| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Specialiai XXI amžiui" Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą
Birželio 11-13 dienomis Šiaulių vysk. Eugenijus BARTULIS, keli šimtai tikinčiųjų ir kunigų apsilankė Lurde. Pamatytos ir kitos garsios Dievo Motinos šventovės Lurde, švenčiančios 150-ųjų Dangaus Karalienės pasirodymo sukaktį. Norėdami aplankyti šias šventoves ir paminėti Dievo Motinos apsireiškimo Lietuvoje 400-ąsias metines, grupė Lietuvos tikinčiųjų, vadovaujama Gintaro Naudžiūno ir šios grupės dvasios vado jėzuito Kazimiero Ambraso, išsirengė į keturių mėnesių pėsčiųjų žygį, nešdami 60 kilogramų kryžių ant pečių - kaip atgailos, pasiaukojimo ir atsiprašymo už savo ir visos tautos kaltes simbolį... Pradedame spausdinti kun. Kazimiero Ambraso, SJ, reportažus-dienoraščius iš šios kelionės.. Kun. Kazimieras AMBRASAS. S.T Atrodo, kas čia tokio žygiuoti per svečias šalis su kryžiumi ant pečių. Tačiau taip tik gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk visos grupės vadovas Gintaras dar prieš kelionę turėjo apvažiuoti tais keliais ir per tas šalis, kurias po metų keliausime. Išmatuoti atstumus, nustatyti stabtelėjimus ir nakvynes, pietus, kitas priėmimo ir mūsų trumpos viešnagės sąlygas. Negana to, reikėjo išsiuntinėti mandagius ir nuolankumo kupinus laiškus, kad prašo priimti tokią keliauninkų grupę, kuri nei lovų neprašo, nei kokių nors patogumų, o tiktai stogą virš galvos. O kur dar visokie kiti maldavimai?
Trečiadienis, 2008 05 14, Šiandien mūsų kryžnešiai pakliuvo į prancūzišką miestą Auch su keturiomis, o gal ir daugiau bažnyčiomis, su senovine katedra, kurios vyskupas iškart neleido mums net užeiti į bažnyčias ir išsiuntinėjo laiškus, kad mūsų, kryžnešių iš Lietuvos, klebonai nepriimtų. Paskui tas draudimas tarsi ir buvo atšauktas, bet kai šiandien pradėjome ieškoti nakvynės šiame mieste, iš kurio jau keli mėnesiai nesulaukėme jokio atsakymo, įsitikinome, kad pirminis aukštojo ganytojo laiškas ant mūsų žygio uždėjo lemtingą antspaudą. Nesuradome nakvynės nei bažnyčiose, nei savivaldybėse, nei merijoje. Jau buvome nusprendę, kad apsistosime tuščiuose kažkokios draugijos garažuose, prie kurių dabar stovėjo ir mūsų Šėtroje" laukė Juozelis. Mums dingojosi, kad jeigu kai kuriuose garažo blokuose kur ne kur buvo įvarytas automobilis, o pro stogą ne visuose atviro garažo skyriuose varvėjo pliaupiantis lietus, tai kodėl mums netiks tokia nakvynė. Juk Mergelė Marija su Juozapu nerado užeigose jokios prieglaudos ir todėl nakvojo priemiesčio ganyklose. Tačiau mūsų viltis sužibo, kai paaiškėjo, kad buvusioje parapijoje Mirande tas pats sporto centras mus dar vienai nakčiai priglaus. Taigi po pusvalandžio grįžę atgalios iš Auch į Mirande apie 32 km, atsidūrėme tuose pačiuose pastatuose, kur mums buvo leista darsyk pernakvoti. Čia netgi ant durų dar kabo mano vizitinė, tarsi laukdama, kad su-grįžčiau į šią vietą... Ačiū Dievui, Mergelei Marijai, šv. Bernadetai, visiems šventiesiems ir Dievo tarnams bei tarnaitėms, o ypač Barborai Žagarietei, kad mums šioje kelionėje visi mums padeda ir mumis rūpinasi. Nors negalvojome grįžti atgal į Mirande, bet susidūrę su Auch nesvetingumu, buvome priversti ieškotis pastogės arba tuščiame cementiniame garaže, arba po tiltu, kurių, kaip sakė turizmo centro darbuotojai, čia yra du padoresni. Didžiulė sporto salė per dešimt minučių virto bažnyčia. Buvo giedamos giesmės, skaitomi skaitiniai. Ką pasakyti per pamokslą? Dvi mintys. Šiandien kankinio jėzuito, gyvenusio ir dirbusio ilgą laiką Vilniuje, kun. Bobolos šventės diena. Antroji mintis - Pilypo Cezarėja: sic transit gloria mundi. Ant stalo stovinti šv.Bernadetos skulptūrėlė, man padovanota gerojo klebono Žozefo, buvo labai geras pavyzdys... Išsiuntęs T. Žozefui laišką su vietos vyskupo lėšų duone-liaujančiu voku ir jo parašu, kad už laišką sumokėta, pasijutau atlikęs pareigą: mat T. Žozefas, padovanojęs man du mažus albumėlius, viename iš jų paliko kažkokio piliečio savo parapijos laidotuvių dokumentą. Todėl būtų itin nepadoru jį išsigabenti Lietuvon. Įdėjęs tą popiergaliuką su keliais padėkos žodžiais, atsidusau. Juk kiekvienas kryptelėjimas nuo mūsų iš anksto numatyto maršruto į šalį svečioje šalyje, itin daug kainuoja - tiesiog trigubai: pinigų, laiko ir jėgų. Tačiau, ačiū Dievui, viskas jau atlikta. Pirmyn.
Ketvirtadienis, 2008 05 15, Netikėtas atradimas Žiūriu į Montestruc - mūsų rajoninio dydžio miesto, tiksliau sakant, nemažo bažnytkaimio, pakeliui į Laurent de Fleurance, herbą: apsišarvavęs liūtas laiko šios gyvenvietės ženklą, kurio viduryje - besišypsanti saulė kaitina kalvas, o aplinkui vynuogynai, kurių derliumi taip didžiuojasi apylinkių gyventojai, nes tai svarbiausia jų laukų gėrybė. Šios gyvenvietės pavadinimas romėniškos kilmės. Ageno vyskupo šv. Kapricijaus (Sainte Caprais, evzque d'Agen) bažnyčia ir dabar stovi šiame mieste. Minėtas šventasis - tikriausiai vienas iš pirmųjų III amžiaus kankinių. Jis su šv. Foi (Sainte FOY) atsisakė garbinti stabus, todėl jiems buvo nukirsdintos galvos ir jie palaidoti šioje vietoje. Šioje bažnyčioje yra pagrindinė nava ir dvi koplyčios. Čionai mūsų kryžnešiai stabtelėjo atsikvėpti. Tad galima tokia proga su dviem bičiuliais užeiti į seną bažnytėlę, kurios bokštą pro negailestingai nupjaustytas ligi nuogumo plikas medžių šakas artėdami prie šios šventovės vis aiškiau ir aiškiau matome. Šiame krašte, oksitaniečių tarme vadinamame Monte Astruco, išaugo vynuogių augintojų gyvenvietė, kaip vietinių paprastai sako, jie gimė po laiminga žvaigžde. Atrodo, kad šiame krašte gyveną prancūzai nebijo dienomis palikti bažnyčių atdarų. Todėl ir į šią, kaip ir daugelį kitų, įėjome be zakristijono, be klebono pagalbos, - duris radome atviras. Šventojo Kaprijaus bažnyčia atsirado nuo Aženo vyskupo, kuris vienas iš pirmųjų šio krašto kankinių tikriausiai XIII amžiuje buvo nukankintas už krikščionybę, nes atsisakė pagarbinti stabus.
Ketvirtadienis, 2008 05 15, Didingų skliautų ir vitražų akistatoje Vos tik įžengus į šią raudonomis įvairiaformėmis plytomis iš oro išmargintą tvirtą, su kontraforsais, tarsi ne vieno meistro ir amžiaus sukurtą kilmingą šventovę, į veidą padvelkė vėsa, nustebino storulės, galingos kolonos, erdvios, aukštos navos, per šimtmečius kojų išspardytos akmeninės grindys, už kurių gūbrių bemaž stringa pusiaukelėje XXI amžiaus maldininko žingsnis. Iš sienų dvelkia tauri vidurinių amžių dvasia, kai tada, o dar ir šiandien šią erdvią trinavę šventovę tebepuošia daugiaplaniai trijų palų langai su Šventojo Rašto - tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento - senovinių veikėjų didingais portretais, istorinėmis scenomis. Kiekvienas iš tų tripalių langų - beveik 3 metrų pločio ir 8 metrų ilgio. Kaip manoma, šių genialių darbų autorius greičiausia miręs Tulūzo-je 1524 metais. Ši viduramžių šventovė, kurios didingam vaizdui užbaigti renkami pinigai skirti centriniam viršum didžiųjų durų dar nesančiam spalvotam stiklui. Visi šios katedros vitražai - itin brangūs, meniški, unikalūs. Apskritai visas pastatas tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus labiau panėši į gynybinę pilį, negu į maldos namus. Žinoma, ligi šių laikų tos sienos, ne sykį mačiusios karus, atnaujinimus, perstatymus, nūnai jau gal nėra visiškai originalios, bet vis viena išlaikiusios senovinę išvaizdą ir įėjus žadina giliamintę nuotaiką. Viena kita buitinė smulkmena primena kryžnešių kasdieną, kuri, nors ir nelengva, bet dažniausiai kupina giedrumo, pasitikėjimo Dievu ir Jo šventaisiais. Žvalgybinė trijų keturių žmonių grupelė, sėkmingai suradusi klebono gyvenamą namą, susitarė dėl nakvynės ir patys apžiūrėję kambarius, pasišnekėję su katedros šeimininku, dar gavę arba-tos, ridikėlių ir braškių, gražiai klebonijoje su Tėvu Šarliu pasivaišino ir pasikalbėjo apie pašaukimus, kurių taip trūksta šiame krašte, kad dažnai net nėra kam pakeisti senosios kartos kunigų parapijose. Pasitarę dėl rytojaus kelionės į St. Clar, kompiuterių salone pasiuntę reikalingus dokumentus į Lietuvą ir pasipildę maisto atsargas parduotuvėse, jie susitarė dėl rytojaus aukojamų St. Clar parapijoje šv. Mišių, paskui klebono Šarlio vadovaujami pasiskirstė kambariais ir visi nuėjo ilsėtis.
Ketvirtadienis, 2008 05 15, Triaukštėje klebonijoje... Keltis reikėjo ankstokai, nes į St. Clar, kur buvo paliktas mūsų kryžius keliauninkas, reikėjo atsirasti prieš pusę aštuonių, - juk ten 7.30 val. turėjo būti mūsų grupei aukojamos šv. Mišios... Tiktai kažkodėl šiek tiek stebino mūsų Pa-steur gatvėje abipus abiejose pusėse tiek pirmajame, tiek antrajame aukšte aklai uždarinėtos ne tik durys, bet ir langinės. Vakarykštis lietus su apsčiais žaibais ir garsiais perkūnijų atodūsiais tarsi pakeitė šio krašto ir šio miesto veidą. Gatvės tarsi rūpestingų ugniagesių žarnų srove išplautos, oras skaidrus. Atrodo, kvepėjo visi pašaliai, o klebonijos kieme pražydusios gėlės džiugiai ir gaiviai mojavo mums išvažiuojant ir mielam klebonui Šarliui, kuris šioje parapijoje jau dešimt metų, o iš viso jau 43 metus dirba kunigu įvairiose šios vyskupijos parapijose. Pamenu jos pašonėse gražiai pabarstytus baltus akmenukus, žydinčius gėlynus, orų ir erdvų apytamsės katedros vidų, atitinkantį neveidmainingų viduramžių mąstysenos dvasią ir nuotaiką.
Penktadienis, 2008 05 16, St. Clar mūsų nelaukė St. Clar ne itin nuoširdžiai mūsų laukė. Kai kryžnešiai priėjo prie senoviniais kontraforsais apkaišytos bažnyčios, irgi labiau panašios į tvirtovę su storomis, nuo drėgmės, žmogaus užuomaršiškumo, dažno aplaidumo ir amžių tėkmės apgliaumijusiomis sienoms, prie pažaliavusių nuo senumo dvivėrių durų reikėjo gerokai palaukti. Nenorėdami veltui leisti laiko, kryžnešiai, sugiedoję Marija Marija...", pradėjo Rožinį. Tiktai vieną antrą paslaptį sukalbėjus, pasirodė šilta skraiste apsigobusi pusamžė moteriškė, čionai einanti ne tik sargės, bet ir zakristijonės pareigas, didžiuliu senoviniu pažaliavusiu raktu atrakino mums dvivėres bažnyčios duris, už kurių į mus pažvelgė ne tik liūdni vitražų stiklai, bet ir seni, nutrinti suolai, kojų išspardytos akmeninės grindys, aptrinta ir ne itin švaria marška užtiestas altorius, prie kurio visiškai nebuvo matyti amžinosios lempelės ir iš viso - rūpestingos, kasdienės švaros, tvarkos ir atidos, kurią iškart pastebi įėjęs į tvarkingą, žmonių ir ypač čia dirbančio kunigo meilę. Vos įėjęs į zakristiją, pasigedau Lurdo zakristijos ryškaus apšvietimo, tvarkos ir erdvės. Nuliūdino ir tai, kad pradėjusi ieškoti šiandien priklausančios žalios spalvos stulos ir arnoto, zakristijone nei vienoje, nei kitoje dvivėrėje spintoje jų nerado: - Greičiausia klebonas jas kitur saugo... - lyg pasiteisindama, lyg norėdama paslėpti savo neapdairumą, sutrikusi svečių akivaizdoje pradėjo atsikalbinėti moteris. Neradęs žalios spalvos, išsitraukiau apiplyšusį baltą arnotą ir panašaus likimo stulą. Rengdamas mane Raimundas, mūsų grupės nuolatinis tarniukas ir zakristijonas, visaip stengėsi patampyti savo ankštą kamžą, kuri atrodė taip, kaip penkiolikmečiam vaikui būtų užtemptas penkerių metų rūbelis. Pamojavęs ranka zakristijonės vyrui Morisui, kurio senelė buvo kilusi iš Lietuvos, bet beveik visą laiką gyveno Lenkijoje, žvilgterėjęs ant bažnyčios stogo sutūpusius balandžius, kurie iš tolo atrodė tarsi gegutės kukuoja, atsisveikinau su St. Clar bažnytkaimiu, kurio neišvaizdus šventorius, senoviška, gerokai apšepusi ir netvarkoma bažnyčia su sunešiotais rūbais liudija, kad ir čionai, kaip ir kitose šio krašto parapijose, pjūtis didelė, bet darbininkų maža..." (Bus daugiau)
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |