Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuvos vardo tūkstantmečiui

Ignas Domeika - 1831 metų sukilimo dalyvis, mokslininkas, Čilės universiteto rektorius

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Ignas Domeika pasižymėjo ne tik Lietuvos visuomeniniame gyvenime, bet ir tolimos Pietų Amerikos šalies Čilės gyvenime kaip mokslininkas, tyrinėtojas, publicistas

Lietuvos istorijoje buvo daug asmenybių, pa­sižymėjusių ir kitų kraštų gyvenime: T. Kosciuška, J. Basanavičius, J. Greimas. Taip susiklostė, kad ir Ignas Domeika pasižymėjo ne tik Lietuvos visuomeniniame gyvenime, bet ir tolimos Pietų Amerikos šalies Čilės gyvenime kaip mokslininkas, tyrinėtojas, publicistas.

Ignas Domeika gimė 1802 metų liepos 31 dieną Nedzviadkoje, Naugarduko apskrityje (dabartinės Baltarusijos teritorija), lietuvių bajorų šeimoje. Igno tėvas Ipolitas Domeika buvo Naugarduko teismo pirmininkas. 1812 metais Ignas ėmė mokytis Pijorų mokykloje, 1816 metais įstojo j Vilniaus universitetą. 1819 metų lapkritį I.Domeika įstojo į slaptą Filomatų draugiją. Ši draugija jungė jaunus žmones, siekusius atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę, išsivaduoti iš Rusijos im­perijos jungo. Po pusmečio, 1820 metų gegužės 5 dieną, tapo tikruoju draugijos nariu. Filomatai susirinkę skaitydavo literatūrą, pa­laikė ryšius su Lenkijoje veikusių slaptųjų draugijų nariais. Aktyvus Filomatų veikėjas Tomas Žanas įkūrė dar vieną slaptą bendriją - Filaretų draugiją. 1822 metais Domeika baigė mokslus Vilniaus universitete, įgijo Filosofijos magistro laipsnį matematikos srityje. Po to dar kurį laiką lankydavosi universitete, klausė garsių filosofų, istorikų ir mate­matikų paskaitų.

1823 metais carinei administracijai ėmus persekioti Filomatų draugiją, I. Domeika su­imamas ir įkalinamas Vilniuje. 1824 metų pradžioje paleistas iš kalėjimo, turėjo gyventi policijos priežiūroje, be teisės išvykti ar už­imti valstybines pareigas. Tokioms bausmėms buvo pasmerkti ir kai kurie kiti iš 108 suimtų Filomatų bei Filaretų draugijų narių, dalis jų vėliau buvo išteisinti, o 20 aktyviausių slap­tųjų draugijų veikėjų ištremti iš Lietuvos. Tarp jų buvo ir artimas Domeikos bičiulis po­etas Adomas Mickevičius, kuriam teko gy­venti Peterburge, vėliau Odesoje, Kryme ir tik 1829 metais pavyko palikti Rusijos impe­riją ir išvykti į užsienį.

1830 metais I. Domeikai buvo panaikin­ta policijos priežiūra ir jis tapo Gardino sei­melio nariu. Su A. Mickevičiumi bendravo laiškais. Ignas Domeika aktyviai dalyvavo 1831 metų sukilime, kovėsi generolo Chla-povskio daliniuose kartu su Emilija, Cezariu ir Vladislavu Pliateriais. Deja, sukilėlių būrys, kuriame jie kovėsi, patyrė kelis pralai­mėjimus. 1831 metų liepos mėnesį I. Domei­ka pasitraukė į Prūsiją, iš ten 1832 metų pra­džioje išvyko į Drezdeną, bendravo su savo bičiuliu A. Mickevičiumi. Drezdene buvo su­sitelkę ir daugiau lietuvių bei lenkų politinių emigrantų. 1832 metų vasarą I. Domeika ir A. Mickevičius išvyko į Prancūziją. Domei­ka apsigyveno Paryžiuje, įstojo į Sorbonos universitetą.

Nuo 1832 metų prasidėjo naujas I. Do­meikos gyvenimo etapas. Metus pasimokęs Sorbonos universitete, 1833-iaisiais įstojo į Aukštąją kalnakasybos mokyklą, tačiau ir to­liau klausė paskaitų Sorbonoje kaip laisvasis klausytojas. 1837 metais I. Domeika gavo kalnakasybos inžinieriaus diplomą ir nu­sprendė vykti į tolimus kraštus.

1838 metais Ignas Domeika apsigyveno Pietų Amerikoje, Čilėje. 1840 metais tapo La Serenos Aukštosios kasybos mokyklos pro­fesoriumi. Nuo 1847 metų dirbo Santjago universitete: iš pradžių buvo šio universiteto profesoriumi, vėliau fakulteto dekanu, o 1867 metais buvo išrinktas Čilės universiteto rek­toriumi ir šias pareigas ėjo iki 1883 metų.

Kai Domeika apsigyveno Čilėje, ši šalis jau pora dešimtmečių buvo nepriklausoma valstybe Tačiau padėtis krašte buvo gana ne­stabili. Čilės pietuose dažnai vyko susirėmi­mai su indėnų mapučių gentimis, dažnai kil­davo kivirčai tarp konkuruojančių politikų. 1879-1883 metais įvyko Čilės karas su Peru ir Bolivija. Po šio karo Čilei atiteko dalis nau­jų teritorijų, kuriose buvo gausu įvairių nau­dingųjų iškasenų, šiuos telkinius dar teko žvalgyti I.Domeikai ir jo mokiniams.

I. Domeika daug dėmesio skyrė minera­logijos, geografijos bei etnologijos darbams: tyrė Čilės gamtą, atrado aukso, vario bei ak­mens anglies telkinius, parašė monografiją apie vietinius indėnus, įkūrė meteorologinių stočių tinklą, paskelbė pirmąjį Čilės geolo­gijos žemėlapį. Domeika tyrė ir meteoritus, rastus Atabamos dykumoje, šia tema parašė kelis išsamius mokslinius straipsnius.

Ignas Domeika, daug dėmesio skirdamas mokslui ir visuomeninei veiklai, daugiau lai­ko asmeniniam gyvenimui surado tik antro­je gyvenimo pusėje. 1850 metais jis susituo­kė su Enrika Sotamajor, su ja užaugino ke­turis vaikus. Jie drauge nugyveno 20 metų – iki žmonos Enrikos ankstyvos ir netikėtos mirties. 1884 metais I. Domeika galiausiai apsilankė gimtinėje: nuvyko į Vilnių, Varšu­vą, Krokuvą, aplankė ir gimtąją Nedzviad-ką. Artimesnių giminaičių rado mažai. Tuo metu mokslininkas jau buvo gana pagyvenęs žmogus - jam buvo per 80 metų, tačiau dar buvo stiprus, geros sveikatos. 1886-1887 me­tais jau kartais jausdavosi prasčiau, daž­niau lankėsi pas gydytojus. Mirė I. Domeika 1889 m. sausio 23 dieną Santjage.

Daug duomenų apie Igno Domeikos gy­venimą ir veiklą surinko ilgus metus Santja­ge dirbęs kunigas Petras Ragažinskas. Jis di­džiąją savo laisvalaikio dalį skyrė istorijos ty­rinėjimams, buvo išeivijoje veikusios Lietu­vių istorikų draugijos narys. P. Ragažinskas septintojo dešimtmečio viduryje jau turėjo sukaupęs beveik pustrečio tūkstančio pusla­pių medžiagos apie Igno Domeikos gyveni­mą, išleido ta tema kelis leidinius, skaitė pra­nešimus, publikavo straipsnius išeivijos spau­doje. Igno Domeikos gyvenimu ir jo moksli­ne veikla nemažai domėjosi ir Kolumbijoje gyvenantis istorikas profesorius Romualdas Šviedrys. Jo pastangomis 2002 metais Vilniu­je buvo išleisti I. Domeikos memuarai „Tremtinio atsiminimai".

Igno Domeikos vardas dažnai prisimena­mas Čilėje. Jo vardu yra pavadintas miestas Puerto Domeika, gėlė Viola Domeikana, mi­neralas domeikitas, įvairiuose Čilės miestuo­se yra Domeikos vardu pavadintos gatvės, aikštės, 1899 metais jo vardu buvo pavadin­tas didelis kalnagūbris Čilės pietvakariuose, Čilėje leidžiami pašto ženklai su Igno Do­meikos atvaizdu.

I. Domeika spaudoje ir įvairiuose žiny­nuose dažnai buvo pristatomas lenku, tačiau pats Domeika dienoraščiuose ir straipsniuo­se vadino save lietuviu. Dabar netgi Balta­rusijos valdžia teigia, kad Domeika buvo bal­tarusių tautybės, vietos spaudoje skelbiami straipsniai, kuriuose teigiama, kad I. Domei­ka buvo baltarusis ir lenkai bei lietuviai „ne­teisėtai" jį pasisavino. Tai vienas iš tipiškų pa­vyzdžių, kai dėl žymių žmonių, gyvenusių XVIII-XIX amžiuose, kilmės konkuruoja lie­tuviai, lenkai ir baltarusiai.

Tuo laikotarpiu, kai Domeika gyveno Či­lėje, Pietų Amerikoje lietuvių buvo labai ma­žai. Daugiau lietuvių Pietų Amerikos kraš­tuose apsigyveno tik nuo XX amžiaus pra­džios, bet ir tada daugelis jų traukė ne į Čilę, bet įsikurdavo Argentinoje, Urugvajuje, Bra­zilijoje, Venesueloje. Ignas Domeika prisis­tatydavo esąs lietuvis, tačiau kalbėjo ir rašė lenkiškai. Bendravo su Pietų Amerikoje jau gyvenusiais lietuviais ir lenkais.

Dabar Čilė, greta Argentinos ir Urugva­jaus, - vienas iš kelių labiausiai išsivysčiusių Pietų Amerikos kraštų. Čilės Santjago uni­versitetas, prie kurio kūrimo daug prisidėjo čia ilgus metus dirbęs Ignas Domeika, yra pa­grindinė šalies aukštoji mokykla, kurioje yra jo vardu pavadinta auditorija bei biblioteka. Ignas Domeika kaip mokslininkas pasiekė la­bai daug. Kitas tokio masto pasaulinį pripa­žinimą pelnęs mūsų kraštietis - tik Prancū­zijoje gyvenęs lingvistas Julius Greimas, Pa­ryžiaus semiotinės mokyklos įkūrėjas.

© 2008 „XXI amžius“