Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Piligrimystė
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Erškėčiais grįstas monsinjoro Zenono Ignatavičiaus kunigystės kelias

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Su čikagiškiais giminaičiais - Paškevičių šeimoje

Mons. Ladas Tulaba ir kun. Zenonas - Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kūrėjai Romoje, 1948 metais

Arkiv. J. Skvireckas, vysk. V Padolskis, kun. Zenonas, kun. dr. V. Balčiūnas, kun. dr. M. Čyvas ir mons. Kl. Razminas 1948 metais Romoje

Apie monsinjorą profesorių Zenoną Ignatavičių Ignonį (1909-1975) naujojoje lietuviškoje enciklopedijoje nė žodžiu neužsiminta. Gal neapsižiūrėta, o gal sąmoningai vengta paminėti įžymųjį kunigą? O gal enciklopedija rengiama įprastais sovietiniais metodais? Gerai, kad vis dėlto yra šaltinių, gražiai aprašančių mažai mums žinomo kunigo karžygišką gyvenimą. 1979 metais Brukline, pranciškonų spautuvėje tūkstančio egzempliorių tiražu išleista Klemenso Jutos knyga „Monsinjoras" parašyta remiantis kunigo Zenono Ignatavičiaus rašyto dienoraščio pagrindu ir atspindi visų jo troškimų ir išgyvenimų, darbų autentiškumą.

Būsimasis kunigas Zenonas Ig­natavičius gimė Vilkijoje (Kauno r.) 1909 m. sausio l dieną daugiavai­kėje šeimoje. Ignatavičiai keldavo­si labai anksti, kas buvo neįprasta miestelėnams. Tėvo ir motinos darbštumo bei rūpestingumo dėka vaikai augo sotūs. Vyresnysis sūnus Bronius nuo mažų dienų buvo tė­vo talkininkas, o pačiam mažajam, lyg juokais, krikštatėvio buvo numa­tyta siekti mokslo. Mažajam Zeniu-kui teko parodyti daug valios, darbštumo, pastangų ir pasišventi­mo siekiant pasirinktojo kunigystės kelio. Zeniukas nuo mažų dienų mėgo rymoti vienumoje prie raibu-liojančio Nemuno ir mąstyti apie nuostabų Dievo sukurtą pasaulį.

Kilus Pirmajam pasauliniam ka­rui mažasis Zeniukas su tėvais bu­vo priverstas trauktis į Rusijos gi­lumą. Po ketverių metų visi vėl su­grįžo į gimtąją Vilkiją. Lietuva ap­gynė savo laisvę ir Nepriklausomy­bę. Jaunimas visomis išgalėmis sie­kė išsilavinimo, mokslo žinių. Ir jau­nasis Zenonas jau buvo ketvirtos klasės gimnazistas. Pamaldusis Ze­nonas buvo išvykęs į Italiją - Padu­vos tėvų saleziečių institutą, kuriam tuo metu vadovavo Antanas Skel-tys. Trumpai pasimokęs sugrįžo į Lietuvą užbaigti vidurinės mokyk­los. 1928 metų rugsėjo mėnesį Z. Ig­natavičius sėkmingai išlaikė stoja­muosius egzaminus į Kauno kuni­gų seminariją, o 1934 metais ją bai­gė. Būdamas 25 metų įšventinamas kunigu. Kunigų seminarijoje ėjo at­sakingas prefekto (rektoriaus padė­jėjo) pareigas.

1940 metais Lietuvą okupavus sovietų kariuomenei, buvo likviduo­jamos religinės institucijos, organi­zacijos, spauda, sustabdyta Kauno kunigų seminarijos veikla. Kunigas Z.Ignatavičius liko bedarbis, nes puikiai suprato, kad Kunigų semi­narijos veikla esamomis sąlygomis nebus atgaivinta. Nutarė tęsti mokslą Medicinos fakultete. Susi­žavėjęs šia idėja nuskubėjo pas Kauno arkivyskupą metropolitą Juozapą Skvirecką. Išklausęs kuni­gą ganytojas laiminančiai pakėlė ranką: „Eik, kunige, mokytis medi­cinos ir tegul Visagalis tau padeda. Esu tikras, kad niekur ir jokiose są­lygose neišsižadėsi kunigystės".

Kunigas pavėlavo įteikti prašy­mą, nes Kauno universitetas jau bu­vo sovietų valdžios kontroliuoja­mas. Prašymas atmetamas. Ir Vil­niuje kunigo prašymas atmetamas.

Pasitaręs su giminaičiu vaisti­ninku nutarė mokytis vaistininko profesijos. Tam žingsniui pritarė ir arkivyskupas J.Skvireckas. Po kele­to mėnesių įtempto mokymosi ir praktikos darbų vaistinėje buvu­siam kunigui Vyriausia Lietuvos vaistininkų komisija suteikė vais­tininko padėjėjo laipsnį ir teisę dirbti vaistinėje. Beje, praslinkus keletui dienų, kompartijos vadovy­bė paskelbė aplinkraštį, griežtai draudžiantį priimti naujus vaistinių tarnautojus be politinės ištikimybės pažymėjimo. Tačiau apie jau priim­tus jame nieko nebuvo užsiminta.

Paskyrimą gavo į Kaišiadorių miestą, visai arti geležinkelio sto­ties. Kunigui Zenonui teko pradėti darbą sekmadienį, nes vaistinė vei­kė visomis savaitės dienomis. Kas­dien penktą valandą ryto Zenonas skubėdavo bažnyčion aukoti šv. Mi­šių, o paskui jau su baltu chalatu su­darinėdavo vaistus pagal pateikia­mus receptus.

Sulaukęs progos aplankė Kai­šiadorių vyskupą Juozapą Kuktą, pasiaiškindamas, kaip atsirado jo vyskupijoje. Vyskupas nuoširdžiai pritarė, palaimino ir pasiūlė savo privačią koplyčią rytais aukoti šv. Mišias. Padėkojęs pareiškė, kad jam patogiau ir saugiau tai atlikti Ka­tedroje prie uždarų durų. Liturgi­nius drabužius visada palikdavęs zakristijoje. Kartą, labai skubėda­mas, išėjo iš Katedros nepasikeitęs liturginių drabužių. Pasipainiojęs iš kažkur šunelis timptelėjo už suta­nos skvernų ir privertė sugrįžti at­gal pasikeisti drabužių.

Atėjo 1941 m. birželio 14 diena - iš Kaišiadorių ir per pačią stotį bil­dėjo ešelonai su nekaltais lietuviais, vaikais ir seneliais į Sibiro platybes. Visą šį siaubą matė kunigas ir vais­tininkas Z. Ignatavičius. Tik 1941 m. birželio 22 dieną prasidėjęs ka­ras kuriam laikui sustabdė Lietu­vos žmonių deportacijas. Prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietinės Rusijos. Kunigas patyrė daug gra­sinimų iš pasitraukiančios kariuo­menės karininkų: kartą įsiveržęs ka­rininkas su revolveriu rankoje vais­tinėje reikalavo tvarsčių, sakyda­mas, kad tuoj nušaus nepaklususį vaistininką. Kitą kartą buvo norima mobilizuoti vaistininką į besitrau­kiančios sovietinės kariuomenės gretas, taip pat bombarduojant ga­lėjo pataikyti į vaistinės pastatą.

Pirmaisiais karo mėnesiais na­ciai dar nepersekiojo Lietuvos reli­ginio gyvenimo. Gyvi išlikę kunigai vėl pradėjo eiti savo tiesiogines pa­reigas. Religinis švietimas sugrįžo į mokyklas, iš kurių buvo išvytas Die­vas. Po kelių mėnesių Lietuvos vais­tininkų sąjunga atsiuntė į Kaišiado­ris naują vaistininką, kuriam kuni­gas Z. Ignatavičius nedelsdamas perdavė savo pareigas ir grįžo į Kauną. Įsitraukė į pastoracinį dar­bą pas tėvus pranciškonus Švč. Mer­gelės Marijos Dangun ėmimo (Vy-tautinėje) bažnyčioje. Aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių, sakė pa­mokslus, lankė ligonius. 1941 metų pabaigoje kun. Zenoną aplankė ka­nauninkas J. Dogelis ir trumpai pa­sikalbėjęs įteikė ką tik gautą laišką iš Minsko lietuvių karių vadovybės, kuriame buvo labai nusiskundžia­ma karių katalikų padėtimi. Laiš­ke prašoma kuo greičiau atsįusti bent vieną kunigą, kad artėjančias šv. Kalėdų iškilmes galėtų sutikti kaip Dievo neužmiršti katalikai. Kun. Zenono paskyrimui vykti mi-sijon į Gudiją buvo gautas arkivys­kupo sutikimas ir palaiminimas ka­ro kapeliono pareigoms Minske. Tokiu būdu 1941 m. gruodžio 21 dieną kunigas Z. Ignatavičius leido­si pas tėvynainius į Gudiją. Tačiau pasiekti Minską nebuvo lengva. Traukiniai vyksta, bet tiktai su vo­kiečių kariais ir kariniu kroviniu į frontą. Civiliai šiais traukiniais gali naudotis tik turėdami specialius lei­dimus, kuriuos labai sunku gauti. Kunigas Zenonas įteikė vokiečių kariškiui savo kelionės liudijimą, parašytą lietuvių ir vokiečių kalbo­mis. Kariškis jį labai atidžiai perskaitė, po to atidavė kunigui ir nu­rodė, į kurį vagoną sėstis. Trauki­nys miškingoje vietovėje buvo ap­šaudytas ir tik paryčiais pasiekė Minską. Miestas buvo subombar­duotas. Didesnė miesto dalis virtu­si griuvėsiais. Apsupta griuvėsių ir Minsko katedra. Sovietai joje buvo įsirengę automobilių taisymo dirb­tuvę (dabar ji grąžinta tikintie­siems). Kunigas Zenonas teiravosi žmonių, ar jie nežino, kur esąs ku­nigas Hlakauskas, bet gavo atsaky­mą, kad jį prieš tris savaites arešta­vo naciai. Perspėjo, kad sugaus ir jį. Atseit, pavojinga čia pasilikti. „Bėkite iš Minsko, pražūsite", -pusbalsiu kalbėjo likęs katedroje kunigas. Kunigas Zenonas tyliai meldėsi, mintyse kartodamas: „Viešpatie, esu Tavo karys. Mano turimas ginklas - Evangelijos švie­sa... Ar turiu bailiai nusilenkti tam­sybės galioms? Ar turiu pasiduoti baimei, apleisti šitą nuskriaustą mi­nią tikinčiųjų, šitą nualintą Tavo, Viešpatie, šventovę?" Kunigas Ze­nonas nusprendė, kad „Viešpats ap­saugos savo kuklų ir menką tarną, o jeigu bus skirta žūti, teesie Jo šventa valia". Svečiui buvo atneštos dvi sutanos, vieną pasirinko šv. Mi­šių aukai. Taip tiesiai iš traukinio kunigas Z.Ignatavičius pateko į naujo katalikiškojo gyvenimo Gu­dijoje sūkurį. O kiek anksčiau, prieš kelias savaites Minsko teatre vyko iškilmės, kurių metu nuskambėjus nacių himnui ir visiems atsistojus, kunigai liko sėdėti savo vietose. Bal­kone buvęs gauleiteris von Kubė (okupuotos Gudijos generalinis ko­misaras) parodęs į juos pirštu, griež­tai įsakė areštuoti. Jų gyvų daugiau niekas nematė. Taigi jis žinojo, kad Gudijoje teks susidurti su pavojais. Reikėjo rasti bendrą kalbą ir suta­rimą su Gudijoje esančiais Pavolgio vokiečiais katalikais, kurių buvo 1500. Tokio paties sutarimo kuni­gas Zenonas tikėjosi iš visų Minsko lietuvių - civilių ir kariškių. Kuni­gui buvo parūpinta lietuviška kari­ninko karinė uniforma, kuri apsau­gojo nuo arešto. Mat jis buvo lietu­vių antrojo bataliono kapelionas.

Kunigo krikščioniškoji misija neleido ilgiau užsibūti vienoje vie­toje. Katalikų gausu įvairiuose Gu­dijos miestuose, o lietuvių apsaugos batalionai plačiai išsklaidyti dide­liuose plotuose. Kunigas buvo lau­kiamas buvusiame dideliame kata­likybės centre - Mogiliove, Poloc­ke. Karas klostėsi vokiečių nenau­dai. Buvo keli atvejai, kai kunigą Zenoną SS karininkai galėjo ir nu­šauti. Frontui artėjant prie Minsko gestapas itin aršiai ieškojo raudo­nųjų šnipų, diversantų, sabotažinin­kų. Dievo Apvaizda saugojo kuni­gą nuo visų galinių nemalonumų. Tik 1944 m. gegužės mėnesį į Mins­ką kunigą Zenoną pakeisti atvyko gudų kunigas V. Sutovičius, kuris vėliau buvo areštuotas ir kalintas Intos konclageryje. Per visą savo misiją Gudijoje kunigas Zenonas parengė virš 4000 asmenų Pirmajai Šventajai Komunijai, kurių amžius svyravo nuo 7 metukų iki 40 metų, išklausyta daug tūkstančių išpažin­čių, aplankyta daugybė ligonių, nu-nešant jiems Švenčiausiąjį Sakra­mentą ir visus tinkamai parengiant kelionei į amžinybę, sutuokta tūks­tančiai jaunavedžių, pakrikštyta naujagimių, aplankytas net Minsko kalėjimas. Kunigui vadovaujant su­tvarkyta ir atnaujinta daug bažny­čių. Neįmanoma suskaičiuoti visų jo atliktų darbų po sunkiai apkeliau­tus Gudijos miestus ir miestelius. Nuolatiniai rūpesčiai, vargai ir pa­vojai buvo gerokai nualinę sveika­tą, o labiausiai jautrią kunigo Ze­nono širdį.

Drauge su lietuvių batalionu ku­nigas Zenonas grįžo Kaunan ir ne­trukus buvo iškviestas pas arkivys­kupą J. Skvirecką. Arkivyskupas pa­dėkojo kunigui už uolią tarnystę Gudijoje ir pasakė, kad jis nedel­siant turi vykti į Vakarus, į Romą, dar pastudijuoti ir toliau darbuotis ten, kur Šventasis Sostas lieps. Mat savo darbais Gudijoje įrodė, kad su­geba darbuotis tarp svetimų, įgyti vietos krikščionių pagarbą ir pasi­tikėjimą. Gavęs ganytojo palaimi­nimą kunigas atsisveikino su namiš­kiais ir išvyko Romos kryptimi, per Rytų Prūsiją į Pietų Vokietiją. Vė­liau Berlyne ilgiau užtrukęs turėjo slėptis nuo bombardavimo požemi­nėje slėptuvėje. Deja, šalia slėptu­vės stovėjęs didžiulis namas suby­rėjo nuo bombų ir užgriovė slėptu­vės išėjimus. Liko vienas - tiesiog į degantį kiemą. Staiga pro prakirs­tą vamzdį ištryško vanduo. Su kiek­viena valanda artėjo mirtis, prasi-kirsti sieną buvo neįmanoma. Ku­nigas Zenonas ryžosi gelbėtis.

Nusivilkęs paltą, pamerkė į vande­nį ir varvančiu apsimuturiavęs gal­vą nėrė į liepsnojantį užgriautą kie­mą. Lipo per įkaitusius raudonus griuvėsius, slydo, klupo, bet per ke­letą minučių buvo gatvėje. Batai be­veik sudegė ant kojų. Baisus mir­ties pavojus liko anapus. Paskui ku­nigą išsigelbėjo dar trys ar keturi pasiryžėliai, o kiti nepajėgė ar ne­išdrįso mestis į liepsnojantį kiemą. Staiga nuvirto dar viena vos besi­laikiusi siena. Tai įvyko 1945 metų kovo 11-osios naktį.

Po didelių vargų kunigas Zeno­nas pasiekia Romą ne kaip laisvas lietuvis, bet kaip benamis, tremti­nys, piligrimas, svetimomis DP (perkeltojo asmens) raidėmis pažy­mėtas. Romoje kunigas kartu su monsinjoru Ladu Tulaba organiza­vo Lietuvių Šventojo Kazimiero ko­legiją, kurioje ėjo prefekto, o vėliau ir vicerektoriaus pareigas. Skubo-mis tęsė (Vytauto Didžiojo Univer­sitete nebaigtas) studijas popiežiš­kame Angelicum institute. Užbai­gė aukštąsias Bažnytinės teisės stu­dijas ir laisvesniu laiku rašė diser­taciją „Katalikų mokyklos Lietuvo­je". Mokslinis darbas buvo įvertin­tas labai gerai ir jam suteiktas Ka­nonų teisės daktaro laipsnis.

Sužinojęs, kad buvo pakeltas į Kauno kapitulos kanauninkus, ne tik nesidžiaugė, bet mėgino tos gar­bės atsisakyti ir susirašinėdamas niekada nepasirašinėjo nei moks­lo laipsniu, nei garbės titulu.

Dar 1950 metais Vokietijoje te-beesantiems Lietuvos vyskupams Vincentui Padolskiui ir Vincentui Brizgiui buvo pasiūlyta vykti į Bra-ziliją ir eiti profesorių pareigas Belo Horizonte Kunigų seminari­joje. Kunigas Zenonas pats pasi­siūlė vykti į Braziliją ir profeso­riauti. Vėliau kunigas Z. Ignata­vičius buvo pakviestas profeso­riauti Rio de Žaneiro kunigų se­minarijoje. Jo rūpesčiu ir pastan­gomis išrūpintas lietuviškas radijo pusvalandis per vieną katalikišką radijo stotį. 1955 metais birželio 19 dieną visoje vyskupijoje paskelbta Maldos diena už Lietuvos išlaisvi­nimą ir Sibiro tremtyje kenčiančius lietuvius. Pats Rio de Žaneiro kar­dinolas paskelbė kalbą į Lietuvą, kurią su vertimu persiuntė Madri­do ir Amerikos balso radijo sto­tims, kad būtų pertransliuota į Lie­tuvą. Radijo programos paruoši­mas ir jos vedimas buvo išskirti­nai kunigo Zenono rūpestis. Ku­nigas suorganizavo lietuvių jauni­mo ateitininkų būrelį, Lietuvių moterų katalikių draugiją.

Dėl sveikatos kunigas Z.Ignata-vičius turėjo grįžti į Romą. Tik grį­žęs uoliai įsijungė į Lietuvių Šv. Ka­zimiero kolegijos darbą. 1963 me­tais į Romą atvykstantys lietuviai at­vežė Lietuvoje išleistą žurnalą „Švy­turys", kuriame buvo paskelbta daug piktų šmeižtų apie kunigą Ze­noną. Vėl kuriam laikui išvyksta į Braziliją. Jo autoritetas lietuvių iš­eivijoje labai didelis. Buvo kalbama, kad jį siūlė kandidatu į vyskupus. 1975 m. gegužės 21 dieną Viešpats pasikvietė į amžinybę. Amžinai ža­liuojantys kiparisai Romoje, Cam-po Verano kapinėse tyliai šnara sa­vo giesmę monsinjorui, dr. Zenonui Ignatavičiui prie jo kapo, teikdami viltį, kad Viešpačiui ir Tėvynei nu­sipelniusio kunigo palaikai bus su­grąžinti į gimtąją žemę, kurią jis taip mylėjo ir jos ilgėjosi.

2007 m. spalio 10-ąją, per Pasau­linę misijų dieną, Romoje, Latera-no bazilikoje mons. Alfonsas Sva­rinskas kalbėjo apie du žymius mi­sionierius lietuvius - arkivyskupą Teofilį Matulionį (po mirties apdo­vanotą Vyčio Kryžiaus ordinu) ir mons. Zenoną Ignatavičių. Mons. A.Svarinskas italams padovanojo knygą apie arkiv. T. Matulionį vo­kiečių kalba ir apie mons. Z.Igna-tavičių - italų kalba.

Beje, knygynuose dar galima rasti Zenono Ignonio knygą „Pra­eitis kalba".

© 2008 „XXI amžius“