsakydamas į klausimą, kodėl naciai šios vyriasybės nesu-ėmė, kaip tai
buvo padaryta Ukrainoje, pateikia išvadas, kad nors vyriausybė nacių nebuvo
toleruojama, ji nieko negalėjo veikti,
tačiau vokiečiams reikėjo stabilaus
užnugario. Prelegentas akcentavo, kad
neigiamai traktuojamas sukilimas - tai dviejų jėgų bendras žaidimas - nacių ir sovietų geopolitiniai interesai.
Sukilimą, kaip sakė tyrinėtojas, turime
vertinti ne nacių ar sovietų aspektu, o tautos interesais: nepriklausomybė
buvo atkurta, o birželio 23 dienos deklaracija turi įgauti tokią
vertę kaip Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dokumentai - Nepriklausomybės
aktai.
Keturi pranešimai buvo skirti vienam
Birželio sukilimo iniciatorių ir
vadų, Laikinosios vyriausybės pramonės ministrui, išeivijoje tapusiam Laikinosios Vyriausybės ministru
pirmininku prof. Adolfui Da-mušiui: Dr. A. Damušis - jaunimo organizatorius
ir vadovas" (dr. Mindaugas
Bloznelis), Dr. A. Damušis - valstybininkas" (Jonas Algirdas Antanaitis), Dr.
A. Damušis -mokslininkas" (dr. Mudis Šalkauskas), Dr. A. Damušio veikla išeivijoje"
(dr. A. Vasiliauskienė).
Sukilėlių sąjungos 15-os metų jubiliejui
paminėti keletą svarbių faktų pateikė dim. vyr. ltn. G. K. Ruzgys.
Tikėkime, kad ir kituose miestuose bus prisimintas
prof. A. Darnusis. Dabartinė nihilizmo ir savęs niekinimo
pozicija reikalauja atkirčio, o tai geriausia atlikti per asmenybes,
liudijant jų darbus, didžiuo-jantis jais ir sekant jų pavyzdžiu.
Priminsime kelias svarbiausias prof. A.
Damušio veiklos kryptis.
Profesorius Adolfas Darnusis -chemikas, mokslininkas
išradėjas (JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje
užpatentuoti 24 moksliniai išradimai
iš polimerų chemijos, dar keli - kolektyviniai išradimai), politikas,
visuomenininkas. Jis - žymus ateitininkuos veikėjas tarpukario Lietuvoje -
rūpinosi jaunimo problemomis ir išeivijoje -
organizavo ateitininkijos atkūrimą,
jai vadovavo, suorganizavo plačiai išgarsėjusią ateitininkų stovyklą Dainava", kuriai atidavė 27 metus, o ir vėliau, net ir grįžęs į Lietuvą ja rūpinosi. 1942-1952 m. jis vadovavo Ateitininkų federacijai - buvo išrinktas vyriausiuoju vadu, 1957-1964 bei 1977-1983
m. - išrinktas Ateitininkų federacijos
tarybos pirmininku.
Dr. A. Damušio vardas neatsiejamas nuo
kovotojų dėl Lietuvos laisvės, 1941
m. Birželio sukilimo organizatorių
ir vadovų bei Laikinosios Lietuvos
Vyriausybės ministrų vardų.
Prof. A. Darnusis rado laiko ir plačiai visuomeninei veiklai: jis -Lietuvių katalikų federacijos pirmininkas
(1952-1955), Lietuvių fronto bičiulių
pirmininkas (nuo 1966-ųjų), aktyvus
rezistencijos - buvusių Politinių
kalinių sąjungos narys.
Dr. A. Darnusis daug nusipelnė ir mokslo srityje. Jis
- Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1964), Detroito
universiteto profesorius (1973), Stasio Šalkauskio premijos laureatas (1981), Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaras (1997). A. Damušio veiklą aukštai įvertino popiežius Jonas Paulius II, 1984 metais apdovanodamas
jį Šv. Silvestro ordinu. Lietuvos valstybė 1994 m. rugsėjo 27 dieną
jį apdovanojo Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu (tai pirmas toks apdovanojimas
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje).
Adolfas Damušis savo darbais garsindamas
lietuvio vardą, prisidėjo prie to, kad pasaulyje plistų žinios apie
Lietuvos valstybę, ypač tuo metu, kai ji kentė okupantų jungą ir buvo siekiama ją
paskandinti bendroje sovietų sąjungos tautų šeimoje.
Adolfo Damušio asmenybė -negęstantis
Švyturys. Jis mums turi būti meilės, darbo, pareigos ir atsakomybės Dievui, Tėvynei ir žmogui pavyzdys.
© 2008 XXI amžius
|