Atnaujintas 2008 m. liepos 9 d.
Nr. 52
(1645)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bronius Žymantas - karys ir menininkas

Nežinoma  žinomo  Žemaitijos  menininko  praeitis

Robertas ČERŠKUS

Žemaičių Jonis juomarkininkas
Jono ŠIMKAUS nuotrauka

10-ojo lietuvių savisaugos frontinio
bataliono kariai prie Ilmenio ežero
1943 metų vasarą. Penktas iš dešinės -
eil. Bronius Tvaskus, susisprogdinęs
granata, kad gyvas nepakliūtų priešams
į nelaisvę. Trečias iš dešinės -
psk. Norbertas Raugas

1913 m. liepos 23 dieną Šiaulių apskrities, Užvenčio valsčiaus, Želvių kaime, gausioje mažažemių valstiečių šeimoje gimė menininkas, Kretingos garbės pilietis Bronius Žymantas (mirė 2007 01 13).

Tautodailininkas Bronislovas Žymantas, geriau žinomas, kaip Žemaičių Jonis juomarkininkas, okupuotoje Lietuvoje labiausiai iš­garsėjo po režisieriaus Henriko Šablevičiaus dokumentinių filmų „Turgun" ir „Kretingos medinukai". Pastaroji 1976metais sukurta juosta skirta B. Žymanto įkurtam lėlių teatrui, kurio mediniai aktoriai dabar saugomi Kretingos muziejuje. Šis unikalus lietuvių tautinės kūrybos pavyzdys davė pradžią žinomam Kretingos kultūros rūmų vaikų teatrui „Atžalynas", su pasisekimu vaidinusiam ne vienoje užsienio šalyje.

Į grafų Tiškevičių rūmuose esantį miesto muziejų atvykstančius turistus B. Žymantas pasitikdavo prie paradinių durų, apsirengęs sa­vo tradicine uniforma: lengvais marškinėliai, languotomis Palangos Juzės sukirpimo kelnėmis (jeigu vė­siau - ir švarku iš tos pačios eilu­tės), užsidėjęs šiaudine skrybėle, apsiavęs minkštomis šlepetėmis, o iškilmingesnėmis progomis - ir se­noviškomis vyžomis ar savos gamy­bos klumpėmis. Dantyse sukandęs laikydavo įmantrią pypkę, ant ran­kos kabojo pintinė, pilna medinių šaukštų, švilpių, kurias parduodavo ar tiesiog dovanodavo turistams.

Pirmoji oficiali paroda, kurioje dalyvavo garsus Žemaitijos meni­ninkas buvo tarptautinė ir įvyko ka­ro metu, 1943 metų pabaigoje, kaž­kuriame Vokietijos muziejuje. Ta­da prie Ilmenio ežero 10-ojo lietu­vių savisaugos frontinio bataliono jaunesnysis puskarininkis ant peties nešiojosi šautuvą, o vietoj šiaudinės skrybėlės - vokišką plieninį šalmą.

Į Rytų fronto Siaurės sektorių Bronius Žymantas pakliuvo neatsi­tiktinai. Jis buvo tikras karys. Jau­nesniojo puskarininkio laipsnį Že­maičių Jonis užsitarnavo dar nepri­klausomos Lietuvos kariuomenėje baigęs atitinkamus kursus. Buvo ak­tyvus pavasarininkas, vėliau – ir Šaulių sąjungos narys.

-Ans buvo patriots, - patvirtino menininko žmona Ksavera Žyman­tienė.

1941 metų spalio 15 dieną, be kita ko, susiviliojęs ir pažadu po tar­nybos gauti žemės, B. Žymantas už­sirašė savanoriu į 14-ąjį lietuvių sa­visaugos batalioną, kuriame tarna­vo iki 1943 metų pavasario. Jo dali­niui teko saugoti strategiškai svar­bų aukščiausią Žemaitijoje Kūlupė­nų geležinkelio tiltą per Salanto upę, danų firmos pastatytą 1932 metais. Nežinia, kaip jam būtų pa­sibaigusi palyginus rami tarnyba, jeigu ne vienas incidentas, kuris pa­koregavo Broniaus bei jo bendra­žygių likimą.

Ankstyvą 1943 metų pavasarį viena lietuvių sargybos pamaina, Sauserių kaime budėjusi prie tilto, tarnybos metu kiek „padaugino" ir visi sumigo. Kaip tyčia vokiečių ka­rinė vadovybė atvažiavo patikrinti, kaip saugomas svarbus objektas. Iš­vydę tokią betvarkę, visą sargybą su­ėmė ir pristatė į Šiaulių karinę ko­mendantūrą. Už šį nusižengimą vi­siems sargybiniams, tarp kurių bu­vo ir j. psk. Bronius Žymantas, grė­sė karinis tribunolas bei drausmės lageris. Bet buvo pasiūlyta alterna­tyva - savo kaltę išpirkti Rytų fron­to apkasuose. Taip jaunesnysis pus­karininkis pateko į 10-ąjį lietuvių sa­visaugos fronto batalioną.

Šis lietuvių batalionas buvo for­muojamas Kaune, buvusiose Lietu­vos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Januso Radvilos I husarų pulko kareivinėse. Tai buvo rinkti­nis batalionas, kuris kartu su 5-uo-ju bei 13-uoju lietuvių fronto bata­lionais tikriausiai turėjo tapti pa­grindu vokiečių planuojamam lie­tuviškam SS legionui. Į šį batalioną (virš 700 karių) buvo atrinkti tarna­vę kariuomenėje, augalotesni vyrai, ne vien iš 14-ojo, bet ir iš kitų lietu­vių savisaugos dalinių, taip pat ko­mandiruoti iš lietuvių viešosios po­licijos nuovadų. 1943 metų kovo 29 dieną, iškilmingai pražygiavę pro Nežinomo kario kapą, Laisvės pa­minklą Donelaičio gatve, bataliono kariai Šančiuose buvo susodinti į ešeloną ir išvyko į Rytus...

Atvykęs prie Naugardo, 10-asis batalionas lietuvių karininkų inicia­tyva buvo dar papildomai apmoko­mas ir paskui, užėmęs buvusias is­panų Mėlynosios divizijos („Divi-sion Azul") pozicijas, saugojo nusi­stovėjusią fronto liniją prie Volcho-vo upės bei Ilmenio ežero. Šalia lie­tuvių apkasuose prie Ilmenio budė­jo ir frontinis latvių policijos bata­lionas. Abu šie baltiečių koviniai daliniai tuomet priklausė vokiečių 4-ajai SS Policijos šarvuočių grena­dierių divizijai (4. SS-Polizei-Pan-zergrenadier-Division), kuriai vado­vavo SS oberfiureris Friedrichas-Vilhelmas Bock'as (1897-1978). Ši grenadierių divizija jau buvo suvai­dinusi lemiamą vaidmenį pralau-žiant garsiąją Stalino liniją Siaurės armijų grupės puolimo kryptyje.

Tuo metu lietuvių saugomame fronto ruože palyginus buvo ramu. Žinoma, nuolat vyko epizodiniai su­sišaudymai su kitoje Volchovo upės pusėje įsitvirtinusiais sovietų ka­riais, artilerija bei lengvesniais gin­klais. Kartais tekdavo atmušti ir drastiškus bolševikų mėginimus pulti Volchovo upe ar Ilmenio eže­ro ledu. Nuo 1943-ųjų balandžio per pirmus septynis bataliono bu­vimo fronte mėnesius žuvo penki lietuvių kariai: eil. Antanas Vaiku­tis (1909-1943 04 16); j. Itn. Gedi­minas Kazys Skardinskas (Skardys) (1916-1943 05 23); eil. Domas Po­žėla (1915-1943 06 06); eil. Bronius Tvaskus 1920-1943 08 28); eil. Vy­tautas Alilionis (1922-1943 09 04). Visi jie buvo gražiai palaidoti laiki­nuose karių kapuose ten pat, prie Ilmenio ežero, netoli Jurjevo vie­nuolyno... (Vokiečių karių kapų globos draugija bei atitinkamos is­panų bei flamandų organizacijos jau senokai pasirūpino garbingai perlaidoti ten kritusius savo tautie­čius į karių kapines. Didvyriškai žu­vusių lietuvių karių palaikai dar vis lieka dūlėti pamiršti ir niekam ne­reikalingi.)

J. psk. B. Žymantas fronte buvo kažkurios iš keturių bataliono kuo­pų trečio būrio vado pavaduotoju. Laisvu nuo atsakingos ir pavojingos tarnybos metu auksarankis žemai­tis negalėjo atsispirti ir savo pagrin­diniam pašaukimui - dailei. Štai ką jis pats rašė apie save:

Esu liaudies menininkas, droži­nėju iš medžio, lipdau iš molio įvai­rius dalykėlius, tačiau čia, fronte, la­bai sunku su įrankiais ir dažais. Gal „Kario" redakcija galėtų man šiame reikale padėti. Gal kartais atsirastų koks geras žmogus Vilniuje ar kur ki­tur Lietuvoje, kuris sutiktų paaukoti man nors šiuos įrankius: lenktinį ge­rą peilį dviem peiliais, būtinai tvirtą, 1 cm pusapvalį kaltelį, 1/2 cm papras­tą kaltelį ir 1 cm kaltelį, metrą, glas-popieriaus trynimui ir dažų. Šiuos vi­sus dalykėlius redakcija galėtų pri­siųsti į mūsų batalioną fronte.

Aš labai norėčiau šioje srityje praktikuotis. Dirbti laiko užtenka, tik visa bėda, kad neturiu nei papras­čiausių įrankių.

Jau daug ką esu nulipdęs iš mo­lio. Mano dirbinėliai batalione tuoj išgaudomi. Keletas jų pasiekė ir Lie­tuvą, nes važiuodami atostogų kariai jų įsigyja iš manęs ir vežasi iš fronto atminčiai.

Dabartiniu metu dirbu iš medžio vieno Rusijos vienuolyno modelį, ku­ris berods bus vežamas į fronto ka­rių parodą Vokietijoje. Sunku dirb­ti, nes visus instrumentus atstoja vie­nintelis peilis.

J. psk. Br. Žymantas
(Laiškai: J.psk. Br. Žymantas.
Liaudies menininkas karys.
„Karys", 1943-09-25, Nr. 39
(1201), 244 p.)

Minimas vienuolynas, kurio me­dinį maketą buvo pavesta padaryti j. psk. B. Žymantui, pasitelkus į pa­galbą eilinį V C. (asmenybės dar ne­pavyko nustatyti), prie Ilmenio eže­ro ir Volchovo žiočių pagal legendą buvo įkurtas 1030 metais. Jo didžiu­lėje teritorijoje iki bolševikų perver­smo stovėjo net aštuonios stačiati­kių cerkvės. Tik vieną jų - Šv. Jurgio katedrą per stebuklą komunistai ne­sugebėjo visiškai suniokoti, nors nu­siaubtą vienuolyną ir pavertė sene­lių prieglauda. Dar 1922 metais ne­įkainojamos stačiatikių bažnytinio meno vertybės buvo barbariškai iš­plėštos, perlydytos ir iškeliavo neži­nomais keliais... Besitraukdami iš Didžiojo Naugardo bei apylinkių so­vietiniai aktyvistai nepasivargino evakuoti senukų, o juos paprasčiau­siai išnuodijo. Apie tai vienuolyne įsitvirtinusiems lietuvių kariams pa­sakojo vietiniai gyventojai.

Šiuo metu Sviato-Jurjevo (Šven­to Jurgio) stačiatikių vyrų vienuo­lynas vėl veikia, po truputį restau­ruojamas ir, kaip ir visa krikščioniš­koji Rusija, mėgina atgimti naujam gyvenimui. Dieve padėk!

Aprašinėdamas šį tą iš mūsų margo gyvenimo tolimam Rusijos užkampy, būčiau neteisingas užmirš­damas paminėti mūsų dalinio nagin­guosius vyrus ir jų kūrinius. (...)

Štai ant kuopos vado staliuko stovi skulptūra, vaizduojanti nelai­mingą aklą senelį, meldžiantį iš pra­eivių išmaldos. Prieš jį žemės dulkė­se guli kepurė, į kurią gailestinga ran­ka gali įdėti išmaldą. Jo neregės akys nukreiptos į dangų, rankose ištemp­ta armonika. Tokių pavargėlių ma­čiau jaunystėje ne vieną per Šv. Pet­ro atlaidus ties mūrine ir medine baž­nyčia savo tėviškėje. Si visa skulptū­ra vaizduoja peleninę. Tai kūrinys iš romantiškų Telšių atvykusio žemai­čio Ž... (š. m. „Kario" Nr. 39 buvo įdėtas jo laiškas). Daug jis jau pri­lipdė įvairių figūrų, daug dar tebe-lipdo. Visi kariai stebisi jo nagingu-mu, sugebėjimu ir vaizduote. Aplan­kiau jo „dirbtuvę" bunkery, tačiau ten nieko neteko pamatyti. Lentynė­lėje ties krosnim džiūvo nebaigta kompozicija, vaizduojanti mirtinai sužeistą karį, draugas jį gaivina iš lauko gertuvės šaltu vandeniu.

Visi kūriniai, vos spėję apdžiūti, tuoj išgaudomi vadų ir draugų. Visi jais džiaugiasi, visiems jie primena ką nors iš toli vakaruose likusios Tė­vynės. Ne, ne vien pelenines Ž... dir­ba, jis sugeba sukurti įvairiausių kompozicijų, brangių ir artimų kiek­vienam lietuviui, tuo labiau toli nuo Tėvynės nublokštam Lietuvos kariui.

J. Itn. St. Stravinskas (Kariai menininkai. „Karys",
1943-10-23, Nr. 43 (1205), 270 p.)

Dėl lietuvių karininkų bei inte­lektualų pasipriešinimo nacių oku­pacinei valdžiai Lietuvoje nepavy­ko suformuoti lietuviško SS legio­no, todėl 5-asis, 13-asis bei 10-asis lietuvių savisaugos frontiniai bata­lionai 1943 m. lapkričio 21 dieną iš Waffen-SS dalinių buvo pervesti į Vermachtą. 10-asis batalionas tuo­met net pervadintas į 256-ąjį lietu­vių savisaugos batalioną. Bet mūsų kariams nuo to tarnyba nepaleng­vėjo - netgi atvirkščiai. 1944 metų vasario mėnesį rusams pralaužus frontą ties Ilmenio ežeru bei Nau-gardu, palyginti ramios 256-ojo ba­taliono dienos baigėsi. B. Žyman­tui, kaip ir kitiems lietuvių kariams, teko trauktis epizodiškai dalyvau­jant gynybiniuose mūšiuose su Rau­donąja armija ir kovojant su sovie­tiniais partizanais. Traukiantis žu­vo jau žymiai daugiau bataliono ka­rių. Tuomet kaltelius bei peiliukus drožėjui ilgam teko atidėti į šalį ir tvirčiau imtis ginklo. Gal kiek dau­giau laiko menui jaunesnysis pus­karininkis galėjo skirti, kai 1944 metų kovo pradžioje batalionas bu­vo trumpam sugrįžęs į Kauną. Bet gegužės mėnesį jis vėl išsiunčiamas atgal į Rytus, ir visą vasarą iki ru­dens ties Opočka (Pskovo sritis) ko­voja su sovietiniais partizanais.

Rugsėjo mėnesį, artėjant frontui, lietuvių kariai jau buvo priversti trauktis į Latviją, kur ties Liepoja ir Paviluostu saugojo Baltijos jūros pa­krantę bei kovėsi pirmosiose Kuršo fronto linijose iki pat 1945 m. gegu­žės 8 dienos kapituliacijos. Buvu­siems 5-ojo, 13-ojo bei 256-ojo lie­tuvių batalionų, kaip ir visiems ki­tiems Kuršo armijų grupės kariams, kurie, beje, niekad nelaikė savęs nu­galėtais, buvo įsakyta tvarkingai su­dėti ginklus ir laukti Latvijos „išvaduotojų". Kaip žinia, nemaža dalis lietuvių šiam vokiečių karinės vado­vybės įsakymui iš Berlyno pakluso tik formaliai. Dalis mėgino bėgti į Šve­diją, o dalis, kaip majoras Jonas Semaška, kapitonas Pranas Mikelskas, kapitonas Stepas Januševičius ir kiti bandė miškais grįžti į okupuotą Lie­tuvą. Žemaitis menininkas, išlikęs gyvas ir net nesužeistas, taip pat ne­panoro prisiduoti bolševikams į na­gus. Jis nuėjo pas latvių ūkininką, ir, nusimetęs vokišką uniformą, apsivil­ko kaimietiškais samdinio drabužiais ir paėmė dalgį į rankas...

NKVD jį ir suėmė kaip „latvių kaimietį" be dokumentų. Pakliuvęs į Liepojos operatyvinį skyrių 1945 m. gegužės 20 dieną jis buvo ištardytas ir vėliau išsiųstas į Karelijos-Suomi-jos SSR MVD filtracijos lagerį Nr. 0313, Medvežegorsko mieste, prie garsiojo Belomoro kanalo. Ten Gulago kaliniai, tarp kurių buvo ir daug buvusių lietuvių frontininkų, dirbo katorginį darbą ypač sunkio­mis sąlygomis. Kaip pasakojo vienas ten pat pakliuvęs 13-ojo bataliono karys Augustinas Kataržis, kad ne­mirtų iš bado, kaliniams teko mai­tintis atliekomis, pelėmis, žiurkė­mis... Bet net tokiose nežmoniško­se sąlygose B. Žymantas neprapuo­lė: jis ne tik išsimaitino, bet nuo ba­do mirties išgelbėjo mažiausiai dar du lietuvius. Ilgai netruko, kol lage­rio viršininkai pastebėjo nepapras­tus žemaičio sugebėjimus, ir jis bu­vo atleistas nuo sunkių darbų ir visą kalinimo laiką gamino gražius me­dinius baldus enkavedistams bei jų žmonoms. Sočiai maitinamas jis su­gebėdavo tautiečiams ne tik savo skurdų kalinio davinį atiduoti, bet dar ir iš vergvaldžių papildomai gau­tu maistu pasidalindavo. Aišku, tokia „draugystė" su viršininkais Gu­lage pagal seną vagių zakoną buvo baudžiama mirtimi. Norėdami išsau­goti auksinių rankų meistrą, čekis­tai net perkėlė jį gyventi iš bendrų barakų į saugesnę vietą...

1946 m. balandžio 19 dieną, vado­vaujantis Karelijos-Suomijos SSR MVD įsakymu Nr. 00336, buvo nutarta Bronių Zimontą išsiųsti į gyvenamą­ją vietą dėl tolimesnio patikrinimo. Tur­būt čekistai „patikrinę" menininką, po visų odisėjų laimingai grįžusį pas savo žmoną Ksaverą, nieko pavojingo jų re­žimui nerado, ir paliko ramybėje. Se­nas karys frontininkas irgi buvo pakan­kamai išmintingas ir apie savo karinę bei gulaginę praeitį niekam neprasi­tarė. Nei geru bičiuliu tapęs kino do­kumentalistas šviesaus atminimo Hen­rikas Šablevičius, nei daugelis kitų tau­todailininko kūrybos gerbėjų bei žurnalistų apie tai nesužinojo. Net savo vaikams - dukrai Gražinai ir sūnums Algimantui bei Antanui - B. Žyman­tas nieko nesakė. Tik į gyvenimo sau­lėlydį sūnui Algimantui, paveldėjusiam tėvo polinkį į drožybą, žinomam Kre­tingos tautodailininkui, yra kažkiek pa­pasakojęs ir net prašęs padėti parašyti atsiminimų knygą...

Deja, knygos jau niekas nebepa­rašys ir nenufilmuos gyvų kario pa­sakojimų apie tuos žūtbūtinės ko­vos už išlikimą metus. Bet gal ko­kiame nors Vokietijos muziejaus fondų užkaboryje dar dulka neat­rastas, nežinomas ir neatpažintas lietuvių menininko sukurtas medi­nis senojo Rusijos Sviato-Jurjevo vienuolyno maketas su visomis gy­nybinėmis sienomis ir bokštais, bokšteliais, puošniais vartais, varpi­ne ir Šv. Jurgio katedra.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija