|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
Erškėčiais grįstas monsinjoro Zenono Ignatavičiaus kunigystės kelias Kazimieras DOBKEVIČIUS
Apie monsinjorą profesorių Zenoną Ignatavičių Ignonį (1909-1975) naujojoje lietuviškoje enciklopedijoje nė žodžiu neužsiminta. Gal neapsižiūrėta, o gal sąmoningai vengta paminėti įžymųjį kunigą? O gal enciklopedija rengiama įprastais sovietiniais metodais? Gerai, kad vis dėlto yra šaltinių, gražiai aprašančių mažai mums žinomo kunigo karžygišką gyvenimą. 1979 metais Brukline, pranciškonų spautuvėje tūkstančio egzempliorių tiražu išleista Klemenso Jutos knyga Monsinjoras" parašyta remiantis kunigo Zenono Ignatavičiaus rašyto dienoraščio pagrindu ir atspindi visų jo troškimų ir išgyvenimų, darbų autentiškumą. |
||
|
|
||
Kašubų žemė saugo kun. Alfonso Lipniūno atminimą Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ Kašubai - tai vakarų slavų etninė grupė, gyvenanti Lenkijos Pamario vaivadijoje. Jie kalba kašubų kalba ir, žinoma, lenkų, kai to prireikia. Dauguma jų - katalikai. Plačiai žinomi ir vertinami jų pynimo, siuvinėjimo, gintaro apdirbimo, keramikos, medžio drožybos darbai. Šiai žemei priklauso ir nedidukas Pucko miestelis, itin brangus lietuvio širdžiai. 1945 metų sausį, artėjant rusų armijai, vokiečiai nutarė skubiai evakuoti Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius. Stumdomi, mušami suklupusieji šaudomi vietoje... Tarp tų išbadėjusių, vos slenkančių klipatų" buvo du lietuviai kunigai - Alfonsas Lipniūnas ir Stasys Yla. Likimo draugai sakė, kad tuomet kun. A. Lipniūnas svėrė mažiau nei keturiasdešimt kilogramų, vos begalėjo paeiti. Nepaisant savo varganos būklės, jis vis pasilenkdavo prie sargybinių nušautų kalinių, peržegnodavo, mirštantiems teikdavo nuodėmių atleidimą. Žmonių lavonais paženklintas kelias baigėsi Pucke. Čia jau buvo rusai. Kun. A. Lipniūną maloniai priėmė kašube našlė Uršulė Jankovska, užleidusi jam nediduką kambarėlį. Dar jaunystėje suformavęs pagrindinį gyvenimo principą Kitiems -viskas, sau - nieko", kun. A. Lipniūnas ir čia tuojau pat ėmėsi artimo meilės darbų: rinko drabužius, keitė juos į duoną, kuria sotino alkstančius, ligoninėje lankė sužeistuosius, aukojo šv. Mišias. Manoma, kad nuo ligonių apsikrėtė šiltine ir susirgo pats. Į ligoninę nueiti nebepajėgė - buvo nuneštas ant neštuvų. Nepaisant rūpestingos sesers vienuolės slaugos, kovo 28-ąją kun. A. Lipniūnas mirė. Tebesitęsiančio karo sumaištyje likimo draugams pavyko organizuoti katalikiškas laidotuves. Kun. St. Yla prisiminė: Pasiekė žinia, kad laidojamas kunigas. Visi ėmė rinktis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vyras laikė kryžių ir du vaikai su baltomis kam-želėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašarvotas koplytėlės prieangyje, jau karste apsuptas žibančių žvakių ir gėlių. Su malda atsisveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta - ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapinių Baltijos pakrantėj. Kukli procesija išsitiesė gatvėmis". |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |