Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Senosios Žalpių giesmės – bažnyčiai, scenai, namams

Inesė Ratnikaitė

Žalpių etnografinis ansamblis (iš kairės): Danutė Nacienė, Teresė Ralienė, Elena Milkintienė, Nijolė rikštanavičienė, vadovė Danutė Anankaitė, Regina Bertašienė, Dalytė Norbutienė, Vytautas Nacas, Petras Tautkus, Žydrūnas Dumša

Prof. hab. dr. Alfonsą Motuzą galima pavadinti šiuolaikiniu deimančiukų ieškotoju. Tik jis, skirtingai nuo kun. Juozo Tumo-Vaižganto, randa ir saulės švieson iškelia ne literatūrinius, o muzikinius deimančiukus. Vienas tokių – Kelmės rajono Žalpių etnografinis ansamblis, vadovaujamas Danutės Anankaitės. Apie radybas pasakoja pats prof. A. Motuza:

„Prieš dvidešimt vienerius metus Kelmėje buvo pradėti rengti Žemaičių krašto muzikavimo ir amatų kursai. 1995 metais tuometinis Tauragės dekanas mons. Petras Puzaras pasiūlė Kelmėje greta amatų ir muzikavimo (dainų bei grojimo kanklėmis ir triūbomis) dėstyti ypač  žemaičių mėgstamą liaudišką giedojimą (šermenų, įvairių atlaidų giesmės), atskleisti kantičkinių giesmių prasmę. Taip nuo 1996 metų, Kelmės dekanui sutikus, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, SJ, leidus, buvo pradėti organizuoti ir giesmių mokymo kursai, į kuriuos susirinkdavo vadovai, bažnyčių vargonininkai ir bendruomenių muzikai iš įvairių Žemaitijos regionų. Apie 2002-uosius į kursus atvyko ir Žalpių Pagramančio kultūros centro vadovė, kuri, mokydamasi giesmes, papasakojo, kad kaime susibūrę gieda senąsias giesmes. Mane suintrigavo, nuvykau į tą kaimelį ir pamačiau kolektyvą – natūralų, tikrą, gyvą, išgirdau tikras giesmes, tikrą giedojimą, tikrą meldimąsi ir nutariau, kad būtų galima parodyti pirmiausia Kelmės visuomenei. Tokiu būdu paskatinau šitą unikumą koncentruoti, prisistatyti visuomenei bei Bažnyčiai. Ansamblis buvo pakviestas į kelias mokslines konferencijas, paskui dalyvavo keliose „Marijos radijo“ laidose“.

Lietuvoje, pasak profesoriaus, tokios grupės yra šešios: trys Vilniuje (Ūla, Karunka, Pranciškonų giesmininkai), viena Šiauliuose (Šv. Cecilijos sakralinės muzikos ansamblis) ir klaipėdiečiai su mažeikiškiais, Žalpių ansamblis Kelmės rajone. Nuo visų išvardintų jie skiriasi tuo, kad gieda senoji karta. „Čia dar gieda gyvi pateikėjai: 1916, 1918, 1922 metų gimimo“, – sako profesorius. Kitose – nūdienos karta, restauravusi senąją kartą, atgaivinusi arba išmokusi iš jos.

Lietuvos akademinė visuomenė, išgirdusi Žalpių Šv. Benedikto parapijos giesmininkų pasirodymus per „Marijos radiją“, 2007 metų pavasarį pakvietė ansamblį į tarptautinį „Skamba skamba kankliai“ festivalį. Šv. Jonų bažnyčioje atliekamos giesmės nustebino ten dalyvavusius užsieniečius, tad ansamblis buvo pakviestas dalyvauti kalėdiniame prakartėlių festivalyje, kasmet vykstančiame Grace, Austrijoje. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių išvykti nepavyko.

Šiais metais ansamblis dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno arkivyskupijos  kurijos organizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui paminėti. Žalpių Šv. Benedikto parapijos giesmininkai iliustravo prof. hab. dr. A. Motuzo paskaitą, pristatė Šiluvos giesmes Švč. Mergelei Marijai. „Giesmininkai, – pasakoja profesorius, – buvo nuoširdžiai priimti prezidentūroje, Šv. Tomo Akviniečio didžiojoje auloje. Buvo giedamos XIX amžiaus giesmės, keletas giesmių buvo iš XVIII amžiaus.“ Giesmės labai nustebino lenkus, vokiečius, italus. „Visos konferencijos šedevras – kad turime, kas meldžiasi XIX amžiaus malda – to Europoje jau nebelikę“, – sakė A. Motuzas.

Todėl nenuostabu, kad šiais metais dvidešimt pirmieji žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų vasaros kursai prasidėjo Žalpių ansamblio pirmosios kompaktinės plokštelės „Sveika būk, Panele, cūdais pagarbinta...“ pristatymu. Pristatė prof. hab. dr. Alfonsas Motuzas. Plokštelėje įrašyta vienuolika Kelmės krašto įvairių žanrų liaudies giesmių. Ją Žalpių Šv. Benedikto parapijos giesmininkai skiria Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui paminėti, nes tradicijoje „kantičkinėmis“ vadinamos giesmės skirtos Švč. Mergelės Marijos pamaldumui kelti. „Šioje kompaktinėje plokštelėje surinktos giesmės, kurių ištakos siekia XVIII amžių – to krašto giesmininkų, maldininkų, vargonininkų, muzikantų, drauge ir dvasininkų sukurtos giesmės Mergelei Marijai Šiluvoje“, – teigė profesorius.

Pristatymas, vykęs žvakių šviesoje, sulaukė daug garbingų svečių. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kalbėjo apie giesmių dvasinį palikimą, dvasingumą: ką reiškia giesmė žmogui kaip malda, tikėjimo simbolis, kaip pats gyvenimas. Ganytojas pabrėžė, kad vyresniosios kartos giedojimas yra tikėjimo pavyzdys jaunajai kartai. Melsdamasi giesmėmis, anot vyskupo, vyresnioji karta yra gyvoji liaudies Bažnyčia.

„Marijos radijo“ direktorius kun. Oskaras Petras Volskis pristatė teologinę giesmės prasmę, jos įteisinimą Bažnyčioje. Buvęs Žalpių klebonas (dab. Tytuvėnų) Kęstutis Švabinskas pasidalino išgyvenimais, patirtais klebonaujant Žalpių parapijoje, pristatė giedančius žmones, papasakojo, kaip jie per giesmę bendravo bažnyčioje ir greta bažnyčios.

Kelmės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Zenonas Mačernius kalbėjo apie ansamblio reikšmę, Kelmės rajono savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algis Krutkevičius aptarė šio unikalaus ansamblio vietą tarp Kelmės savivaldybės muzikos kolektyvų.

Dabar ansamblyje 12 narių. Dauguma – pagyvenusieji, tačiau yra ir jaunimo. „Žalpiuose mūsų giesmės jau įprastos, tačiau kitur susidomėjimas kantičkinėmis giesmėmis didžiulis“, – sakė ansamblio vadovė Danutė Anankaitė. Kompaktinės plokštelės įrašas buvo daromas tiesiogiai Žalpių bažnyčioje. „Marijos radijo“ studija atvažiavo į Žalpių Šv. Benedikto bažnyčią ir giesmininkai giedojo tiesiogiai prie altoriaus. „Jokių valymų, jokių pritempimų. Viskas buvo taip, kaip kalbėjo širdis“, – džiaugėsi profesorius. Tad ir pristatyme Kelmės kultūros centre jie buvo tokie pat – nesurepetuoti. Gyvai atliekamos giesmės natūraliai skamba tiek scenoje, tiek bažnyčioje, tiek prie numirusio, tiek namuose.

„Po kompakto išleidimo kai kurie žmonės neužlipo į sceną, jie buvo pagerbti salėje. Bet jų balsai skamba plokštelėje. Metai daro savo. Tai nereiškia, kad reikia liūdėti; nauja karta, naujas laikotarpis, nauja pasaulėžiūra. Jos negalima atmesti. Džiaugtis ja neištremiant ir praeities“, – sakė profesorius, habilituotas etnologijos mokslų daktaras Alfonsas Motuzas.

© 2008 „XXI amžius“