Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Piligrimystė
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio minėjimas

Renata STADULIENĖ

Kun. Hermanas Šulcas bendrauja su atlaidų maldininkais

Parodos atidarymas

Liepos 5 dieną, šeštadienį, parodos, skir­tos palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Ma­tulaičiui, atidarymu prasidėjo visą savaitę vyksiantis minėjimas, kurio moto Tuo keliu, kurį mums šv. Povilas rodo (Užrašai 1910 10 23). Įžanginį žodį tarė K. Griniaus muziejaus direktorius Vytautas Grinius.

Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Andrius Šidlauskas, MIC, atkreipė dė­mesį, kad ši paroda yra pernai vykusios pa­rodos tęsinys. Aptardamas eksponatus, jis at­kreipė susirinkusiųjų dėmesį į beatifikacijos bylos informacinio proceso dokumentus, ku­riuose atskleista, jog Jurgis Matulaitis turė­jo ypatingas dvasines dorybes, į knygą Pra­nešimas dėl stebuklo, kurioje užfiksuotas ste­buklas, pripažintas Bažnyčios. Paminėjo, jog vertingiausias eksponatas - ant pergamento surašytas dokumentas (Arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos dekretas, paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II), kuriame kon­statuojama, kad Jurgis Matulaitis vertas, jog būtų iškeltas į altorių garbę ir paskelbtas pa­laimintuoju. Parodoje taip pat demonstruo­jama filmo ištrauka, kurioje užfiksuotas 1987 metais Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vy­kęs palaimintojo palaikų perkėlimas.

Parodoje galima susipažinti ir su keleto žmonių, patyrusių malonių užtariant palai­mintajam, rašytiniais liudijimais. Apie patir­tą malonę žodžiu liudijo Rima Stepanavičienė. Ji sakė, jog jei ne palaimintasis Jurgis Ma­tulaitis, šiandien negalėtų džiaugtis savo duk­ra, kuri stovi šalia. 1996 metų pabaigoje ei­dama su vaikais Rima rado pakelės baloje į „raketą" sulankstytą Palaimintojo Jurgio pa­veikslėlį (tuo metu moteris laukėsi penktą kartą: augino tris berniukus, vienas vaikelis mirė vos gimęs). Pakėlė paveikslėlį, parsine­šė namo, išlygino lygintuvu ir pasidėjo. 1997-ųjų vasario pabaigoje (12 nėštumo savaitė­je) pasireiškė nėštumo komplikacijos, grėsė persileidimas. Moteris buvo paguldyta į Ma­rijampolės ligoninę. Kadangi gydytojai pri­mygtinai reikalavo daryti abortą, po poros dienų moteris, paprašiusi, kad vyras atvežtų drabužius, pabėgo iš ligoninės. Po kelių die­nų vėl apsilankė poliklinikoje, kur buvo pa­kartotai atlikta echoskopija. Moteris buvo primygtinai raginama grįžti į ligoninę, bet ne­sugrįžo, nes nenorėjo, kad jai vėl siūlytų abor­tą. Tolesnį nėštumo laiką moteris leido namuose, daugiausiai gulėdama, ir meldėsi į pa­laimintąjį Jurgį Matulaitį - litaniją, maldą sveikatai išmelsti. 1997-ųjų gegužės pradžioje kraujavimas nustojo. Echoskopiją atlikęs gydytojas pavadino nėštumą stebuklingu. Gy­dytojas nenorėjo tikėti, kad viskas susitvar­kė tik meldžiantis, tačiau tai buvo tiesa. Kū­dikis gimė sveikas.

Parodoje kalbėjo ir vyskupas Juozas Že­maitis, MIC. Jis prisiminė 1987 metų arki­vyskupo Jurgio Matulaičio palaikų perkėli­mą į Marijampolės Bazilikos altorių.

Susirinkusius į parodos atidarymą pasvei­kino miesto meras Rolandas Jonikaitis, džiaugdamasis, kad paroda suteiks daugiau galimybių visuomenei susipažinti su palai­mintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, kurį galima vadinti ir marijampoliečiu.

Pirmoji atlaidų diena

Liepos 6-ąją prasidėjo pirmoji atlaidų die­na. Jos epigrafu pasirinkti palaimintojo Jur­gio Matulaičio žodžiai Visa katalikų bažny­čia turi mums rūpėti ir visa žmonija (Užrašai 1911 01 25), Marijonų gimnazijoje vykusioje konferencijoje.

Lektorius kan. Gracijus Sakalauskas sa­vo pranešimą pradėjo žodžiais iš Evangeli­jos: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... (Mt 28, 19), atkreipda­mas dėmesį, kad misijos įkurtos paties Jė­zaus, o pirmasis misionierius buvo apaštalas Paulius (ne veltui šie metai paskelbti šv. apaš­talo Pauliaus metais, o atlaidų moto - palai­mintojo žodžiai: Tuo keliu, kurį mums šv. Po­vilas rodo (Užrašai 1911 01 02). Kunigas ap­žvelgė istorinį misijų kelią ir atkreipė dėme­sį, kad pirmus dešimt amžių šie Evangelijos žodžiai beveik nebuvo aktualūs. Atrastas Naujasis pasaulis (Amerika, Lotynų Ameri­ka, Indija) buvo nauja dirva misijoms. Mi­sionieriai susidūrė su absoliučiai kitokia pa­saulio, religijos, gyvenimo samprata. Lekto­rius apgailestavo, kad apie tikrąsias misijas galima kalbėti, deja, tik su liūdesiu. Moksli­ninkai, turėdami tik menkas tų kraštų kultū­ros nuotrupas, žavisi jų įstabumu ir teigia, jog dabartinė civilizacija buvo pastatyta ant di­džiųjų kultūrų griuvėsių, nes „misionieriams" pirmiausia rūpėjo Naujojo pasaulio materia­linės gėrybės, o ne dvasinis švietimas. Todėl tikrieji misionieriai, įsigilinę į Evangelijos tie­są, buvo atmetami, žudomi. Ne be reikalo misijos pradėjo asocijuotis su kančia, pavo­jumi gyvybei.

Kunigas ypač akcentavo kultūrų susikal­bėjimą, pabrėždamas, kad ne forma yra svar­biausia, o Dievo pajautimas ir kaip pavyzdį pateikė Lotynų Amerikos liturgines pamal­das, kurios buvo švenčiamos gryniau, arti­miau Dievo dvasiai nei Europoje.

Kalbėdamas apie marijonų misionierius paminėjo kunigus K. Štrimnicką ir P. Ado­maitį, kurie apaštalavo Sibire ir net tada, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, savo noru liko ten tarnauti. Taip pat kalbėjo apie kunigą, žur­nalistą, publicistą, mokytoją, pasirinkusį mi­sionieriaus kelią, V. Mažoną, išsiųstą į Man-džūriją, kuris padėjo pagrindus tolimesnėms misijoms. Vyskupas Pranciškus Būčys vykdė misiją tarp krikščionių, siekdamas jų vieny­bės, jis įkūrė Popiežiškąją Rytų kolegiją. Abu misionieriai užsiaugino barzdas, priėmė Ry­tų apeigas ir prabilo: „Broliai, šnekėkimės."

Po konferencijos klebonas kun. A. Šid­lauskas, MIC, tikinčiuosius pakvietė į Šv. ar­kangelo Mykolo Baziliką, kur buvo aukoja­mos šv. Mišios už katalikiškas misijas, kuriose dalyvavo misionierius kunigas Hermanas Šulcas su savo mokiniais iš Ruandos.

Kun. H. Šulcas, kuriam tą dieną Preziden­tūroje buvo įteiktas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas už darbą misijose, jis pa­kvietė savo auklėtinius giesme ir šokiu pa­sveikinti visus susirinkusius, ir paaiškino, jog taip Ruandoje priėmus Šv. Komuniją išreiš­kiamas džiaugsmas ir padėka Dievui.

Misionierius lietuviškai pasakojo apie sa­vo misiją Ruandoje (jo motina yra lietuvė, o tėvas vokietis), kur jis praleido 30 metų, iš­moko sunkią to krašto kalbą (tai buvo de­vintoji jo išmokta kalba). Pasakojo apie pir­mą įspūdį, kurį paliko toji šalis, apie tenykš­čių žmonių nuoširdumą, jų gyvenimo papras­tumą ir patiriamas represijas, neigiamą di­džiųjų pasaulio valstybių įtaką Afrikos šalių politiniam, ekonominiam ir dvasiniam gyve­nimui. Kunigas įkūrė Jaunimo sodybą, pro­gimnaziją. Kai atrodė, kad jau galima gyven­ti savarankiškai, prasidėjo genocidas, kitaip jį pavadino Ruandos žudynėmis (iš 120 bu­vusių Jaunimo sodyboje tik 12 liko gyvų). Mi­sionierius, nors buvo išgelbėtas ir grąžintas į Vokietiją, labai išgyveno dėl ten likusiųjų ir vėl išvyko atgal į Ruandą. Džiaugėsi suradęs nors kelis gyvus savo vaikus (taip jis švelniai vadina savo mokinius). Minėjo, jog represi­jos nesibaigia ir dabar, žmonės ten įbaugin­ti, vaikai, kurie gyvena Jaunimo sodyboje, bi­jo išeiti už jos ribų, nes dvylikamečius ir vy­resnius berniukus bei mergaites prievarta su­renka kareiviai ir veža į karo stovyklas, kur jie ruošiami, kad galėtų dirbti ir uždirbti ki­tiems pinigus (paminėjo, jog 8-9 žmonių šei­mos pajamos per metus tesudaro apie 150 eurų).

Baigdamas pasakojimą apie darbą misijose, kunigas paprašė prisiminti juos maldose, kad ir to krašto žmonės, kaip ir mes Lietuvoje, galėtų gyventi laisvai. Klebonas kun. A. Šid­lauskas, MIC, dėkodamas svečiui pakvietė ti­kinčiuosius aukomis paremti šią misiją.

Po to tikintieji rinkosi prie palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriaus, kur buvo šven­tinamos naujai sudėtos votos, skaitomi liu­dijimai apie patirtas malones užtariant pa­laimintajam. Šiaulietis Jurgis Janušauskas, kurio liudijimą apie po sunkios ligos sugrį­žusią sveikatą perskaitė kunigas, buvo tarp tikinčiųjų ir gyvu žodžiu paliudijo jautęs ir tebejaučiąs nepaprastą palaimintojo Jurgio Matulaičio globą. Šv. Mišių pabaigoje susi­rinkusieji sukalbėjo palaimintojo Jurgio Ma­tulaičio litaniją.

Po šv. Mišių klebonas kun. A. Šidlauskas, MIC, visus pakvietė į agapę parapijos salėje. Čia tikintieji galėjo artimiau pabendrauti su svečiais iš Ruandos. Visus džiugino svečių dainos ir šokiai. Baigiantis susitikimui visų laukė dar viena staigmena - marijonų vie­nuolyno kiemelyje afrikiečiai lietuviškai pa­dainavo dainą „Dar daug dainelių..." Atsi­sveikindamas kun. H. Šulcas padėkojo vi­siems už šiltą sutikimą ir išreiškė viltį ateity­je vėl atvykti į Marijampolę.

Antroji atlaidų diena

Liepos 7-oji, antroji palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų diena, buvo skirta Mari­jos legioniui ir Alytaus dekanatui. Gausus bū­rys maldininkų susirinko Marijonų gimnazi­jos salėje į kun. dr. Romualdo Dulskio kon­ferenciją. Kunigas pranešime svarstė, ar žmogui yra melstis natūralu, ar malda tik priedas? Ar žmogus iš prigimties yra geras ar blogas? Ieškodamas atsakymo į iškeltus klausimus pranešėjas rėmėsi Šventuoju Raš­tu, kuriame sakoma, kad žmogus yra sukur­tas pagal Dievo paveikslą, tačiau jį sužeidė nuodėmė. Todėl galima teigti, kad žmogus natūraliai dieviškas, kad natūralu melstis, da­ryti gerus darbus, natūralu, kad žmogus turi trūkumų, su kuriais kovoti reikės visą gyve­nimą. Bet visada kartu bus Dievas, pirmasis žengęs žingsnį žmogaus link.

Kun. R. Dulskis akcentavo, kad Švč. Mergelė Marija ypatingu būdu parodo, koks yra žmogus. Į Mariją turėtume pažvelgti ne tik kaip į savo globėją, bet kaip į seserį. Marija yra pavyzdys, kad teologinis gyvenimas atitinka žmogaus prigimtį, žmogaus prigim­čiai natūralu turėti troškimų, nušviestų ti­kėjimo šviesa. Jonas Paulius II Enciklikoje pažymi, kad didžiausią sielvartą, didžiausią tikėjimo išbandymą Marija išgyveno, kai mi­rė tas, kuris buvo Dievo sūnus. Skausme ir nesupratime Marija liko ištikima Dievui. Ji turėtų būti tikėjimo pavyzdžiu kiekvienam iš mūsų.

Baigdamas paskaitą kun. R. Dulskis pa­brėžė, kad nėra lengva būti geru krikščioniu, bet žmogus turi eiti į priekį, negali sustingti, manydamas, kad jau viskas pasiekta. Žmo­gus kasdien gali žengti žingsnį tobulesnio santykio su Dievu link.

Konferencijos pabaigoje vyskupas J. Že­maitis, MIC, akcentavo, kad pasitikėjimas Švč. Mergele padėjo palaimintajam Jurgiui Matulaičiui pakelti visus sunkumus.

Po konferencijos tikintieji meldėsi palai­mintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje. Mal­dai vadovavo pal. Jurgio Matulaičio draugi­jos nariai, pakvietę visus susimąstyti apie mei­lę Bažnyčiai, kuria degė palaimintasis. Iš Aly­taus ir Rumbonių pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai liudijo apie malones, patir­tas užtariant palaimintajam arkivyskupui, at­naujino pasiryžimus blogį nugalėti gerumu, kaip mokė palaimintasis.

Antrąją atlaidų dieną šv. Mišioms vado­vavo Vilkaviškio vyskupas R. Norvilą, kon-celebravo vyskupas J. Žemaitis, MIC, kiti ku­nigai. Kun. R. Dulskis homilijoje teigė, jog kiekviena vieta skirta tam, kad susitiktume Dievą. O mūsų namai Dievo mintyje - šven­tovė, kur vyksta vienijimosi su Dievu slėpi­nys, siekis. Todėl Jėzus ir pasiuntė savo mo­kinius, jog šie eitų ir kalbėtų apie besiarti­nančią Dievo karalystę. Palaimintasis buvo labai gudrus žmogus evangelinę prasme. Jis anais laikais į pasaulį sugebėjo pažvelgti Die­vo žvilgsniu, matė Dievo galimybes žmonė­se. Ir dabar Dievas nori, kad mes jį išgirstu­me, kad savo gyvenimu skelbtume Evangeli­ją. Šv. Mišiose giedojo Alytaus Angelų sar­gų parapijos choras. Po Šv. Mišių Palaimin­tojo Jurgio Matulaičio koplyčioje buvo kal­bama litanija į palaimintąjį, meldžiamasi, kad jis būtų paskelbtas šventuoju.

Marijampolė

© 2008 „XXI amžius“