Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Piligrimystė
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mons. Alfonsas Svarinskas: „Gyvenime svarbu ir smulkmenos“

Linas ŠALNA

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Gintaro VISOCKO nuotrauka

Visi, kas aplanko mons. Alfonsą Svarins­ką, pirmiausia pamato ant sienų kabančius gražiai įrėmintus didžiųjų Lietuvos žmonių paveikslus. Tai ir vyskupo Pranciškaus Rama­nausko, ir krikščionybės istoriko Antano Rubšio, ir kovotojų už Lietuvos laisvę parti­zanų vadų Adolfo Ramanausko bei Jono Že­maičio portretai. Pagaliau tai ir popiežių Jo­no Pauliaus II bei Benedikto XVI portretai. Daugumą šių portretų monsinjoras užsakė ir išplatino (dažniausiai po 500 egz.) pats už sa­vo lėšas. Gaudamas II laipsnio pensiją, 22 me­tus iškalėjęs (iš viso trys įkalinimai) už Lietu­vos ir Bažnyčios laisvę mons. A. Svarinskas iš savo menkų pajamų susimoka ne tik dide­lius mokesčius už butą, bet ir randa pinigų įvairiems labdaros darbams.

Monsinjoras neapkenčia neteisybės, ypač jį skaudina veidmainiavimas - kai žmogus, iš­davęs tautą, tėvynę, okupacijos metais šmei-žęs ir juodinęs geriausius jos sūnus ir dukras, nukankintus ar įkalintus Sibiro lageriuose, da­bar vaizduoja patriotą. Neseniai mons. A. Sva­rinskas dalyvavo J. Aničo knygos apie K. Bo­belį pristatyme. Buvo susirinkę daug komunis­tinės valdžios atstovų - A. Brazauskas ir kt. „Gėlių prinešė ir autoriui, ir aprašytajam. Skuodis ir kiti kalbėjo apie Bobelį kaip apie genijų. Na, ir aš atsistojau pakalbėti apie kny­gą, ypač jos autorių. Sakau jam: „Susitikom po tiek metų, gal jūs, kolaborante, atsimena­te, kaip 1976 metais parašėte savo knygą „An­tiliaudiniu keliu", kurioje apšmeižėte Bažny­čią, nors nė vienos pavardės nesugebėjote pa­teikti? Knygoje „Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1844 m." žydai dėkoja 130 kunigų ir vie­nuolių, gelbėjusių žydus, ir joje niekur nepa­rašyta, kad jie smerkė kunigus ar vyskupus arba kad kunigai juos persekiojo. Kai sovie­tinė valdžia minėjo savo vado Lenino gimi­mo 100-metį, iš anglų radijo sužinojome apie nuo mūsų slėptą Ribentropo-Molotovo pak­tą. Stalinas, Kremliuje sveikindamas sutarties pasirašytojus, vokiečiams sakė: jūs mylite fiu­rerį, ir aš irgi geriu į jo sveikatą. Taigi Hitlerį gyrė nacistai ir komunistai, bet ne vyskupai ar kunigai. Kreipiuosi į jus: ar dabar rašysite savo išpažintį, kokį blogį padarėte būdamas kolaborantu? Anksčiau ar vėliau bus teismas už visus nusikaltimus. Jeigu dėl senaties iš­vengsite teismo, bet Dievo teismo neišveng­site". Kaip numirę visi klausėsi. Klausėsi ir Brazauskas, nuo manęs į dešinę sėdėjęs. Plojo nedaug -juk ten beveik vien kairieji buvo su­sirinkę. Bobelis bandė „taisyti" padėtį, saky­damas, kad nereikia pykti, ir pas mus, ir pas jus buvo išdavikų. Iš tiesų, čia pat sėdėjo tie išdavikai, apie kuriuos kaip tik ir kalbėjau. Labai gerai, kad jis norėjo pataisyti padėtį, bet niekas daugiau ir netęsė tos temos. Dau­giau nediskutavo, tik pakvietė į vaišes. Pasa­kiau, kad neturiu laiko, ir išėjau", - neseną atsitikimą pasakojo mons. A. Svarinskas.

Gal dėl tos savo įgimtos savybės neapkęsti neteisybės praėjusią savaitę monsinjoras nu­ėjo pasižiūrėti ir J. Dailidės, kaltinto dalyva­vimu šaudant žydus, teismo. „Anksčiau bū­davo skiriama didelė salė, o šįkart - maža, kad tilptų tik keletas žmonių", - skundėsi monsinjoras. Žinomą kunigą apspito kores­pondentai, klausinėdami, kaip jis žiūri į šį teis­mą. „Pasakiau, kad Izraelyje yra išleista kny­ga, kurioje autorius giriasi, kaip Kaniūkų kai­me sunaikino 200 Lietuvos fašistų. Ar nerei­kėtų tokį teisti? - klausiau. Juk lietuviai tar­navo tik Lietuvai, tai už ką juos dabar teisti? Reikia teisti tokius, kaip Kaniūkų „fašistų" žudytojai. Galvojau, kad parodys per televi­ziją, ko manęs klausinėjo, deja, mano atsakymų nerodė", - savo mintis dėstė mons. A. Svarinskas. Jis džiaugėsi, kad aštuntą de­šimtį baigiantį ir sunkiai sergantį J. Dailidę teismas vis dėlto nuo bylos atleido, nes tei­siamasis turi gydytis, ir byla nutraukiama. Matyt, nėra jokių svarių įrodymų, kad J. Dai­lidė yra prisidėjęs prie žydų šaudymo ir tai paprasčiausiai yra KGB ir kai kurių prieš lie­tuvius nusiteikusių žydų sionistų sufalsifikuo­ta byla. Beje, Lietuvos televizija, rodydama J. Dailidės teisme buvusį mons. A. Svarins­ką ir greta vadinamųjų nacionalistų („mur-zininkų") vadą ir nepateikdama paaiškinimų turbūt siekė ir negerų kėslų: štai, žiūrėkite, su kuo susideda žinomas kunigas ir kas gina „žydšaudį". Bet gyvenime ir kalinimų, ir draugų išdavysčių (kuriems visada atleidžia) patyręs monsinjoras dėl to nesisieloja, jam svarbiau yra apginti Lietuvos žmogų, ypač jei jis patiria skriaudą.

Jau beveik niekas nesistebi, kai mons. A. Svarinską sutikti galima kone kiekviename patriotiniame renginyje. Ten jis nebūna pa­syvus klausytojas - visada taria svarų, teisin­gą žodį, prie kurio jau nebelieka ką pridėti. „Kiekvienas katalikas privalo turėti aiškią vi­ziją: mes kuriame naują, laisvą, demokra­tišką, šventą ir šviesią Lietuvą. Kiekvieną die­ną, o ypač vakarais, pabaigę dienos darbus, melskime Dievo stebuklo. Dirbkime ir ko­vokime vardan Lietuvos. Ir būtinai kas va­karą kalbėkime rožinį - tik taip būsime iš­gelbėti iš mumyse siaučiančių negandų", -visus patriotus ragina monsinjoras.

Bet labiausiai monsinjorui rūpi Laisvės kovotojų atminimo įamžinimas, jų žygių įver­tinimas. Kai tik aplankai jau 84-uosius gyve­nimo metus skaičiuojantį monsinjorą, jis vi­sada būtinai kalba apie žuvusius partizanus, nukankintus, sušaudytus Lietuvos ministrus, valstybės veikėjus, kitus tautiečius. Jis turi idėją įamžinti visų Rusijos kalėjimuose nu­žudytų nepriklausomos Lietuvos ministrų pavardes kenotafe Antakalnio kapinėse- tai visiems primintų, kaip su mumis elgėsi oku­pantai. Monsinjoras priskaičiuoja iki 18 to­kių nukankintų Lietuvos ministrų ir valsty­bės veikėjų. Tai vyskupas M. Reinys, P. Do­vydaitis, generolas J. Juodišius ir kiti. Min­damas kelių ministerijų slenksčius dažnai su­siduria su abejingumu ar nesupratimu. Nors monsinjoro tas negąsdina, atrodo, kad idėją įgyvendinti nepavyks - per daug daroma kliū­čių. Nebent padėtų dabartinis Vilniaus me­ras J. Imbrasas. Monsinjoras siekia įamžinti ir majoro V. Bulvičiaus bei jo grupės draugų atminimą - jie rengė sukilimą 1941 metais, bet buvo išduoti, suimti ir sušaudyti ar nu­kankinti Maskvoje.

Monsinjoras rūpinasi apdovanoti ir pa­gerbti atminimą lietuvių motinų, kurių sū­nūs žuvo partizaninėje kovoje. „Pirmiausia parengėme dokumentus žuvusiems partiza­nams gauti kario savanorio statusą, netru­kus jis turėtų būti suteiktas. Po to teks kreip­tis į prezidentūrą, Krašto apsaugos ministe­riją", - sako monsinjoras. Jis su skausmu kal­ba apie žuvusius septynis Vasiliauskienės (nuo Luokės) sūnus, iš Marijampolės kilu­sius kovose žuvusius šešis Popierienės sūnus, žuvusius ar nukankintus šešis brolius Senvai-čius (iš Šilavoto) ir jų seserį - po visų tų kan­čių motina iš skausmo išprotėjo. „O kiek yra motinų, kurių trys ar keturi sūnūs žuvo? Rei­kia visas prisiminti, surašyti, pažymėti ir pa­gerbti", - susirūpinęs sako monsinjoras.

Paklaustas, kaip sekasi įamžinti žuvusių­jų atminimą, atsakė: „Jeigu nori ką nors pa­daryti, tai kiti skuba kaip nors sutrukdyti. Vieno tokio valdžios pono, visaip trukdžiu­sio pastatyti paminklą, neiškentęs paklausiau: „Kam tarnaujate - Maskvai ar Lietu­vai? Jūsų pareiga yra didvyrius pagerbti ir pa­minklus pastatyti, bet kadangi jūs nieko ne­darote, o dar trukdote, tai mes darome ir sta­tome. Tik mes esame privatūs asmenys, lėšų neturime, o jūs savo pareigos nevykdote". Ty­li tada tas ponas, - savo karčią patirtį pasa­koja mons. A. Svarinskas. - Juk negali būti, kad tiek sūnų ant Tėvynės laisvės aukuro pa­aukojusios motinos nerastų vietos lietuvių širdyse. Galima išleisti atskirą leidinį arba bent kokį nors lapą - lankstinuką apie parti­zanų motinas su nuotraukomis. Ir tai būtų labai gerai. Tik reikia dirbti. Motinų, paau­kojusių kovai už laisvę po keletą sūnų, yra gal apie šimtą". Partizanų motinų atminimą įamžinti siekiantis monsinjoras priduria: „Vienas ukmergiškis pasiūlė didelį akmenį, iš kurio galima būtų padaryti paminklą par­tizanų motinoms. Galima būtų pastatyti Par­tizanų parke, iškalus gražų užrašą". Monsin­joras nepritaria pasiūlymui paminklą Parti­zanų motinai statyti Lukiškių aikštėje: „Ma­nau, kad mums ten reikia paminklo visiems Laisvės kovotojams - ir žuvusiems, ir politi­niams kaliniams, ir tiems, kurie globojo par­tizanus, statydami jiems bunkerius".

Ir dar vienus Laisvės kovotojų pagalbi­ninkus prisimena monsinjoras. „Reikia suras­ti ir apdovanoti ryšininkus, tuos kuklius žmo­nes, kurie, būdami neturtingi valstiečiai, sa­vo sodybose slėpdavo partizanus, rinko jiems žinias, - sako mons. A. Svarinskas. - Juk bun­kerius savo sodyboje įrengti ir laikyti buvo labai pavojinga. Apie mūsų kaime buvusį bunkerį, kuriame slėpdavosi partizanai, stri­bai taip ir nesužinojo. Bunkeris buvo prie pat miško. Įėjimas į bunkerį - iš miško pusės. Tą bunkerį kasė partizanai, man neleido kasti -turėjau stovėti sargyboje. Svarbiausia, niekas neišdavė. Ir tik žuvus partizanams bunkerį ūkininkas sunaikino. Bet niekada niekas ne­padėkojo tam ūkininkui, jo šeimai. Reikėtų kada nors surinkti mano kaimo žmones ir pa­dėkoti. Juk apie to bunkerio statymą žinojo ir Ukmergės partijos sekretorius, bet ir šis nepasakė (jo vaikus mokiau poterių). Per 20 mėnesių, kol buvo bunkeris, niekas nepasa­kė! Tokius atvejus reikėtų užrašyti".

„Gaila, aš jau nebespėsiu užrašyti įvairių gražių pavyzdžių, kurių daug paliko lietuvių tauta - vis dėlto senatvė. Turėtų apie tai pa­sakoti vietos kunigai - žmonės per atlaidus laukia tokių dalykų. Mane domina įvairio­sios smulkmenos, nes jos pasako esmę", - sa­kė didelę gyvenimo patirtį turintis mons. A. Svarinskas. Ir jis vėl nugrimzta į tragiškų lai­kų prisiminimus. „Neseniai Kavarske sutikau daugiau nei 70 metų moterį. Pasirodo, tai čia toji, kurią 1945 metais mačiau ją, 12 metų mergaitę. O buvo taip. Kavarske per atlai­dus padarydavo kokią statinaitę alaus, kiek­vienam gal tekdavo po puslitrį. O degtinės neduodavo. Žmonės dainuoja, o dvi mažos mergaitės pravirko. Kodėl verkiate? - klau­siu jų. Tai kad labai liūdnos dainos, - atsako jos. Tai ir buvo ta pati mano dabar sutikta moteris. Ukmergėje buvo didelis paminklas, pastatytas 1928 metais. Okupantai jį sprog­dindami suskaldė į tris dalis ir užkasė. O da­bartiniais laikais tas dalis iškasė, sulipdė ir atstatė. Garbė ukmergiečiams, taip pasirū­pinusiems miesto šlove! O štai Ukmergėje prieš karą gyveno rašytojo Biliūno brolis su šeima. Jis buvo lietuvių kalbos mokytojas, o žmona - komunistė. Vokiečių laikais moky­tojas parašė kūrinį „Mirties traukinyje" apie lietuvių trėmimus 1941 metais. Grįžus sovie­tams rusai jį suėmė, o žmona komunistė at­sivertė, pradėjo eiti į bažnyčią. Argi tai nėra gražus pavyzdys? Su šiuo Biliūnu kartu sė­dėjau lageryje, net vienoje kameroje buvo­me, draugavome kaip ukmergiškiai. Reikė­tų tą vokiečių laikų laikraštį susirasti, juk tai svarbus komunisto lūžis. Pasirodo, nebuvo la­bai stipriai suklaidintas. Arba štai ukmergiš­kis piešimo mokytojas Kiškis, su kuriuo irgi sėdėjau lageryje. 1940 metais, reikalaujant valdžiai, jis ant Smetonos paveikslo nupiešė Staliną, bet nupiešė taip, kad visa mokykla leipo juokais: sakė, kad Stalinas laižo Sme­toną. O mokinukas Pilka, arkivyskupo T. Ma­tulionio giminaitis, išpjovė Stalino portrete pilvą. Direktorius pamatęs išnešė portretą, o mokiniams tik pasakė, kad tai chuliganiz­mas. Pilkai tada buvo 12 metų, todėl išsisu­ko. Dabar jis gyvena Kaune, Panemunėje". Daug gali papasakoti gražių pamokančių is­torijų iš gyvenimo, daug patirties turi mons. A. Svarinskas. Ir visada siekia savo užsibrėž­to tikslo, nepataikaudamas, nesaldindamas, nešvelnindamas, „nepildamas vandens".

Ordinus ar kitus apdovanojimus už nuo­pelnus Lietuvai monsinjoro rūpesčiu yra ga­vę daug tautai nusipelniusių žymių veikėjų, taip pat ir užsieniečių. Bet labiausiai mon­sinjoras rūpinasi kovose žuvusiųjų ar lage­riuose nukankintų Lietuvos žmonių įvertini­mu. Ilgokai reikėjo rengti dokumentus tei­kiant apdovanojimui prelatą J. Laukaitį, pas­kui rinko parašus. Surinko dviejų akademi­kų, 18 partizanų parašus. „Prezidentūroje, kai atnešiau kelis parašus, man sako: reikia, kad pasirašytų keli asmenys, jau turintys (lais­vės kovotojo) statusą. Nesuprantu, kaip to­kiam žymiam asmeniui, kaip prelatas Lau­kaitis, buvusiam žymiam politiniam veikėjui, 14 metų dirbusiam kapelionu Lietuvos ka­riuomenėje, nuteistam septyneriems metams lagerio ir po šešerių metų mirusiam lagery­je, didvyriškumui paliudyti reikia asmenų su statusu? Labai sunku, kai nori ką nors pada­ryti. Svarbiausia, niekas nieko nesvarsto - nu­moja ranka, sakydami, kad negali padaryti. O iš tiesų gali, tik nedaro", - sunkiai perkal­bamais valdininkais skundžiasi monsinjoras.

„Štai turiu surinktą medžiagą apie arki­vyskupą M. Reinį - pagal KGB archyvo by­las ir spaudos duomenis parengė viena mer­gina, - atneša du storus segtuvus monsinjo­ras. - Reikėtų ją atspausdinti. „XXI amžiu­je" jau buvo spausdinta daug medžiagos apie šį taurų vyskupą, bet ne viskas išsamiai buvo pateikta. Manau, kad reikėtų šią nuodugniai surinktą medžiagą, svarbesnius jos dalykus išspausdinti". Vartome monsinjoro segtuvus. Išties labai kruopščiai surinkta: ir nuotrau­kos, ir nuorodos į archyvo bylas, ir žinomo istoriko Vido Spenglos (a. a. Algimanto Ži­linsko) parengta medžiaga.

Ir vėl monsinjoras parodo savo gerą at­mintį, primindamas M. Reinio, dirbusio vy­riausybėje, charakterį: „Atvažiuoja į Lietuvą Sovietų Sąjungos užsienio ministras Litvino-vas vesti derybų. Pareikalauja vakarui suras­ti jam pora mergaičių - toks buvo šio bolše­vikų pareigūno įprotis. Reinys atsisakė vesti su juo derybas, atsistatydindamas iš užsienio reikalų ministro pareigų".

Šių metų pradžioje „XXI amžiuje" mons. A. Svarinskas pastebėjo nedidelį straipsnelį apie Albiną Bunevičiūtę, 20 metų merginą, buvusią partizanų ryšininkę, 1945 metais su­šaudytą Lukiškių kalėjime. Monsinjoras iš­kart susisiekė su straipsnelio autoriumi, su­rinko išlikusius dokumentus, parašus ir pri­statė kankinę apdovanojimui. Gegužės mė­nesį jau buvo išleistas Prezidento dekretas apie A. Bunevičiūtės apdovanojimą (po mir­ties) Vyčio kryžiaus ordinu. Artimiausiu me­tu monsinjoras ieškos kelių, kad jos pavardė būtų iškalta ant buvusių KGB rūmų tarp ki­tų Lukiškių aukų. Juo labiau kad tai bus vie­nintelė moteriška pavardė.

Monsinjoras prisimena mokslo draugę iš Ukmergės rusaitę Eleną Borisovaitę (jos tė­vas buvo kapelmeisteris). 1945 metais moki­niai bažnyčioje surengė religinę valandėlę už Lietuvą. Mokinius suėmė. Borisovaitę (ji baž­nyčioje buvo pasakiusi gražų eilėraštį) už ne­nuolankumą sodino į karcerį. Ją nuteisė 8-eriems metams kalėjimo. „Nežinau, kas at­sitiko, bet važiuojantis krovininis traukinys ją užkabino ir vilko apie vieną kilometrą. Jos sesuo dabar gyvena Kaune, Ašigalio gatvėje. Reikėtų pristatyti apdovanojimui, parašyti spaudoje - juk tai jaunos merginos gyvybė, atiduota už Lietuvą", - pasakojo į širdį ir at­mintį įstrigusią liūdną istoriją mons. A. Sva­rinskas.

Kiek pajėgdamas, monsinjoras įamžina žuvusiųjų atminimą. Tačiau mūsų Lietuvoje netrūksta žmonių, kurie tai sunaikina. Štai monsinjoras pasakoja, kaip prie Panevėžio -Vilniaus autostrados, 12 km nuo Ukmergės, savo lėšomis už 2500 litų pastatė kuklų kry­žių ten žuvusiam partizanui S. Jakuboniui-Stiklui, pasodino 30 tujų, tačiau naktį blogi žmonės tujas išrovė. Teko antrąkart jas so­dinti. Monsinjoras prisimena ir ten žuvusį partizaną: „Nepriklausomybės metais parti­zanas buvo kavaleristas, tai ir partizanauda­mas visada jodavo arkliu. Jo koja buvo jau anksčiau sužeista. Kartą enkavedistai perse­kiodami šovė į jį, bet pašovė arklį. Krisda­mas stipriai susitrenkė. Sužeistą partizaną nuvežė pas ūkininką. Sužeistas Jakubonis, kęsdamas kančias, ūkininkui paliepė pranešti Taujėnuose buvusiems kariškiams, kad su­žeistam partizanui esą reikia pagalbos. Įbė­gus pirmam leitenantui enkavedistui, šovė į jį, o paskiau į save", - senus įvykius monsin­joras pasakoja lyg apie šiandien įvykusius. Jis ketina paprašyti partizano seserį, buvusią mokytoją, surinkti apie brolį žinias. „Svarbu pažymėti, pagerbti jį", - kaip visada pagar­biai apie bet kurį Laisvės kovotoją sako mon­sinjoras.

Didžiausias dabarties monsinjoro rūpes­tis - kuo greičiau sutvarkyti Didžiosios ko­vos partizanų apygardos parką prie Mūšios upės (Ukmergės r.). Tam jis jau skyrė daug laiko, lėšų ir energijos, bet nori tai padaryti kuo geriau ir gražiau. Šalia keleto kryžių, pa­statytų garbingiems žmonėms, pavyzdžiui, popiežiui Jonui Pauliui II ar JAV preziden­tui R. Reiganui, yra paminklinis akmuo ko­voje žuvusiems penkiems Vyčio apygardos partizanams broliams Katlioriams (jų kapai taip ir likę okupantų paslėpti).

© 2008 „XXI amžius“