Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Piligrimystė
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kaip ministrė Kazimira Prunskienė žurnalistus žuviene vaišino

Gintaras VISOCKAS

Vis prisimenu balandžio 21 dieną Demokratinės politikos instituto ir dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos" surengtą konferenciją. Konferencija užtruko iki vėlyvos popietės. Tačiau sėdėti joje kiaurą dieną ir klausytis pranešimų bei diskusijų tąsyk ne­pabodo, nes buvo ginčijamasi dėl žiniasklaidos vaidmens Lietuvos valstybės ir visuome­nės gyvenime. Konferencijai vadovavęs Demokratinės politikos instituto vadovas Man­tas Adomėnas renginį gal kiek per skambiai, bet taikliai pavadino „Sąžiningos žiniask­laidos vardan". Konferencija įsiminė dar ir dėl to, kad joje atvirai diskutavo visuomenei žinomi žurnalistai, publicistai, politikai, visuomenės veikėjai - Leonidas Donskis, An­drius Kubilius, Saulius Stoma, Vladimiras Laučius, Dainius Radzevičius...

Seminaro užduotis -dezinformuoti visuomenę

Lietuvoje nūnai rengiama daug nuobo­džių, pilkų seminarų bei disputų, kurie, iš­skyrus pačius organizatorius, niekam nerei­kalingi. Kodėl be jų negali gyventi organiza­toriai, kuriuos pavadinčiau „organizatoriais-biurokratais", atspėti nesunku. Už kiekvie­ną surengtą seminarą jie gauna solidų hono­rarą. Taigi ir „kepa" vieną po kito tokius ren­ginius, visiškai nesijaudindami dėl jų koky­bės, reikalingumo, galų gale - poveikio vi­suomenei. Be kita ko, rengdami seminarus organizatoriai tarsi pateisina savo egzistavi­mą, pademonstruoja ministerijoms, departa­mentams, kokie jie reikšmingi, svarbūs. O pa­vykus apsimesti nepamainomais demokra­tijos stiprintojais bei puoselėtojais, atsiveria neribotos galimybės sulaukti solidžios finan­sinės paramos ir ateityje. Lietuvoje šiandien pasitaiko net klaidinančių, dezinformuojan­čių seminarų. Apie vieną tokį seminarą yra pasakojęs akademikas Antanas Kudzys, ku­ris neseniai dalyvavo viename Aplinkos mi­nisterijos užsakytame seminare, kurio pagrin­dinis tikslas buvo ne tiesos paieškos, o ban­dymas nukreipti kritikos strėles nuo savo są­moningų ar nesąmoningų klaidų. Susimąs­tykime: Lietuvoje jau rengiami... dezinfor­muojantys seminarai! Akademiko A.Kudzio žodžiais tariant, tąsyk seminaro organizato­riai į svečius buvo pasikvietę tik jiems palan­kius politikus, mokslininkus bei žurnalistus ir ištisą darbo dieną vieni kitus išsijuosę gy­rė, kokie jie gražūs, principingi ir reikšmin­gi. Ir spaudoje bei televizijoje, pasak akade­miko A. Kudzio, pasirodė tik pagiriamieji ra­šiniai bei pasisakymai. Mat renginys buvo taip gudriai sukonstruotas, kad kritinės pa­stabos niekaip nepajėgė prasiveržti pro sto­ras konferencijos salės sienas. Akademikas A. Kudzys tąsyk pateikė ne tik kritikos, bet ir konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima pa­taisyti kai kuriuos įstatymus, leidžiančius ko-rumpuotiems valdininkams neteisėtai priva­tizuoti vaizdingas paežeres, paupius, pajū­rius. Seminaro dalyviai jam keletą sykių aud­ringai plojo. Bet po renginio prie kritines pa­stabas pareiškusio akademiko nepriėjo nė vienas ministerijos klerkas ir nepaprašė pa­sidalinti savo skaičiavimais su ministerija. Ne­priėjo ir žurnalistai. Beje, visas tas spektak­lis buvo surengtas už mokesčių mokėtojų pi­nigus. Už solidžius pinigus. Juk seminaro sve­čiams dalinti spalvoti, ant brangaus popie­riaus išleisti lankstinukai, kuriuos netrukus visi tarsi susitarę mesdavo į šiukšliadėžę, ra­šikliai su užrašu „Aplinkos ministerija", ka­lendoriukai, bloknotai, įrišti į storus odinius viršelius. Seminaro svečiai pertraukų metų buvo vaišinami kava, vaisvandeniais, saldu­mynais, egzotiškais vaisiais, o neskubantiems buvo pasiūlyti net prabangūs pietūs su sriu­ba, karbonadais, lašiša ir vaisiais.

Demokratijos sarginiai šunys ar šventosios karvės

Demokratinės politikos instituto ir deši­niosios koalicijos „Vardan Lietuvos" organi­zuotame seminare pirmiausia buvo kalbama apie rimtas problemas. L. Donskis, laidos „Be pykčio" vedėjas, tvirtino, jog šiandien lie­tuviška žiniasklaida pamiršo vadinamąjį „ma­žąjį žmogų". Žiniasklaida gina arba kritikuo­ja tik visuomenės galinguosius, o tie, kurie neturi solidžių postų ministerijose ar depar­tamentuose, solidžių sąskaitų bankuose, kles­tinčių įmonių, gamyklų, nuosavo verslo, ku­rių neremia valdžioje esančios partijos, pa­liekami tarsi už borto. Lyg jų visai nebūtų, lyg jie neegzistuotų. O juk vadinamųjų „ma­žųjų žmonių" Lietuvoje - didžioji dauguma. Kaimo mokyklos mokytojas ar provincijos miestelio bibliotekininkė irgi turėtų ką pa­sakyti visuomenei. Tačiau komercinės tele­vizijos bei žiniasklaida jų į svečius nesikvie-čia. Konferencijos moderatorius M.Adomė­nas retoriškai teiravosi, kas gi iš tiesų yra šian­dieniniai žurnalistai - demokratijos sarginiai šunys ar šventosios karvės, ieškančios paša­ro bet kur? Ne vienerius metus užsienyje stu­dijavęs M. Adomėnas tvirtino, jog būtų la­bai gražu, jei leidinių savininkai imtų pini­gus tik iš padorių, sąžiningų, principingų ver­slininkų ir politikų, o tiems, kurie susikom­promitavo, neleistų piktnaudžiauti „užsako­maisiais straipsniais".

Žurnalistas S. Stoma analizavo, kas iš tie­sų turėtų ginti viešąją erdvę nuo dezinforma­cijos, melo, iškraipymų. Pasak publicisto, „si­tuacija liūdna", kadangi mūsų televizijos ek­ranuose bei laikraščiuose apstu vadinamųjų užsakomųjų laidų bei rašinių. Žiniasklaido-je turėtų vyrauti objektyvumo bei tiesos pa­ieškos, o vyrauja tik interesai. Liūdniausia, kad žiniasklaida nūnai tapo net oponentų diskreditavimo priemone. Visai nesvarbu, ar priešininkas bei oponentas tikrai yra niekšas. Jei žurnalistui pinigai už jo diskreditavimą sumokėti, tai jis greičiausiai oponentą sumai­šys su purvais, visai nekreipdamas dėmesio į realią padėtį. Net mokslininką, rašytoją ar dėstytoją. Konferencijos svečias V. Laučius pastebėjo, kad žurnalistai privalėtų kritikuoti ne tik tas politines ar visuomenines jėgas, ku­rių veiksmams asmeniškai nepritaria. Objek­tyvus, padorus žurnalistas turėtų pastebėti klaidas ir tų politinių jėgų, kurioms simpati­zuoja, kurias remia asmeniškai.

Problemų daug - atsakymų mažai

„Ratonda" viešbučio konferencijų salėje tądien buvo daug kritikuotas dienraštis „Lie­tuvos rytas" bei jo žurnalistas Rimvydas Va­latka, kritinių pastabų susilaukė ir Vito Tom­kaus vadovaujama „Respublika". Konferen­cijos dalyviai apgailestavo, jog tų, kuriems jie reiškia priekaištus bei pastabas, renginyje nė­ra, nors buvo kviesti. Todėl ši diskusija - tar­si ir nevisavertė. „Bet kaip padaryti, jog į kon­ferenciją ateitų ir kitaminčiai, tie, kurie ma­no kitaip?", - teiravosi „Sąžiningos žiniask­laidos vardan" organizatoriai, kartu pripažin­dami, jog konkretaus atsakymo nėra. O gal konkretumų čia ir negali būti?

Privataus pokalbio metu šnekučiuojantis su Demokratinės politikos instituto vadovu M. Adomėnu pasidžiaugiau, kad jo ir jo ben­draminčių dėka buvo surengta tikrai solidi, gili, prasminga diskusija. Ir vis dėlto joje pa­sigedau konkretumo. Pasigedau patarimų,kaip žurnalistas Lietuvoje šiandien galėtų iš­likti sąžiningas. O išlikti nūnai Lietuvoje są­žiningam, sutikit, didelis ir, beje, brangokai kainuojantis malonumas...

Beprasmiški posėdžiai ir skaičiavimai

Kartą teko dirbti viename ūkinės pakrai­pos leidinyje ir daug rašyti apie Žemės ūkio ministerijos renginius. Atmintin įstrigo tie posėdžiai, kuriuose svarstyta, kaip padėti nuo sausros nukentėjusiems ūkininkams. Posė­džiai šia tema vyko ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Užtrukdavo gerą pusdienį. Į po­sėdį atvykdavo ne tik ministerijos sekretorius, ministrės Kazimiros Prunskienės patarėjai, bet ir ministerijos departamentų direktoriai. Į posėdžius buvo kviečiami Žemės ūkio rū­mų, ūkininkų atstovai. Žodžiu, susirinkdavo apie dešimt - dvylika aukšto rango pareigū­nų. Ir ginčų būdavo triukšmingų, jausmingų. Ir visi labai noriai, entuziastingai ginčydavo­si, pagal kokią formulę skaičiuojant ūkinin­kams iš tiesų reikėtų kompensuoti dėl saus­ros patirtus nuostolius. Iš pradžių man vis­kas atrodė kuo rimčiausiai - juk ūkininkams žadama skirti per kelis šimtus milijonų litų kompensacijos. Dalį, gal net didžiąją dalį, iš­laidų kompensacijoms padengtų Europos Są­junga. Visą vasarą sąžiningai vaikščiojau į tuos posėdžius, viską kruopščiai užsirašyda­vau bloknote ir paskui smulkiai aprašydavau tame kaimiškos pakraipos leidinyje. Ir tik ge­rokai vėliau supratau, kad tie posėdžiai - tik akių dūmimas. Vienas atsitiktinai sutiktas ūkininkas man paaiškino, kad ir prieš kele­rius metus buvo labai daug gražių kalbų apie kompensacijas. Girdi, ŽŪM tvirtino skirsian-ti net šimtus milijonų litų nuostoliams pa­dengti. O kai atėjo laikas padengti nuosto­lius realiais pinigais, tai kompensacijoms bu­vo skirta keliolika kartų mažiau pinigų. Da­bar jau nebeprisimenu, kokius konkrečius skaičius minėjo tas ūkininkas. Tačiau puikiai prisimenu, kaip jis pasakė: „milijonai pavir­to tūkstančiais". Suprask, dėl tokių sumų, ku­rias jis gavo, tikrai nevertėjo aušinti burnos. Jis būtų daugiau sutaupęs nevažinėdamas į Vilnių ir nesėdėdamas tuose beprasmiškuo­se, jo žodžiais tariant, posėdžiuose.

Mulkino žemdirbius sąmoningai

Skeptiškai nusiteikęs ūkininkas buvo tei­sus. Ir iš mano kruopščiai aprašytų milijonų ūkininkams tebuvo skirti grašiai. Liūdniau­sia net ne tai, kad nuostoliams skirta para­ma ir vėl sumažėjo. Skirti ar neskirti paramą nuo sausros nukentėjusiems ūkininkams - ne vien ŽŪM vadovės K.Prunskienės reikalas. Šią paramą gali blokuoti premjeras, kiti mi­nistrų kabineto nariai, gali uždrausti net kaž­kokios Europos Sąjungos direktyvos. Pikta visai dėl kitko. ŽŪM klerkai, įskaitant ir mi­nisterijos sekretorių, ir ministrės patarėjus, puikiai žinojo bei suprato, kad realių kom­pensacijų žemdirbiams nebuvo ir nebus. Ir vis tiek rengė posėdžius, posėdžiavo ir mul­kino žemdirbius. Beje, kai parengiau interviu su įsižeidusiu, apmulkintu ūkininku, ne­gavusiu realių pinigų už sausros metu patir­tus nuostolius, kaimiškos pakraipos leidinys pokalbio nepaskelbė. Pasirodo, jis gauna fi­nansinę paramą iš tos pačios ŽŪM už „ob­jektyvų Žemės ūkio ministerijos veiklos nu­švietimą".

Štai dar viena neišgalvota situacija. Dirb­damas žurnalistu dalyvavau ir konferencijo­se, surengtose prabangiuose Vilniaus viešbu­čiuose, kur man ir kitiems renginio svečiams buvo pasakojama, kokia solidi parama ateis iš Europos Sąjungos fondų į mūsų provinci­ją. Iš pradžių man asmeniškai buvo įdomu gilintis, koks iš tiesų bus mūsų lietuviškas kai­mas, sakykim, po dešimtmečio. Tačiau pasi­svečiavęs keliose spaudos konferencijose su­vokiau: realią paramą iš ES struktūrinių fon­dų gaus, vaizdžiai tariant, tik keliolika stam­biųjų žemvaldžių. Visi kiti, nevaldantys di­delių žemės plotų, pinigus matys kaip savo ausis. Gal ir per daug šaržuoju šitaip saky­damas, bet iš tikrųjų pagrindinė tokių kon­ferencijų prasmė yra tiesos nuslėpimas. Bet paskelbti savo svarstymų kad ir tame kaimiš­kos pakraipos leidinyje negalėjau - jame bu­vo skelbiami tik pagiriamieji rašiniai. Kai vie­noje tokioje konferencijoje pasiguodžiau ko­legai, kad laikraštis skelbia tik mano pagi­riamuosius tekstus, jis nuoširdžiai nusistebė­jo: pagiriamieji rašiniai publikuojami, kon­ferencijose duoda skaniai pavalgyti, dulkė­tais kaimo keliukais važinėti nereikia, tad gy­venk ir džiaukis...

Skani ministrės žuvienė

Naudodamasis proga norėčiau papasako­ti dar vieną, sakyčiau, nekasdienę istoriją. Sy­kį žemės ūkio ministrė K.Prunskienė savo so­dyboje surengė susitikimą su žurnalistais. Oficialiai ta vakaronė buvo pavadinta šitaip: spaudos konferencija neformalioje aplinko­je. Atvirai kalbant, nesu nusiteikęs prieš jo­kius susitikimus „neformalioje aplinkoje". Apie Lietuvos žemės ūkio problemas bei Lie­tuvos provincijos ateitį galima produktyviai pasiginčyti bet kur, kad ir prie upės kranto, gurkšnojant alų ar valgant skaniai pakeptus grybus ar išvirtą šviežią žuvį. Tokie susitiki­mai gal net ir vertingesni, nei pokalbiai ankš­toje BNS ar ELTA salėje Vilniuje. Tačiau ir neformaliuose susitikimuose turi būti gvilde­nami ne tik pasiekimai, o ir klaidos, trūku­mai, bėdos. Ministrės K.Prunskienės organi­zuotoje popietėje jos sodyboje tų problemi­nių pokalbių labiausiai ir pasigedau. Tokių pokalbių ir negalėjo ten būti. Juk nepriekaiš­tausi ministrei, kai ji pati asmeniškai, pasiri­šusi prijuostę, tau į lėkštę pila žuvienę ir ma­loniai šypsosi, o tuometinė jos pavaduotoja Roma Zakaitienė atneša didžiulę lėkštę, ku­rioje garuoja ką tik išvirti baravykai. Tiesa, bandžiau pakalbinti ministrę į susitikimą su žurnalistais atlydėjusius patarėjus, bet jie man labai mandagiai pasiūlydavo susitikti galbūt... ramesnėje aplinkoje - na, kad ir to­je pačioje Žemės ūkio ministerijoje. Grįžęs į redakciją pareiškiau, kad iš tos išvykos pas ministrę į sodybą nėra ką rašyti, nebent apie skaniąją K.Prunskienės žuvienę. Ir likau ne­suprastas - buvau palaikytas... tinginiu. Bet aš neįsižeidžiau. Puikiai suprantu redakto­rių: o kaip jam išgyventi be paramos „iš ša­lies"?

Kalbantis su konferenciją „Sąžiningos ži­niasklaidos vardan" surengusiu M. Adomė­nu atsargiai pasiteiravau, ar nebus ši tema gvildenama ir ateityje. Demokratinės politi­kos instituto vadovas M. Adomėnas patiki­no, jog „šiuos dalykus bus galima ir konkre­čiau palukštenti". Iš tiesų būtų labai gražu, jei ši tema neliktų nuošalyje ir ateityje. Juk atsakymo, kaip šiandieninėje Lietuvoje išgy­venti sąžiningam, principingam, objektyviam leidiniui, - vis dar nėra.

© 2008 „XXI amžius“