Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Salomėją Nerį

Juozas Keliuonis 

Su Salomėja Nerimi buvau pažįstamas nuo pat jaunystės metų ir ši pažintis truko ligi pat poetės mirties. Kai pirmą kartą su ja susipažinau, jai buvo penkiolika, o man - septyniolika metų. Keliolika metų drauge studija­vome universitete tame pačiame fakultete. Artimai draugavome ir daugelį metų bendradarbiavome tuose pa­čiuose žurnaluose, buvome tų pačių organizacijų nariais. Kai kurį laiką laikėmės ir tos pačios pasaulėžiūros, bendrai kovojome dėl tų pačių tikslų. Tad aš turėčiau daug ką apie ją papasakoti, bet, deja, nerašiau dienoraš­čio, o turėjau neramų audringą gyvenimą, sklidiną jaudinančių įvykių ir giliausių išgyvenimų - ir daug kas užsimiršo. Bet ką dar prisimenu, pasistengsiu atvirai ir nuoširdžiai čia papasakoti, nieko nepagražindamas, nieko nenuslėpdamas ir neiškraipydamas, kitaip šie atsiminimai neturėtų jokios vertės.

Pirmą kartą susipažinau su Salomėja Nerimi 1921 metais Kaune žiemos atostogų metu. Ji tada buvo Vilkaviškio gimnazijos V klasės mokinė, aš - Rokiškio gimnazijos VI klasės mokinys. Kaune buvo sušauk­ta visos Lietuvos moksleivių Ateitininkų konferencija. Ji buvo išrinkta atstovauti Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams, o aš atstovavau Rokiškio gimnazijos moksleiviams.

Gyvenome tada neramiais, bet įdomiais ir jaudinančiais laikais. Neseniai buvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir įvykusi didžioji Spalio revoliucija. Tik ką buvo pa­sibaigęs karas tarp tarybinės ir li­beralios Lietuvos, visą liaudį sukrė­tęs ligi pat gelmių. Dar vyko karas su Lenkija ir bermontininkais. Kū­rėsi naujas gyvenimas ir vyko žūt­būtinė kova dėl būsimojo gyvenimo formų. Tokiose lemtingose sąlygo­se ir mes, moksleiviai, negalėjome būti nerūpestingi ar lengvabūdžiai. Užuot žaidę ir linksminęsi, laisva­laikiu, o kartais ištisomis naktimis, posėdžiaudavome, besvarstydami sunkius pasaulėžiūros ir politikos klausimus ir beapsispręsdami kurią pusę pasirinkti.

Daugeliui moksleivių tada teko dalyvauti ir kare su ginklu rankoje. Štai mes, Rokiškio moksleiviai, len­kams prasiveržus ties Širvintomis, visi iki vieno nuo III klasės su gin­klu rankose keliom savaitėm buvo­me išvykę į frontą ir kariavome, kol atsiradusi reguliari kariuomenė mus grąžino pas tėvelius. Mes, moksleiviai, vaidinome nemažą vaidmenį krašto gyvenime.

Su Salomėja Nerimi susipaži­nom minėtos moksleivių konferen­cijos literatų ir menininkų sekcijos susirinkime. To susirinkimo prezi­diumas buvo sudarytas vadovau­jantis regionine sistema: Salomė­ja Nėris buvo išrinkta nuo suval­kiečių, Julė Paltarokaitė - nuo že­maičių, aš - nuo aukštaičių. Man teko pirmininko pareigos, o abi mergaitės buvo mano padėjėjomis. Pirmą kartą patekęs į didelio susi­rinkimo prezidiumą ir dar tarp dviejų dailių mergaičių, aš labai jaudinausi, pats ardžiau tvarką, painiojau susirinkimo vadovavimo taisykles. Salomėja Nėris laikėsi ramiau ir man patarinėjo, kas rei­kia daryti, kai aš viską imdavau painioti ir sėti chaosą. Tai buvo ne­didelė, daili ir kukli mergaitė skais­čiu svajingu veideliu, tikras „spir­gutis", anot jos dienoraščio. Susi­rinkime buvo svarstomi literatūros ir meno klausimai, skaitomi pačių moksleivių kūrinėliai. Įsikalbėjus, Salomėja prisipažino pati rašanti eilėraščius ir juos spausdinanti vie­tos moksleivių laikraštėlyje.

Po to beveik ketverius metus su Salomėja Nerimi neteko susitikti. Tik kartkartėmis paskaitydavau jos eilėraščius, spausdinamus „Ateity­je", kurie ėmė čia rodytis 1924 me­tų pradžioje, jai dar tebesėdint gim­nazijos suole. 1924 metais ji, baigusi gimnaziją, atvyko į Kauną ir įstojo į Filosofijos fakultetą studijuoti lie­tuvių ir vokiečių literatūrą. Lietu­vių literatūrą studijavo pas profe­sorių V. Mykolaitį-Putiną, vokiečių kalbą ir literatūrą - pas prof. J. Ere­tą, o pedagogiką - pas prof. St. Šal­kauskį. Tame pačiame fakultete ir aš nuo 1923 metų studijavau lietu­vių ir vokiečių literatūros filosofiją bei pedagogiką. Atnaujinome pa­žintį. Pradėjome vis dažniau susi­tikinėti, pradžioje universitete per­traukų metu, kiek vėliau - ir jos gy­venamajame kambaryje, studenčių bendrabutyje, S. Daukanto gatvė­je. Ji buvo užsisklendusi savyje, ne­kalbi, nemėgstanti platesnių drau­gysčių, bet jautri iki kraštutinumo, nepaprastai įspūdinga, tikrai im­presionistinio charakterio. Ir to meto jos eilėraščiai buvo impresio­nistinio pobūdžio, gaivališkai ir be­tarpiškai reaguoją į visus išorės bei vidaus veiksnius. Nerasi juose ko­kio nors iš anksto apgalvoto inte­lektualinio teiginio, kokios nors il­giau ieškotos kompozicijos. Tai la­bai gležnūs, labai jautrūs, labai švieži, nuostabiai tyri ir skaistūs pirmieji pavasario žiedai.

Ji tada visada būdavo labai ne­drąsi, drovi ir kukli, baukšti kaip miške jaunutė stirnaitė, pasiryžusi pabėgti, išgirdusi nors mažiausią triukšmą ar išvydusi dar neregėtą žvėrelį. Tik žvilgterėdavo savo di­delėm, gražiom akim, nuoširdžiai ir plačiai nusišypsodavo ir greitai vėl jas paslėpdavo po tamsiais plaukais, nuleisdavo galvutę žemyn, lyg kuo nors nusikaltusi. Dažnai būdavo melancholiškai ir svajingai nusitei­kusi. Būdama džiugios nuotaikos, ją pareiškus tuojau išsigąsdavo, bijo­dama, kad kas norint nesužeistų tų gležnų ir švelnių džiaugsmo lapelių. Nebūdavo kalbi, bet niekam nepa­vydėdavo, nieko neapkalbėdavo, niekad neintriguodavo. Nedidukė, nepakankamai liekna, bet skaistaus ir tyro, dailaus ir nekalto veidelio, kuris ryškiai liudijo, kad joks gyve­nimo purvas jos dar nėra palietęs, kad jokios audros jos dar nėra blaš­kiusios. Darė įspūdį tyros ir dailios gėlės, kurios gležnų žiedelių nėra palietusios nei pavasario, nei ru­dens šalnos. „Ji jautri, lyg mimoza, - teisingai ją apibudina Antanas Venclova savo įvade į pirmąjį jos raštų leidimą, - nuo mažiausio gy­venimo smūgio susitraukianti savy, labai giliai išgyvenanti kiekvieną ar­timosios savo aplinkos įvykį."

Gyvenime, savo elgesiu, S. Nė­ris vadovaudavusi daugiausia jaus­mais, kurie nuolat virpėdavo, nuo­lat keisdavosi ir liepsnodavo. Dėl to būdavo nepastovios nuotaikos ir nelygaus charakterio, drauge vilio­jančio ir atstumiančio. Nesinaudo­davo flirto gudrybėmis, nesivado­vavo praktiniais sumetimais, ne­veidmainiaudavo, neapsimėtinė-davo, savęs neversdavo elgtis kaip „liepia protas" ar reikalauja mies­čioniškas mandagumas. Jei būda­vo blogos nuotaikos, tai jos ir ne­slėpdavo, jei būdavo džiugi, tai ir čiauškėdavo kaip paukštelis, švytė­davo kaip ryto aušra.

Aš užeidavau pas ją kartais su gėlėmis, kartais - su saldainiais. Dažnai ją užtikdavau šviesia palai­dinuke apsirengusią, palaidais plau­kais. O jos plaukai buvo gausūs, il­gi ir puošnūs. Tokiame pavidale ji būdavo labai žavi ir miela. Atrodo, kad ir ji pati tai žinojo, todėl būda­vo pati savimi tyrai, moteriškai su­sižavėjusi. Kaip vaikai susėsdavome ant aslos, ant kilimėlio, valgydavo­me saldainius, žinoma, jei jų būda­vo, pešiodavome gėlių lapelius ir kartkartėmis vienas į kitą pažvelg­dami kalbėdavomės apie literatūrą, poeziją, dailę. Aš norėdavau ją su­dominti pasaulėžiūros ir visuome-ninio-socialinio gyvenimo proble­momis, kurios man labai knietėjo.

Aš nuo IV gimnazijos klasės iš­gyvenau giliausią pasaulėžiūros kri­zę, niekuo tvirtai netikėjau, viskuo abejojau, viską pats savo protu no­rėjau patikrinti ir tik tada apsispręs­ti. Paskendęs ideologinių ieškojimų chaose, ieškojau pagalbos didžiųjų pasaulio filosofų veikaluose, tikėda­masis, kad jie padės rasti tiesą ir su­formuoti tvirtus ideologijos princi­pus. Dėl to skaičiau Platoną, Paska­lį, Comte, Kantą, Šopenhauerį, Ny­čę, Bergsoną, Solovjovą, Berdiaje-vą. Filosofijos istoriją net buvau pa­sirinkęs pagrindiniu savo universi­tetinių studijų objektu. Klaidžiojau tarp įvairiausių filosofinių sistemų begalybės ir ieškojau savito kelio, stengiausi susikurti savą originalią filosofinę sistemą. Mūsų fakultete dėstoma tomistinė filosofija man atrodė visiškai nepriimtina, per daug sustabarėjusi, per daug statiš­ka, scholastiška, viduramžiška, ne­atitinkanti XX amžiaus žmogaus in­telektualinių poreikių.

Man knietėjo ir socialiniai bei politiniai klausimai, kuriais buvau susidomėjęs nuo 1918 metų, kai Rytų Lietuvoje buvo įvesta tarybi­nė santvarka. Bendraudamas su Salomėja Nerimi, norėdavau ir ją sudominti savo filosofiniais ieško­jimais ir socialinių bei politinių problemų sprendimais. Bet ji tada tuo visiškai nesidomėjo. Ji tvirtai tikėjo beveik paveldėjimo būdu gautais ideologiniais pagrindais, jais nė kiek neabejojo, nebandė jų kritiškai persvarstyti, neišgyveno pasaulėžiūros krizės. Buvo labai religinga ir pamaldi, besimelsdama pakildavo į ekstazę, jos religingu­mas buvo jausminis, mistinis, be metafizikos, be filosofijos, nesusie­tas su gyvenimu ir su intelektuali­niais ieškojimais. Ji kartais net sva­jodavo įstoti į vienuolyną, ypač ta­da, kai buvo susidraugavusi su stu­dente vienuole Žostautaite.

Salomėja Nėris tada visiškai ne­sidomėjo socialiniu bei politiniu gy­venimu, jai nerūpėjo nei socialinio teisingumo, nei klasių kovos, nei politinės santvarkos klausimai. Ne­sekė ir nestebėjo tada vykusių ko­vų tarp socializmo ir konservatyviz-mo, tarp demokratizmo ir gimstan­čio fašizmo bei nacionalizmo. Ji ta­da norėjo gyventi tik grožyje ir dėl grožio, meilėje ir dėl meilės, poezi­joje ir dėl poezijos. Iš prigimties tu­rėjo jausmų betarpiškumo, poetinio ritmo, plastinio tyrumo ir muzika-linio melodingumo pajautimą ir manė, jog nieko kito ir nereikia. Jautė tikrą poetės pašaukimą ir bu­vo pasiryžusi tik jam vienam atsi­dėti. Emocionalumas ir estetizmas - štai kas tada buvo pagrindiniais jos asmenybės bruožai. Bet kai pats gyvenimas, nekviečiamas, neper­maldaujamai įsiverždavo į jos suda­rytus šviesiuosius grožio, skaisčios meilės ir tyrosios poezijos rūmus, tai tada ji išsigąsdavo, susigūždavo kaip mimoza, naiviai manydama, kad audra praeis jos nepalietusi, jos nepastebėjusi, kad ji ir toliau kaip šilkasparnė peteliškė skraidys po sa­vo išsvajotąjį pasaulį, džiaugsis mar­gaspalviais žiedais ir žais su aukso spinduliais. Tai, žinoma, buvo kraš-tutiniausio idealistinio auklėjimo, jąatitraukusio nuo gyvenimo ir rea­liųjų problemų, pasekmė. Mažiau­sias realaus gyvenimo prisilietimas ją išgąsdindavo, kruvinai sužeisda-vo jos vidų. Tada ji darydavosi aikš­tinga, nelabai draugiška, ne per daug įdomi, truputį atstumianti ir atgrasi. Ir jei dienoraščiuose nusi­skųsdavo, kad jos aplinka nuobodi, banali, slegianti, tai dėl to būdavo kalta ne tik toji „aplinka", bet ir ji pati, nenorinti realiame gyvenime pastebėti visų įdomybių, nemokan­ti ir paprasčiausiame dalyke įžvelg­ti jo originalumo ir individualumo, suprasti „aplinkos" šaltumo prie­žasčių. Tai vienašališko idealistinio, o ne realistinio auklėjimo pasekmė.

Mudviem taip ant aslos besė­dint, bežaidžiant ir besišnekučiuo­jant, ateidavo jos draugės, kolegės ar kaimynės - tada prasidėdavo lėkštūs juokavimai, banalūs žaidi­mai, „būrimai" kortomis, moteriš­kos apkalbos. Man tada darydavo­si nuobodu ir aš tada atsisveikinda­vau. Atsisveikinant ji vėl pažiūrė­davo savo didelėmis, gražiomis ir paslaptingomis akimis, dailiai ir nuoširdžiai nusišypsodavo - ir vėl pasidarydavo gera, ramu ir šviesu. Akyse pasilikdavo meilus ir žavus ankstyvojo pavasario fėjos vaizdas, kuris malšindavo sielos kančias, ra­mindavo skausmingus vidaus prieš­taravimus ir darydavo tave laimin­gesnį ir geresnį.

Kai kurios S. Nėries draugės ar kaimynės, nors dėdavosi jai gero linkinčios ir ją didžiai gerbiančios už poetinį talentą, vis dėlto jai pa­vydėdavo, ją sekdavo, rūpindavosi jos vienos nepalikti su „kavalie­rium", o kartais net apšnekėdavo, dorovingai šmeižinėdavo. Ji greitai pradėjo tą justi, skaudžiai ir giliai visa tai išgyvendavo, ir savo eilėraš­čiuose tuo tragiškai, tiesiog supyku­siai, nusiskųsdavo. Jos gaivališka ir tyra, nuoširdi ir jausminga siela ne­pakęsdavo veidmainiavimo, apsi­metimų ir klastų. Šis jos gaivališku­mas ir nuoširdumas, tikras betarpiš­kumas ir tyrumas buvo vienas iš di­džiausių jos ankstyvosios poezijos šaltinių. Ji nepakentė dirbtinumo, dviveidiškumo ar apsimetimo.

Gyveno kaip jai liepė širdis, ra­šė tai, ką jautė, kalbėjo tai, ką ma­nė. Dėl to ji vėliau ir turėjo drąsos nutraukti ryšius su ta visuomene ir ideologija, kai nustojo ja tikėjusi. Joks šaltas protas, jokios praktiškos priežastys, negalėjo jos nuo to su­laikyti. Toks charakteris, tokia jos sielos struktūra, neišvengiamai tu­rėjo jos gyvenime sukelti daug tra­gizmo, daug skausmingų ir gilių iš­gyvenimų, suteikti jai daug kančių. Bet per kančias ir kovas eina kelias į didybę ir nemirtingumą.

Be abejo, ne vienam rūpi suži­noti, ar šiais pirmaisiais studija­vimo metais jinai buvo įsimylėju­si ir ką būtent. Juk to meto lyrika sklidina erotinių motyvų. Dauge­lis skaitytojų su jais susidurdami būtinai įtarinėja, kad turi būti konkretus, gyvas, iš sielos ir kūno objektas, kuriam skiriami šie ero­tiniai eilėraščiai ir kad jie apdai­nuoja realius gyvenimo faktus. Deja, poetinėje kūryboje ne visa­da taip būna.

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“