| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Šiluvos Lietuva neša jubiliejinę maldą Lurdo Marijai Dalia TARAILIENĖ. Lietuvos dienų Lurde organizatorė ir koordinatorė
Nuo Šilinių atlaidų galvoje kirbėjo mintis apie jubiliejines Lietuvos dienas Lurde. Arkivyskupas S. Tamkevičius nuoširdžiai palaimino šią idėją. Beliko žodį paversti kūnu... Birželio 6-ąją iš visų Lietuvos kampelių į Vilnių skubėjo piligrimai, pasiryžę atlikti nelengvą žygį į Lurdą. Kas šlubčiodamas rėmėsi lazdele, kas sėdėjo vežimėlyje, rūpestingų rankų vežamas. Nemažą rūpestį kėlė tai, kad pažadėtoji savanorių pagalba taip ir neatvyko... Kas padės iškelti nevaikščiojančius sunkius ligonėlius, kas veš jų vežimėlius? Bet raminomės tuo, kad viskas Dievo valioje, - vykstame į dvasingą piligriminę kelionę, todėl kažkokia išeitis vis tiek bus. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje iškilmingos palydėtuvių šv. Mišios. Pirmasis keliaujančiųjų susitikimas Dievo namų aplinkoje, o ramybės palinkėjimas tartum sujungia visą margą minią į vieną ištikimą šeimą. Paskutinis palaiminimas ir mes - apie 150 piligrimų keturiais autobusais išdardame į platųjį pasaulį. Nors tikėjomės, kad prisijungs daugiau kunigų, bet džiaugėmės ir tais keliais, kurie pasiryžo mus lydėti. Oras nelepino. Ko gero, kelionės metu mes gavome viso mėnesio kritulių normą. Iš aukšto dangaus buvome merkiami, plaunami, skalbiami. Bratislavoje pirmi netikėtumai -numatytos šv. Mišios perkeliamos į kitą bažnyčią. Kaip surinkti visus į vieną būrį? Vis dėlto Dievo malonės vedami suradome ne tik bažnyčią, bet ir vieni kitus... Mažutėje, ankštoje šventovėje labai gerai jautėme savo artimą (tiesiogine žodžio prasme), o malda ir giesmės plaukte plaukė iš mūsų krūtinių. Iš ryto jau sveikinome Austrijos sostinę Vieną. Ratukuose sėdintys piligrimai ir šalia žingsniuojantys palydovai patraukė ne vieno praeivio žvilgsnį. Pasakiškas miestas ūžia kaip bičių avilys. Stebuklingai nepasimetame šioje triukšmingoje minioje ir sėkmingai keliaujame per nuostabaus grožio miestą, išsilaikiusį tik dėl nepaprasto savo gyventojų pasiaukojimo. Pokaris austrų tautai buvo ypač sunkus: badas, sugriauti miestai. Bet tauta sugebėjo atsirinkti tikrąsias vertybes. Sugriautą Šv. Stepono katedrą neįsivaizduojamomis pastangomis atstatė per trejus metus(!), o teatrą - per dešimt metų. Nors tuo sunkiu metu miesto parkuose buvo auginamos bulvės ir svogūnai, bet dvasią šie žmonės išlaikė stiprią. Šv. Petro bažnyčioje lietuvių piligrimai švenčia sekmadienį. Šv. Mišias aukoja kunigai Mindaugas ir Arnoldas. O giesmių skambumas! Aplankome ir šv. Donato palaikus,kažkada pargabentus iš Romos katakombų. Naktis mus perkelia per kalnus į Italiją. Ryto saulę pasitinkame jau Venecijoje. Iškyla judėjimo sunkumų, nes, kaip žinome, Venecijoje nėra gatvių, o tik kanalai, kuriuos jungia laiptuoti (!) tiltai. Vežimėlius tenka pernešti per šias kliūtis. Indrajos" choro dainininkai paslaugiai padeda. Šv. Morkaus bazilikoje vėl lietuviškos Mišios! Nuo kupolų šviečia auksinės mozaikos, vaizduojančios bibliji-nius siužetus. O saulės nutviekstoje aikštėje mus pasitinka būriai balandžių. Rodos, mes kaip tie paukščiai keliame sparnus tolimesnei kelionei. Šv. Antanas Lietuvoje žinomas ir labai gerbiamas. Vos ką pametus, lūpos šnabžda: Šventasis Antanai..." Su ašaromis akyse ligoniai ir sveikieji piligrimai glaudžiasi prie šio šventojo karsto Paduvos bazilikoje, prašydami sau ir kitiems ypatingų malonių. Palaiminimų koplyčioje jaunas vienuolis bando išsiaiškinti mūsų tautinę kilmę, bet paskui nusprendžia visus palaiminti italų kalba. Toliau įspūdinga Šv. Justinos bazilika, kurioje saugomi šv. Luko ir šv. Mato palaikai. Dar vienas svarbus susitikimas Turine - tai Kristaus įkapių drobulė, viena svarbiausių pasaulio relikvijų, priverčianti kiekvieną susimąstyti apie Dievo meilę ir auką, kaip tos meilės rezultatą. Ar mes sugebame bent maža auka išreikšti dėmesį ir meilę savo artimui? Absoliuti ramybė prie sarkofago, kuriame saugoma drobulė. Atrodo, nė vienas net nekvėpuoja, tokia čia spengianti tyla... Saleziečiai priima į nuostabią šv. Pranciškaus koplyčią garsiojoje oratorijoje. Šv. Mišiose tikrai pajuntame šv. Jono Bosko dvasią. O, kad būtų daugiau tokių kaip jis, gal ir mūsų gatvės nesipuikuotų" sūnumis palaidūnais, smurtu ir skausmu... Visą rytą autobusuose skamba giesmė, skirta Lurdo Marijai. Su ja įvažiuojame į šį, prieš 150 metų buvusį visai mažytį niekam nežinomą miestelį. Čia mūsų jau laukia dar trys autobusai iš Lietuvos. 32 ligoniukai su palydovais ir pasiruošusiais pagelbėti savanoriais keliauja į ligoninę. Pirmą kartą Lietuva savo ligonius įkurdino tam skirtoje vietoje - ligoninėje. (Ačiū nuoširdiems ir supratingiems rėmėjams, kurių dėka didžiulė ligoninės kaina mums tapo prieinama.) Kiti išsiskirsto kas kur. Miestelyje jaučiasi jubiliejaus dvasia, labai daug įvariausių šalių piligrimų. Nors ir kliokia siaubinga liūtis, mes su vėliavomis, simbolizuojančiomis Lietuvos dvasinį ir tautinį gyvenimą, traukiame į Nekalto prasidėjimo baziliką. Kai kurios moterys pasipuošę tautiniais rūbais, slaugytojos -baltomis suknelėmis ir skarelėmis. Mūsų, piligrimų, per 300. Prie altoriaus - aštuoni kunigai ir vyskupas. Vaizdas tikrai didingas. Todėl malda už Lietuvą taip pat bus nuoširdi ir galinga. Tarp piligrimų ir vienintelė oficiali Lietuvos Respublikos atstovė, Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abrami-kienė. Nejaugi tik ji viena surado laiko ir noro dalyvauti šiame, pirmą kartą per 90 metų suorganizuotame renginyje? Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiai mus nukelia į gimtąją Lietuvą. Už ją šiandien mes meldžiamės - už jos ateitį, sėkmę, išlikimą po saule. Kartu meldžiamės ir už save, nes esam dalelė savo tautos, savo valstybės. Išgirsk, Marija, mūsų prašymus, užtark ne visada tiesiais keliais einančią Lietuvą! Pagal numatytą Lietuvos dienų programą antrąją dieną Eucharistiją švenčiame Rožinio bazilikoje. Jei Austrijos žmonės rožinio malda išmeldė savo valstybės nepriklausomybę, tai gal ir mes, lietuviai, šioje bazilikoje pasižadėkime daugiau dėmesio skirti maldai už savo tėvynę. Popietinė Eucharistinė procesija į didžiąją Pijaus X baziliką, kur vyksta ligonių palaiminimas. Tai atgaiva kenčiančiam kūnui ir nusilpusiai dvasiai. Patyriau neišpasakytą laimę, galėdama giedoti šioje didingoje šventovėje. Rodos, niekad taip laisvai neskambėjo balsas, kaip šį kartą. Nepakartojama N.Žardo arija Mano angele, laimink mane" pasklido po didžiuliais skliautais ir palietė kiekvieną širdį. Vakarėjančiame danguje įsižiebia pirmosios žvaigždės, o tūkstantinėje rožinio procesijoje sužimba mažos žvakių liepsnelės. Ši judanti ugnies jūra visiems palieka neišdildomą įspūdį. Slapčia pagalvoju, gal kada ir Šiluvoje bus tokios piligrimų ir ligonių eisenos. Ir ne tik iš Lietuvos... Ankstus rytas Marijos apsireiškimo grotoje. Kartu su anglų piligrimais aukojamos šv. Mišios. Jie santūriai tyli. Mes gal kiek drąsesni, o ir mūsų giesmės skambesnės... Lietuvių kalba skaitoma evangelija, lietuviškai išsakome savo maldavimus. Po gražiosios ponios" Marijos, kaip ją įvardino šv. Bernadeta, kojomis dedame savo prašymus, viltis ir padėkas. Ji, viso pasaulio Motina, apkabina mus savo meile ir duoda begalinę viltį. Su tokiomis mintimis keliaujame į maudykles. Tai dar vienas nuostabus, ypatingas išgyvenimas. Kas tai: naujas krikštas, naujas gimimas, apsivalymas? Dar vienas štrichas Lurdo paveikslui yra Kryžiaus Kelias. Jis ne toks, kokį mes įpratę išgyventi. Tai Bernadetos Kryžiaus kelias, einamas kartu su Kristumi! Ar mes sugebame nors retkarčiais savo kančią perkelti nuo Kristaus pečių? Vakarėjant atsisveikiname su Lurdu, su šia nuostabia meilės ir gerumo oaze, su Švč. Motina Marija, turėdami viltį vėl čia sugrįžti. Mūsų laukia ramybės valandėlė Taize bendruomenėje. Tyla sujungia mūsų mintis su dvasiniais išgyvenimais. Čia mes dar kartą pajuntam Dievo veikimą per žmogų, savo artimą. Kelionė tęsiasi. Gyvenimo kelionė mums dar daug ką dovanos, tik mokėkime matyti ir girdėti širdimi, kalbėkime meilės kalba. Reginutė iš Utenos (19 metų serganti reumatoidiniu artritu, iškentusi 12 operacijų, jau 5-eri metai nebevaikšto. Į Lurdą vyko antrą kartą). Esu labai laiminga. Šį kartą visai nepavargau.Įgijau labai daug jėgų. Norėčiau dar kartą čia atvykti. Puoselėju slaptą svajonę, nes Marija tikrai daug gali... Mirenta iš Vilniaus (nuo 9 metų invalidė. Jau 6-ą dešimtmetį labai sunkiai vaikšto. Keliavo pirmą kartą). Pradžioje šiek tiek nerimavau, bet labai norėjau vykti į šią kelionę. Žinojau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Dabar, galvoju, kad reikėtų dar kartą nukeliauti. Esu labai laiminga, net nejaučiu savo skaudamų kojelių. Reginutė iš Anykščių (36 metai po cerebralinio paralyžiaus, visai nejuda.Vyko antrą kartą). Kokia palaima! Susitikimas su Dievo Motinėle man yra tikras stebuklas. Jei autobusas nuo Lietuvos sienos būtų apsisukęs ir grįžęs atgal, aš pati pirmoji būčiau vėl ten važiavusi. Nejaučiau jokio kelionės nuovargio. Tik Marijos amžiną globą! Alina iš Panevėžio (12 metų paralyžiuota, labai sunkiai vaikšto. Pirmoji jos piligriminė kelionė). Vykau daugiau kaip piligrimė-turistė. Bet kasdien vis labiau jaučiau dvasinius išgyvenimus. Esu tikrai labai laiminga. Ir jau ruošiuosi kitai kelionei. Honorata iš Širvintų (serga viena iš šiais laikais labiausiai paplitusių piktybinių ligų). Važiavau visą laiką galvodama apie savo lemtį. Įgijau daug jėgų ir drąsos gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Gyvenimas yra palaiminta kova! Dar daug minčių lieka neišsakytų, bet tebūnie tai kitam kartui, kitoms kelionėms, kitiems susitikimams piligrimo kelyje. Vilnius - Lurdas - Vilnius
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |