Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Meile tėvynei paženklintas

Algimantas ZOLUBAS

Tremtinių choras Maišiagalos lenkiškoje mokykloje Vasario 16-osios minėjime

Iš kairės: Asta Rauduvaitė, Salomėja Maceikienė ir Vita Burdžiuvienė su Sudervės bendruomene po koncerto

Vilniuje, Lazdynuose, veikia entuziastų grupelė, kuri rūpinasi Vilnijos mokyklomis, organizuoja renginius, puoselėdami kultūrines, nacionalines ir moralines vertybes šiose mokyklose. Išgirdės, kad birželio 8-ąją Sudervės bažnyčioje vyks koncertas, kalbėjausi su pedagoge, aktyvia visuomenininke Salomėja Maceikiene. Ji su savo pagalbininkais - Povilu Dirse ir Evaldu Maceika pasikvietė Dailės akademijos studentų chorą, jo vadovus - Arvydą Adamonį ir Astą Rauduvaitę atvykti į Sudervę. Taip pat susitarė su bažnyčios klebonu kun. Stanislavu Matiukevič, kuris pasidžiaugė, kad žymus choras dalyvaus jo pamaldose.

Dailės akademijos choras, diri­guojant Arvydui Adamoniui ir gro­jant koncertmeisterei Astai Raudu-vaitei, šv. Mišių metu ir po jų atliko didelę muzikinę programą.

Prasidėjus pamaldoms, bažnyčio­je galingai nuskambėjo V. A. Mocar­to giesmė „Missa Brevis in C". Skambūs tonai, vienas kitam re­zonuodami, pasklido bažnyčioje (Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotoje bažnyčioje nuo­stabi akustika). Švelniai skambė­jo ir Zitos Bružaitės „Giesmė ge­rajam Ganytojui". Po jos buvo sa­komas pamokslas.

Klebonas Stanislavas kalbėjo įtaigiai ir įtikinančiai apie morali­nes vertybes. Visi pamokslo klausė­si susikaupė, širdimi reagavo į savo ganytojo žodžius.

Prieš Pakylėjimą bažnyčioje vėl suskambo giesmė „Veni Jesu". Jos garsai, regis, visus šv. Mišiose daly­vavusius skatino susitikti su Dievo Sūnumi. Gal todėl beveik visi šv. Mišiose dalyvavę žmonės ėmė Ko­muniją. Šventas mišias choras už­baigė giesme „Ave Maria".

Mus nustebino klebono Stanis­lavo Matiukevič kūrybiškumas pa­maldų metu, vengiant trafaretišku-mo. Pavyzdžiui, pamokslą jis sakė priėjęs prie suoluose sėdinčių žmo­nių, o ne iš sakyklos pamokslavo. Dar labiau nustebino ir sužavėjo tai, kad šv. Mišių metu „Ramy­bės!" klebonas linkėjo kiekvienam žmogui prieidamas ir paduodamas ranką, nors bažnyčioje buvo labai daug žmonių. Taip elgdamasis, jis užsitarnavo savo parapijiečių pa­garbą ir meilę.

Po pamaldų bažnyčioje vyko koncertas. Jo metu skambėjo lie­tuviškos dainos: J. Naujalio „Už Raseinių ant Dubysos", V. Augus­tino „Ąžuolėli penkiaaki", „Tėve mūsų" ir kt.

Sujaudino tai, kad dainuojant „Lietuva brangi", bažnyčioje buvę žmonės atsistojo, o daugelis jų - net pritarė chorui. Įsiviešpatavo pakili nuotaika, kuri, rodos, visus sujun­gė nuostabiais Maironio žodžiais apie Tėvynės meilę.

Po šv. Mišių klebonas bažny­čioje buvusius parapijiečius pa­kvietė į agapę. Prie klebonijos bu­vo paruošti stalai, kur laukė vai­šės. Stalas lūžo nuo kaimiškų prodūktų - pieno, agurkų, pyragų, sulčių, atneštų vietinės bendruo­menės narių. Mes stebėjomės, kad klebonas ir čia moka bendrauti su svečiais ir savo parapijiečiais, vi­siems rasdamas šiltus žodžius. Kaip reikia tokių kunigų!

Pasistiprinę studentai vėl ėmė dainuoti, o žmonės, atėję iš baž­nyčios, pritarė dainininkams, vai­šinosi... Todėl džiaugėmės, kad ir be alkoholio žmonės moka links­mintis (vienas iš mūsų grupelės veiklos tikslų - renginiai be alko­holio!)

Dirigentas A. Adamonis klebo­nui kun. S. Matiukevič už nuoširdų priėmimą dėkodamas įteikė atmi­nimui knygą apie bažnyčias.

Salomėjos žodžiais, „šis rengi­nys buvo paskutinis šiais mokslo metais. Džiaugiamės, kad gerai pavyko, suteikėme džiaugsmo Vilni­jos žmonėms".

Grupės nariai organizuoja Vil­nijos krašto mokykloms ir visuo­menei kultūrinius renginius, dir­ba lietuvybės puoselėjimo darbą, pagal galimybes teikia paramą mo­kykloms. Visa tai daroma be atly­gio, norint parodyti, kad ir be pi­nigų galima plėtoti tokią veiklą. Iki šiol nė vienas koncertavęs kolek­tyvas neprašė atlyginimo - visi su­pranta tokio darbo svarbą. Į talką ateina ir mokslininkai, ir artistai -visi, kuriems svarbi tautos nacio­nalinė ir moralinė sveikata.

Gali kilti klausimas - kas skati­no imtis tokios veiklos? Kartą, S. Maceikienei dalyvaujant ekskursi­joje po Sudervės bažnyčią, tenykš­tis kunigas pasiskundė, kad čia liūd­na gyventi, nes neatvyksta joks me­no kolektyvas. Tada keli entuzias­tai susitarę ėmė veikti.

Pirmiausia pakalbėjo su Su­dervės (lenkų dėstoma kalba) pa­grindinės mokyklos direktore Te­rese Mlinska, susitarė padėti jų mokyklos pedagogų kolektyvui organizuoti kultūrinį darbą, teik­ti galimą paramą. Direktorė pa­siūlymą nuoširdžiai priėmė. Ypač apsidžiaugė lietuvių kalbos moky­toja Vita Burdžiuvienė, tikėdama­si paramos organizuojant mokinių patriotinį auklėjimo darbą. Įvyko pirmasis užsiėmimas. Į mokyklą atvyko tremtinių choras (dirigen­tas B. Jankauskas). Choristai, bu­vę tremtiniai, mokiniams ir tėve­liams papasakojo apie savo išgy­venimus tremtyje, dainavo ten su­kurtas dainas. Pasakojimai, kurių daugelis moksleivių nebuvo girdė­ję anksčiau, ne vienam ašaras iš­spaudė. O dainos, sukurtos tremtyje, buvo tokios skausmingos, kad daugelis su ašaromis akyse ly­dėjo dainininkus. Renginys pasie­kė ir jaunų, ir pagyvenusių žmo­nių širdis.

Kitas renginys vyko Sudervės bažnyčioje. Pamaldų metu giedo­jo Vilniaus pedagoginio universi­teto dėstytojų choras (dirigentė M. Gedvilaitė). Dėstytojai per šv. Mišias giedojo lotyniškas giesmes, paįvairindami lietuviškomis „Tė­ve mūsų", „Marija, Marija" ir pan. Po pamaldų skambėjo lietuviškos dainos apie tėvynę, jos gamtą ir žmones. O kai pradėjo giedoti „Lietuva brangi, mano Tėvyne", moterys net ašarą braukė. Chorui ir organizatoriams buvo džiaugs­mas ir didžiausias atlyginimas už visus rūpesčius.

Mokinius labai sužavėjo ir į mo­kyklą atvykęs Mokslų akademijos ansamblis „Dijūta" su savo daino­mis, tautiniais lietuviškais šokiais bei muzika. Jie užkrėtė ir mokinius, kurie kartu su jais šoko ir dainavo...

Visiems buvo džiugu, kad lie­tuviškas liaudies šokis ir daina pa­gavo jaunimo širdis. Džiaugėsi ir ansamblio vadovės Renata Barei­kienė ir Rūta Žarckienė, kad mo­kiniai taip nuoširdžiai priėmė šo­kėjus, apdovanojo juos gėlėmis. Etnologe Gražina Kadžytė pro­gramą dar papildė, pasakojusi apie lietuvių ir lenkų kalbų bei pa­pročių bendrybes, taisyklingos lie­tuvių kalbos reikšmę žmonių ir valstybės gyvenime.

Buvo ir renginys, skirtas lietu­vių spaudos atgavimo jubiliejui paminėti. Knygnešių draugijos pirmininkė Irena Kubilienė papa­sakojo apie lietuvių veiklą spau­dos draudimo metais, prisiminė senelį knygnešį, jo skaudų likimą. Mokiniai vaidino spektakliuką, kaip nuo žandarų slapstėsi žmo­nės skaitydami lietuviškas knygas, spaudą. Mokslininkė mokyklai padovanojo leidinių apie knygne­šių veiklą.

Mokykloje buvo organizuota ir daugiau renginių: rašytojų minė­jimų, susitikimų su literatais, dai­nų atlikėjais.

Už koncertų organizavimą ir lietuvybės puoselėjimą Sudervės mokykloje Švietimo ir mokslo mi­nisterija (ministras Algirdas Mon­kevičius) aktyviausius meno ko­lektyvų vadovus ir organizatorius 2004 metais apdovanojo padėkos raštais.

Po trejų metų kultūrinio darbo (jis tebevyksta ir dabar) Sudervės pa­grindinėje mokykloje nutarta veiklą išplėsti į kitas vietoves. Vilniaus ra­jono Dūkštų pagrindinės mokyklos direktorė Česlovą Bartoševič ir lie­tuvių kalbos mokytoja Adelė Liud-garda Čepienė, anksčiau girdėjusios apie entuziastų veiklą, paprašė pa­globoti ir jų mokyklą.

Pirmiausia į šią mokyklą buvo atvežtas Moksleivių rūmų nusipel­nęs „Ugnelės" šokių ansamblis (va­dovė Ligita Didžiulienė). Vilniečiai greitai susidraugavo su dūkštėnais, atliko bendrą turiningą programą, kuri patiko ne tik mokiniams, bet ir jų tėveliams.

Ir į šią mokyklą buvome atvežę tremtinių chorą (dirigentas B. Jan­kauskas). Klausytojai įdėmiai ir pa­garbiai klausėsi žmonių, kurie praėjo sunkią savo gyvenimo golgotą -tremtį.

Mokykloje vyko keletas rengi­nių, kurie turėjo svarbų auklėjimo poveikį ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Visi prisiminė ir Dailės aka­demijos studentų chorą, koncerta­vusį Dūkštų bažnyčioje. Pedagogai pabrėžė, kad gyvi pavyzdžiai yra ge­riausia auklėjimo priemonė. Vadi­nasi, ir mūsų veikla nėra betikslė.

Didelį darbą šioje mokykloje at­lieka ir lietuvių kalbos mokytoja A. L. Čepienė, kuri ne tik renginius or­ganizuoja, bet kiekvienoje pamoko­je atskleidžia lietuvių tautos kultū­ros tradicijas, moralines vertybes, ugdo savo auklėtinių iniciatyvumą ir kūrybiškumą. Ir šios mokyklos mokiniai aktyviai dalyvavo Vilniaus mieste organizuojamuose rašinių ir piešinių konkursuose, laimėjo pri­zines vietas, ekskursiją po Lietuvą.

Visuose pagrindinių mokyklų ren­giniuose dalyvauja ir Sudervės bei Dūkštų pradinės mokyklos, turinčios kuklų lietuvių moksleivių skaičių. Toks bendradarbiavimas visiems da­ro teigiamą auklėjamąjį poveikį.

Didelę patriotinio auklėjimo reikšmę turėjo mokyklų aktyvo iš­vyka į Vilniaus televizijos bokštą. Bokšto muziejuje ekskursijos vado­vė mokiniams papasakojo apie Sau­sio 13-osios įvykius, rodė fotonuot­raukas, eksponatus. Visi susikaupę klausėsi pasakojimo, kaip žmonės kovojo dėl tėvynės laisvės. O išly­dėdama visus ji pasakė: „Jie Sausio 13-ąją žuvo, kad jūs gyventum lais­voje tėvynėje. Ar suprantate?" Mo­kiniai stovėjo rimti, susikaupę, kai kurios mergaitės net apsiašarojo.

Daug buvo Sudervės ir Dūkštų lenkų ir lietuvių mokyklose organi­zuotų renginių -visų ir neišvardinsi. Jie buvo skirti jaunimo ir visuo­menės auklėjimui, kad pajustų tai šaliai, kurioje gyvena, jei ne meilę, tai nors pagarbą.

Mokyklose trūko lietuviškų kny­gų užklasiniam skaitymui (lenkiškas jie gauna iš Lenkijos). Buvo pa­skelbtas knygų dovanojimo vajus, per pusantro mėnesio surinkta trys maišai lietuviškų knygų ir Sudervės pradinėje mokykloje įrengta biblio­tekėlė. Leidykla „Vaga" padovano­jo knygų, žemėlapių už 5,5 tūkstan­čius litų. Šios knygos buvo perduo­tos Dūkštų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos kabinetui. Visoms keturioms mokykloms (pagrindi­nėms ir pradinėms) įteikti magne­tofonais su lietuviškais įrašais. Be to, Sudervės pagrindinei mokyklai Švietimo ir mokslo ministerija pa­dovanojo du kompiuterius. Tai - ne­mokama dovana pedagogams, vi­suomeninio jautrumo pavyzdys.

Pedagogams buvo suteikta ir metodinė (dalykinė) parama. Su­dervės vidurinėje mokykloje susirinkusiems Vilniaus rajono mokyk­lų vadovams ir mokytojams, Švieti­mo ir mokslo ministerijos atsakin­gos darbuotojos (Loreta Žadeikai-tė ir Danutė Kolesnikova) papasa­kojo apie naujus darbo reikalavi­mus, atsakė į klausimus.

Taip pat buvo organizuota Su­dervės mokyklos mokytojų išvyka į Vilniaus Sausio 13-osios vidurinę mokyklą pasimokyti ir pasidalinti darbo patirtimi. Vasario 16-osios proga už visuomeninę veiklą puo­selėjant lietuvybę Rytų Lietuvoje Tautinių mažumų ir išeivijos depar­tamentas (gen. direktorius A. Pet­rauskas) apdovanojo Sudervės ir Dūkštų lietuvių kalbos mokytojas (V. Burdžiuvienę, A. L. Čepienę), meno kolektyvų vadovus ir moksli­ninkus padėkos raštais.

Lieka džiaugtis, kad yra šviesuo­lių, kuriems rūpi visų mūsų tėvynės žmonių auklėjimas, skiepijant kil­nias tautines ir moralines vertybes. O tai - sektinas pavyzdys, o Vilni­jai - itin aktualus veiklos baras.

© 2008 „XXI amžius“